Jeigu būčiau redaktorius…
Neseniai teko domėtis Lietuvos spaudos istorija. Turbūt tai vienas iš ryškiausių mūsų istorijos, kaip tautos, tarpsnis. Anais laikais, spaudos draudimo metu, buvo draudžiama rašyti savąja kalba. O slaptasis leidinių tikslas – kaip „Varpo“ ar „Aušros“ – pažadinti mūsų tautą iš ilgo miego, kuris trūko daugiau nei 100 metų.
Dabar skaitydamas leidinius, knygas, laikraščius nematau jokios naudos ar svarbos skaityti. Juose nematau dvasios, kuri turėtų sujudinti mūsų širdies stygas ar protą. Spaudos tikslas – paversti mus labiau mąstančiais ir protaujančiais žmonėmis, o ne bukinti. Jei tektų leisti savo leidinį, tarkim knygą, ji būtų ypatinga. Kažkuo neprilygstama. Būčiau tokiu redaktoriumi, kaip sako Andrius Tapinas: „Redaktorius – tas, kuris žino savo darbą ir jo tikslą. Tas, kuris vienoje rankoje turės botagą, kitoje -pyragą, laikys tave už trumpo pavadėlio, bet bus teisingas“. Toks mano redaktoriaus idealas.
Savo leidinį būdamas toks rašyčiau žmonėms. Jo tikslas būtų pasiekti giliausias ir tamsiausias proto ir suvokimo gelmes. Užkurti tautinę vienybės ugnį. Jos tikslas – tęsti mūsų tautininkų pradėtus darbus.
Aš, kaip redaktorius, pasišvęsiu sukurti ir pagaliau po 24 metų laisvės pasakyti, kas yra kultūra, kuo ji gali būti, kaip ji atrodo. Būsiu vadovas ir draugas kiekvienam skaitytojui, kaip J. Basanavičius savo žurnale „Lietuvių tauta“ ar laikraštyje „Aušra“.
Redaktorius – tai tas, kuris turi būti ne tik mokytojas, bet draugas, užtarėjas. Sveiko ir teisingo žodžio sergėtojas. Asmuo, žinantis, kas galima, o kas ne. Jo žodis yra 90 procentų svaresnis nei kitų. Nuo jo žodžio ir sprendimo priklauso labai daug. Gali nulemti tolesnę leidinio istorijos tėkmę. Bet ar tai ne kiekvieno žmogaus ir piliečio misija? Mokytis ir pakeisti visą pasaulį. Jo tolesnius puslapius, nedarant senų klaidų.
Kodėl dabar mums yra įdomu skaityti apie garsius žmones? Ant ko ir su kuo jie vaikšto, valgo atlieka gamtinius reikalus. Ką jie mąsto. Kodėl mums to reikia, nejaugi taip įdomu?
Ne, tai beprasmybė, beprasmiame pasaulyje. Pasigedau, kodėl leidiniuose nebėra jokių meno kūrinių, gabių, talentingų žmonių kūrybos. Juk jie tokie pat žmonės kaip ir anie. Gal ir neturi auksinių klozetų kaip oligarchai, tačiau gali uždegti mūsų vaizduotę be jokių pinigų ar materialių dalykų, užtenka tik meno, pastangų. Aš būdamas redaktoriumi turi matyti nauda žmonėms, matyti ir žinoti, kad prisidedu prie jų pasaulėžiūros plėtimo. Supratimo, kad pinigai ir tik pinigai nėra vienintelis spaudos tikslas. Bet atvirkščiai – žmonės. Nes gal tavęs neprisimins žmonės, bet prisimins istorija. Kaip žmogų, prisidėjusį prie naujos Lietuvos kūrimo.
Jeigu būčiau redaktorius, aš rašyčiau tik tai, kas yra naudinga, tai, kas yra svarbu. Kad mano darbai nebūtų užmiršti šiandien. Redaktoriaus darbas privalo būti išliekantis ir naudingas ne tik „savam daržui“, bet visai nacijai, jos istorijos brandumui.
Tikrai nesėdėčiau kabinete kaip valdininkas Dičius iš žinomo lietuviško miuziklo „Dičiaus Karjera“ – „Štai tau stalas, štai – kėdė, vinguriuok sau raidę D“.
Pirmiausia padedamas bendraminčių, entuziazmu degančiomis akimis, kurčiau MŪSŲ laikraščio vizija. Išminties ir atkaklumo pasisemtume iš V.Kudirkos, J,Basanavičiaus – iškiliausių Lietuvos protų. Tad koks būtų mūsų laikraštis?
Laisvas. Be abejo, tai svarbiausia leidinio savybė. Tik laisvas, nepriklausomas leidinys nebijos pakritikuoti negerovių, išjuokti visuomenės ydų, objektyviai papasakoti apie svarbiausius įvykius. Sunku būti laisvam, tačiau laisvė – svarbiausia žmogui, manau, ir leidiniui. Na, o lindėjimas kažkieno kišenėje, bijant „pasakyti kažką ne taip“ – ne mūsų tikslas.
Aktualus. Laikraštis juk yra sudurtinis žodis „Laikas ir raštas“, tad viena svarbiausių jo savybių – aktualumas. Juk jau ryte norime žinoti, kas įvyko pasaulyje, kol miegojome – gal netyčia pasikeitė valiuta ar Seimas vėl naktį posėdžiavo? Tad aktualijos iš viso pasaulio ir Lietuvos privalomos leidinyje – kaip ir arbatos puodelis ryte.
Intelektualus. Mes su draugais neterštume savo leidinio tuštučių nuotraukomis ar menkaverčiais straipsneliais „Jonukas ir vėl valgė košę“. Leidinys privalo skatinti mąstyti, domėti iškiliomis asmenybėmis, tad pasistengtume, kad straipsniai būtų intelektualūs, skatintų jaunimą mokytis kuo daugiau tarptautinių žodžių, terminų, nes visi girdėjome posakį „Globali Lietuva plečiasi, lokali traukiasi“. Tampame pasaulio piliečiais, tad plačiau praverkime akis ir protus, domėkimės mus supančiu sudėtingu, tačiau be galo viliojančiu pasauliu.
Kultūringas. Vis mažiau laikraščių skiria dėmesio (ir ploto) kultūros naujienoms. Manau, reikėtų rašyti apie dar neišgarsėjusius, tačiau įdomių idėjų turinčius menininkus, pirmąją knygą rašančius rašytojus. Tai sužadintų jaunimo susidomėjimą kultūra ir tada tikrai taptume kuriančia, neabejinga kultūrai tauta.
Raginantis. Jau nuo V.Kudirkos, J.Basanavičiaus laikų laikraštis buvo lyg tribūna išsakyti savo mintims, raginti lietuvius kovoti už savo kalbą. Šiandien situacija kiek pasikeitė, tačiau problemos išliko panašios. Vis daugiau lietuvių jau savo noru atsisako savo tautybės, kalbos, vaikus paverčia lyg mankurtais, nežinančiais, kur jų tikroji tėvynė. Tad manau, spauda turėtų raginti jaunus žmones likti tėvynėje ir savo ateitį kurti čia. Rašyčiau apie puikius jaunuolius, kurie baigę mokslus užsienyje nepasiliko ten, kur duona skalsesnė, o grįžo į Lietuvą, kad panaudotų savo žinias mūsų valstybės gerovei. Tad prabuskite, lietuviai, pažiūrėkite, kokia graži Lietuva, mokykite savo vaikus tėvų ir protėvių kalbos.
Artimas. Laikraštis turi būti artimas kaip draugas : pamokantis, pralinksminantis, priverčiantis susimąstyti. Puiku, kai žmonės siunčia savo laiškus į laikraščius apie buvusią gražią šventę, laimėtas sportines varžybas ar pasidalina užuojauta. Taip laikraštis mus visus suartina, o ir mums jis tampa tikru artimuoju, kuriam gali pasiguosti ar pasidalinti džiaugsmais.
Šiuolaikinis. Kadangi aš jaunas vaikinas, o ir mano entuziastingieji draugai taip pat jaunuoliai, laikrašti kurtume šiuolaikišką – įdomus dizainas, pokalbiai jaunimui rūpimais klausimais su įvaizdžio guru, su populiarėjančių jaunimo grupių atstovais. Net tokios rubrikos pavadinimas jau kirba galvoje: „Kol jaunas, o drauge…“
Tiriantis. Labai jau įdomi ir masinanti tiriamoji žurnalistika, tad prideramas dėmesys ir jai. Juk štai visiems įdomu, kas Lizdeikos gimnazijos stadione sulaužė naujas kėdes, tad jaunieji sekliai – į darbą: gal kas matė, gal pasigyrė, o gal ir pats laužė… Kai nusikaltimas atskleistas, linguoja galvas radviliškiečiai – toks geras vaikas atrodė… Tad manau, be tiriamosios žurnalistikos savo kuriamame laikraštyje neapseisime.
Išliekantis. Aišku, norėtųsi, kad ir šis mano svajonių laikraštis, kada nors įgavęs kūną, taptų bibliotekų saugyklų pažiba, kad po daugelio metų jo pageltusius puslapius su jau senom naujienom vartytų mokiniai. Nenorėčiau, kad į jį vyniotų silkę už pora litų ar jo skutus kabintų sode, namelyje su širdele… Tad mokykimės pagarbiai elgtis su spauda – juk tai titaniškas tikrų entuziastų darbo rezultatas.
Sąmojingas. Mano laikraštis nebūtų liūdnas – čia būtų nemažai kandžių straipsnių, tikrų sąmojo „perliukų“. Aišku iš širdies pasilinksmintume Balandžio 1-ąją, kai už juokus, sąmoji niekas nebaudžia.
Tad, jeigu būčiau redaktorius, leisčiau LAISVĄ, AKTUALŲ, INTELEKTUALŲ, KULTŪRINGĄ, RAGINANTĮ, ARTIMĄ, ŠIUOLAIKINĮ, TIRIANTĮ, IŠLIEKANTĮ, SĄMOJINGĄ laikraštį.
Aišku, tai kalba mano jaunystės entuziazmas, bet tokį laikraštį tikrai su įdomumu skaityčiau. O šioms savo vizijų laikraščio savybėms įvardinti pasinaudojau achrostiku – iš pirmų savybių raidžių lengvai sudėliosite žodį „Laikraštis“ – tokia mano idealaus laikraščio vizija.
Radviliškio Gražinos pagrindinė mokykla, Faustas Norvaiša, 10 a klasė.
Konsultavo lietuvių kalbos mokytoja Auksė Jasilionienė.