Šilumą dalinantis poetas

Dažnai žmonės nesusimąsto, kiek laiko reikia geram eilėraščiui, apsakymui, romanui parašyti. Yra poetų, kurie vieną eilėraštį kuria pusmetį, tačiau lieka neįvertinti, nes paprastam žmogui kūryba atrodo elementarus dalykas, nors tie patys žmonės dažnai negeba išreikšti savų minčių žodžiais. Yra poetų, kuriančių eiles, kai kiti, būdami to paties amžiaus, dar nemoka rašyti. Vienas jų – Vainius Bakas, tekstus pradėjęs rašyti penkerių metų.

Į mokyklą – dėl dramos būrelio

Dar besimokydamas Ukmergės „Šilo“ vidurinėje mokykloje, Vainius Bakas galėjo didžiuotis pasiekimais – Lietuvos moksleivių jaunųjų filologų konkursų prizinių vietų laimėtojas, o septintoje klasėje išleista pirmoji poezijos knygelė „Lietaus spalvos“.

Anksčiau kurtus eilėraščius poetas vadina „kūrybiniais vaikystės bandymais“ ir džiaugiasi jau antruoju išleistu, šių metų „Knygų mugėje“ pristatytu, eilėraščių rinkiniu „Pretekstai“. Vainius Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją, nors kadaise turėjo minčių rinktis žurnalistiką ar net aktorinį meną. Vis dėlto, anot jo, pasirinko galimybę labiau panagrinėti techninį bei dvasinį kalbos „variklį“, ne sausą, kokybe tenkinančią studijų kryptį ir tą, kuriai tiesiog yra naudingesnis. „Lankiau dramos būrelį gal šešerius metus. Tai buvo nuostabi terpė, nuostabūs žmonės, ko aš visiškai neradau mokykloje. Labai nemėgau mokyklos, kaip įstaigos“, – prisimena.

Gimęs būti poetu

Sugebėjimą kurti Vainius vadina įgimtu, „aukštesnių jėgų“ padovanotu dalyku ir nemano, jog to būtų galima išmokti, tiesiog kiekvienas kuria savaip.

„Kažkada bandžiau fotografuoti, bet vis nepavykdavo nuotraukos – nemoku ir tiek. Todėl „fotografuoju“ taip, kaip pavyksta“, – prisipažįsta, o savo kūrybą vadina ne eilėraščiais, ne poetine proza, o tiesiog tekstais. Būtent iš šio žodžio kilo ir antrosios knygos pavadinimas. Vertindamas savo kūrybą, Vainius kiekvieną skaitytoją vadina teisiu ir nebando primesti savo nuomonės, interpretacijų, mano, jog gali kažką pasakyti kitiems, nes visiems kartais kyla įdomūs klausimai – jeigu sau tuos klausimus iškeli, tai galbūt ir kitą jie palies. „Žinoma, rašai sau, kas yra gal kiek egocentriška, bet smagu ir svarbu, kad žmonės skaitydami, „kažką“ tavo kūryboje rastų“.

Gera dalintis…

Besidalinantis savo kūryba bei knygomis, poetas juokauja, kad jo antroji knyga ypač gera tuo, jog labai patogu ant jos padėti puoduką, stiklinę ar dar ką nors. „Gera dalintis! Manau, jog tai – vienas pagrindinių dalykų kuriant. Kas iš to, kad tos knygos kažkur krūvose gulės? Meno kūrinys, kuris yra nukištas į stalčių, kas tai bebūtų – eskizas, tekstas – ar jis išvis egzistuoja, kaip meno kūrinys? Nes menas tampa menu tada, kai atliekama dalinimosi funkcija“, – mintimis dalijasi Vainius. Anot jo, kūrybą kartais galima tapatinti su gimdymu – eilėraščius taip pat kartais reikia „išnešioti“. Gimsta idėja, ją turi savyje, neužrašinėji, po to ji perauga į kitą idėją, kažkokį tęsinį, o būna, kad gimsta eilėraščiai netikėtose vietose. Šmaikščiai, „priešlaikiniu gimdymu“, nepatogiose vietose gimusius eilėraščius vadina Vainius, kai tenka greitai griebtis mobiliojo telefono, pieštuko, tušinuko ar aprasojusio stiklo..

Katarsis

Dabartinį gyvenimo laikotarpį Vainius vadina savotišku apsivalymu – televizoriaus nežiūri, užtat tiki knygomis. „Turiu pomėgį burtis iš knygų. Dažniausiai su savimi turiu Rainer Maria Rilke rinktinę. Būna, kad kažkoks klausimas neduoda ramybės, tada paprašau, kad kas verstų knygos puslapius, sakau „stop“, išsirenku kairę ar dešinę, vėl „stop“ ir visada gaunu atsakymą! Galima mėginti burtis iš tamsiosios poezijos, bet tada gali netyčia išsiburti kokį nemalonų sakinį, pavyzdžiui, „tu mirsi“, o Rilkė turi savotišką šviesą“, – pasakoja poetas ir sutinka, jog savitaiga šiuo atveju taip pat daro įtaką – tiki ir vis vien randi kažką sau. Kaip ir aiškinant sapną – svarbus ne sapnas, o tai, kaip jį paaiškini.

„Skink dieną!“

„Carpe Diem!“ – atsako, paklaustas apie ateities tikslus (lot. Carpe diem – skink dieną). Niekada nežiūrėjo taip toli į ateitį – yra poreikis rašyti, tai ir rašo. „Aš tikiuosi ir noriu, kad mane kūryba lydėtų visą gyvenimą. Gyvenu tame. Manau, kad man tai visada bus svarbu. Per daug „įaugęs“ šis įprotis, nors visada sunku atsakyti, kas būtų, jeigu būtų.. Gal ir gerai laikytis vieno kelio, vieno tikslo, bet, manau, kad nereikia ir kitų galimybių atsisakyti“, – filosofiškai mąsto Vainius. Visų ateities planų neišduoda – juk dar neišsipildė ir džiaugiasi kiekviena diena, kuri pasiūlo kažką naujo.

Patalpinta: Rašiniai