„Esu praėjusio šimtmečio žmogus. Nežinau, ar šviesuolė, ar ne, bet nuoširdžiai myliu meną, kalbas ir kultūrą“, – prisistato 94 metų tremtinė, poliglotė, ilgus metus Telšiuose mokytoja dirbusi Stanislava Kochanauskaitė.

Pasodinta ant preciziškai pagalvėlėmis nuklotos sofos Stanislavos svetainėje, netikėtai greta laidinio telefono pastebiu ,,The Guardian Weekly“. Pamačiusi nuostabą mano veide, pašnekovė nuo tolimesnės lentynos paima visą šūsnį laikraščių, tarp jų – Belgijoje skaitomiausias prancūzų kalba leidžiamas dienraštis „Le Soir“, „The International New York Times“ ir vienas geriausių vokiškų laikraščių „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Suprantu, kad mažame Telšių miestelyje radau šviesuomenės stebuklą – eruditę, ištvėrusią karo negandas, išsaugojusią meilę žmonėms, mokslui ir visu tuo besidalinančią su aplinkiniais.

Intelektualinis auklėjimas – gyvenimo pamatas

„Visą gyvenimą liksiu dėkinga tėvams, kad gavau tokio aukšto lygio išsilavinimą“, – sako Stanislava. Tarpukario Lietuvoje buvo aktyviai siekama ugdyti pirmąją nepriklausomybėje gimusią inteligentų kartą. Pažaislyje vienuolių kazimieriečių įkurtame mergaičių pensione mokėsi to meto aukštuomenės atžalos, kurių pagrindinė ateities misija – reprezentuoti Lietuvą. Siekta mergaites lavinti visapusiškai: buvo mokoma nepriekaištingo elgesio, užsienio kalbų, ugdoma meilė menui. „Ten gavau savo intelektualinio gyvenimo pagrindus“, – teigia Pažaislyje vaikystę praleidusi Stanislava.

Po pensiono – mokslai Kauno „Saulės“ gimnazijoje. „Ten buvau labai nepaklusni, nes visas mano gyvenimas buvo tik knygos, nieko kito nemačiau ir nenorėjau. Seserys vienuolės niekaip nesugebėjo manęs priversti mokytis matematikos, todėl išsiuntė namo į Telšius“, – prisimena pašnekovė.

Eruditų apsuptyje

Besimokydama Telšiuose šviesuolė susipažino su būriu intelektualų. Mokinei Stanislavai didžiulę įtaką padarė Žemaitijoje puikiai žinomas mokytojas Feliksas Kudirka atvėręs tikrąjį literatūros pasaulį: „Jis, ranka pasirėmęs į palangę, žiūrėdavo pro langą ir tiesiog kalbėdavo. Klasėje vyraudavo mirtina tyla, o kiekvienas mokytojo žodis smigo į širdį, palikdamas neištrinamą žymę.“ Po literatūros mokytojo pamokos mokiniai lėkdavo į telšiškio, buvusio knygnešio Felikso Milevičiaus knygyną, kuriame galėjai rasti ko tik užsigeidei.

Meile literatūrai nuo pat mažumės spinduliavo daug Stanislavos bendraklasių, vienas iš jų – poetas Vytautas Mačernis. Dažnai tarp mokinių įsiplieksdavo intelektuali diskusija, savo profesionalumu, taktiškumu ir argumentacija stebinanti mokytojus.

Įstojusi mokytis teisės į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Stanislava greit suprato, jog tėvo svajonei pratęsti notarų šeimos liniją nelemta išsipildyti, todėl nusprendė perstoti į germanistiką. Studentė turėjo galimybę klausytis Lietuvos literatūros klasikų paskaitų – Balio Sruogos, Vincas Mykolaičio-Putino, kalbininko Prano Skardžiaus. „Į jų paskaitas eidavo visi: ir teisininkai, ir medikai, ir filologai. Į auditoriją susirinkdavo beveik dvigubai daugiau studentų negu yra vietų. Mes buvome ištroškę žinių.“

Tremtis dėl BBC klausymosi

Stanislavai teko išgyventi vokiečių okupaciją, matyti, kaip griūva moderni Lietuvos valstybė. „Atsimenu, kai jau į Vilnių buvo perkeltas humanitarinių mokslų fakultetas, vieną dieną atėjau į paskaitas. Žiūriu, universiteto pastate vokiečių kareiviai pro atidarytus langus mėto knygas, prezidento Antano Smetonos portetus. Man paklausus, kas nutiko, jie atsakė, kad universitetas uždaromas ir privalau eiti namo“, – pasakoja šviesuolė.

Vėliau studentės gyvenimas pasisuko tragiška linkme. Tuo laikotarpiu buvo draudžiama turėti radijo aparatą, o Stanislavą tokį ne tik turėjo, bet ir nuolat klausėsi BBC, pranešinėjo naujienas draugams, namo gyventojams. Netrukus studentę įskundė, ji pateko į kalėjimą, vėliau buvo ištremta į Vokietiją. Pasibaigus karui telšiškė vėl papuolė kalėjimą, tik šį kartą – į sovietų. Per stebuklą išvengusi tremties į Sibirą, ji grįžo į Tėvynę.

Pripažinimas ar ramybė?

Lietuvoje Stanislava pabaigė mokslus ir savo noru pasirinko dirbti mokytoja gimtajame miestelyje. Nors ji gavo puikių darbo pasiūlymų, tokių kaip vertėjauti Lietuvos naujienų agentūroje „Elta“, dėstyti Vilniaus universitete, juos atmetė. „Aš žinojau, kad turėsiu savo pasaulį, savo knygas, savo žmones. Norėjau važiuoti į provinciją, norėjau ramybės“, – savo pasirinkimą komentavo pašnekovė.

Stanislava pamilo mokytojos darbą. Ji siekė perteikti visą išmintį ir meilę mokslui savo mokiniams. Ir dabar garbaus amžiaus telšiškė bendrauja su daugybe savo auklėtinių, kurie jai parūpina knygų, užsienietiškų laikraščių, žurnalų, atvažiuoja aplankyti.

Telšiškės rankose – ,,Kino pavasario“ filmų sąrašas

Dar gyvendama Kaune eruditė įsimylėjo nebylųjį kiną. Vėliau nepailstamai domėjosi kino istorija. Stanislava labai apgailestauja, kad Telšiuose nėra kino teatro. Ji norėtų dalyvauti Vilniuje vykstančiame „Kino pavasaryje“ ir netgi išvardijo fimus, kuriuos norėtų pamatyti.

Kultūra – neatskiriama Stanislavos gyvenimo dalis. Karo metu privestinai dirbdama Berlyne šviesuolė stebėjo aktyvų vokiečių kultūrinį gyvenimą. Kartą pasisekė nueiti į klasikinės muzikos koncertą. „Kaip vėliau sužinojau, grojo pasaulinio garso smuikininkas. Jis buvo atvežtas iš koncentracijos stovyklos. Griežė dėvėdamas nudriskusią dryžuotą kalinio uniformą ir avėdamas klumpėmis. Vaizdas sukrėtė, bet jo muzika buvo dieviška“, – pasakojo Stanislava.

Poliglotė Telšiuose

„Moku anglų, vokiečių, lotynų kalbas. Savarankiškai išmokau prancūzų, bet juk prancūzų kalbos pagrindas yra lotynų kalba, todėl nebuvo labai sunku“, – paklausta, kiek kalbų moka, vardina Stanislava. Po kurio laiko kiek patylėjusi priduria, jog, savaime suprantama, laisvai kalba rusiškai ir lenkiškai. Juokais paklausiu, gal ir japonų kalba ne svetima? „Svetima, bet nagrinėju principą, kuriuo jie sudarinėja žodžius. Artimesnė man ne japonų kalba, o kultūra. Ja labai domiuosi“, – kuklinosi poliglotė.

Kas yra stebuklas?

Pasidomėjus, kas jai yra stebuklas, Stanislava paprašo laiko pamąstyti. Po kelių minučių taria: „Man stebuklas yra žmogus ir ką jis gali sukurti, pasiekti, padaryti. Čia didžiausias stebuklas, kuriuo iki šiol negaliu atsižavėti“.

Susiję