Metalo gniaužtuose
Viskas atrodo taip keista. Niekada nepagalvotum, kad Vincas Kisarauskas galėjo kurti nedidelius meno stebuklus. Visa jo kūryba – dideli arba vidutinio dydžio tapybos darbai. O štai prieš mano akis pūpso nedideli menininko darbai. Metalo ir juvelyrikos galerijoje „Argentum“ eksponuojamos miniatiūros atskleidžia visai kitą menininko pusę. Daugelis jos niekada nematė. Daugelis turbūt ir nepamatys.
Patalpą, kur vyksta paroda „Kitokios „kamėjos“, vargu ar galima būtų pavadinti erdve. Vienas kambarėlis. Vienos durys. Tačiau ekspozicijai daug vietos nereikia, visi darbai telpa ant delno, jų nėra tiek daug.
Kiekvienas kūrinys yra nedidelis paveikslas įkalintas metalo rėmuose. Tematika, braižas ir spalvos per daug nenutolsta nuo pagrindinės V. Kisarausko meninės vizijos. Tačiau didžiausias skirtumas atsiranda, kai suvoki, jog matai ne didžiulį paveikslą, o mažytį tapybos darbelį. Gaila, kad jie visi už stiklo, nes tada galima būtų į visus žiūrėti iš arti. Paėmus į rankas.
Tada jie taptų žmogaus dalimi. Dabar jie tėra už stiklo. Paslėpti nuo pasaulio, nes kitaip sunyktų po dviejų prisilietimų. Nesvarbu, kad jų išorė atrodo grubi ir laiko patikrinta. Taip, metaliniai rėmeliai praėję ugnį ir vandenį, bet laikas ir lytėjimas juos gali sunaikinti. Ir galbūt tai nėra blogai. Juk priverčia susimąstyti apie meno trapumą. Galų gale, žmogaus laikinumą. Mes V. Kisarausko jau nebeturime, jis paliko mus anksti. Tikrai per anksti.
Priėjęs prie kiekvieno darbo bandau įžiūrėti, kas ten slepiasi. Tokiam darbui reikia pastangų ir čia atsiskleidžia skirtumas tarp didelio ir mažo. Kai matau didelį paveikslą, galiu įžvelgti kiekvieną detalę be didesnio vargo, tačiau norėdamas aprėpti nedidelio formato miniatiūrą, turiu stengtis į ją pasinerti. Mano veidas vis artėja prie stiklo, nes noriu matyti, kas slepiasi metalo gniaužtuose.
Tokiu būdu tu gali atsidurti miniatiūros viduje arba ji tave gali atstumti. Nesupratimą gali jau simbolizuoti pavadinimas. Kamėja – iškilus akmens raižinys. Kiekvienas eksponatas primena kamėją, bet nė vienas iš tikrųjų nėra tikroji kamėja.
Pamačius kiekvieną darbą ima aiškėti, kodėl šios miniatiūros niekada nebuvo rodomos viešai. V. Kisarauskas gyvenime vaikščiodavo peilio ašmenimis kiekvieną dieną, nes jo vizija neatitiko „teisingos“ politinio biuro minties. Daug jo darbų po sukūrimo nepamatė saulės ar mėnulio šviesos. Šios parodos eksponatai buvo kraštutiniai paties autoriaus paieškų vaisiai. Jis sutelkė viską į vieną koncentruotą tašką, apgaubtą metalo rėmų.
Man – tai priespaudos ir industrializacijos metafora. Juk nė vienas iš mūsų nesame tikrai laisvi. Niekada nebuvome. Niekada ir nebūsime. Tai yra laikmečio simbolis, kai tavo asmeninės vizijos, persmelktos antika ir laisve, niekas nepraleidžia. Taip atsiranda platūs metalo rėmai. Taip V. Kisarauskas sukūrė esminį simbolį. Nors simbolio matmenys yra nedideli, jo esmė išlieka milžiniška.
Gero artisto niekada negalima nuvertinti.