Religinės ma(l)dos knygos

Rytų Lotianos (Vokietija) muziejaus archyvas.

Žurnalai „Vogue“, „Elle“, „Harper‘s Bazaar“, dažnai vadinami „mados biblijomis“, „yra patys įtakingiausi pasaulio mados žurnalai“ (JAV knygų kritikė Karolina Veber). Visgi jie yra nevieninteliai, kurie daro įtaką milijardams žmonių. Musulmonų Koranas, žydų Tora, krikščionių Biblija, induistų Vedos bei budistų Tripitaka diktuoja mados tendencijas didžiausioms pasaulio nacijoms. Lietuviai taip pat varto knygų puslapius, žiūrėdami, kokius marškinius reikia dėvėti. Ir nors Lietuvoje kiekviena šventa knyga randa sau vietą, Torai ir Biblija tenka svarbesnis vaidmuo. Priežastis aiški: Vilnius prieš 70 metų buvo vadinamas Lietuvos Jeruzalė, o Lietuva ir iki šiol – Marijos žeme.

Tora: pasirinkęs mėlyną, niekada nesuklysi

Tora nusako visą judėjų gyvenimą. Ką rengtis po marškiniais, ką ant marškinių, ką dėti ant galvos. Bendras reikalavimas keliamas išvaizdai – kuklumas. Apsinuoginimas – viena iš didžiausių nuodėmių. Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro darbuotoja Dovilė Troskovaitė teigia, kad kasdienė žydų apranga priklauso nuo to, kokio jie religingumo, kurioje valstybėje gyvena. Šiuo atveju Lietuva pasižymi mažiau religingais žydais. „Šalies žydų bendruomenė yra sekuliari, bet ne religinga. Būtent dėl to Vilniuje ar kituose miestuose nematome jiems būdingos aprangos“, – sako D. Troskovaitė. Ir iš tikrųjų, prieš dešimt metų iš 4000 Lietuvos žydų (litvakų) judaizmą išpažino šiek tiek daugiau nei 1000 (www.zydai.lt).

Tačiau žydų aprangos tradicija yra labai gili ir nekintanti. Labai svarbią vietą judaizme užima galvos apdangalai. Meldžiantis, nesvarbu Sinagogoje ar namie, privaloma ant galvos užsidėti baltą skarą su mėlynais dryžiais. Anot D. Troskovaitės, mėlyna simbolizuoja Toros priesakus ir būtent joje minima, kad iš mėlynų dažų reikia daryti dryžius. Ir ne tik skaros imponuoja žydų aprangos kode. Kepurė – yra vienas svarbiausių vyrų aksesuarų. Nesvarbu ar tai skrybėlė, ar štraiml (kailinė kepurė) ar kipa (mažas galvos apdangalas), jos dėvimos beveik visur ir visada. Žinoma, moterims kepurių mada nėra tokia aktuali, visos ištekėjusios žydės privalo slėpti savo plaukus. Tai gali būti daroma skaromis arba perukais.
Nors marškiniai nelabai imponuoja judaizme, ypatingą reikšmę turi tai, kas dėvima po jais. „Kiekvienas religingas žydas, po visais rūbais dėvi liemenę, prie kurios yra segami kutai. Šie kutai dažniausiai išlenda iš po rūbo. Pats drabužis nėra kuo nors ypatingas. Svarbiausi yra kutai“,– pasakoja D. Troskovaitė.

Kaip ir kepurės, kutai yra nešiojami tik vyrų. Jie yra segami ant keturių liemenės kampų. Toros penkioliktajame skyriuje rašoma: „Pasakyk Izraelio vaikams, kad patys pasidarys kutus ir segės juos prie savo rūbo kampų bei kiekviename rūbo kampe bus rišama mėlynas siūlas“.

Žydų šeima Izraelyje. Kepurė ant vyro galvos vadinasi Kipa. Ištekėjusios moterys privalo slėpti savo plaukus. D. Troskovaitės nuotrauka.

Biblija: balta visada madoje

Rūbas krikščionybėje turi daug simbolinių prasmių ir yra labai svarbus. „Jis netgi turi savo teologiją“, – teigia menotyrininkė dr. Sigita Maslauskaitė. „Biblijoje galima rasti tokių pasakymų, kaip „apgaubtas malonės“. „Apgaubtas Kristumi“, – sakoma įšventinat į kunigus. Tai turi tiesioginę sąsają ir su rūbu“. Tyrinėdami kunigų aprangą, galima susidurti su įvairiausią reikšmę bei paskirtį turinčiais rūbais: alba, stula, arnotas, dalmatika, kapa, pijusė, bei spalvomis: žalia, raudona, juoda, balta, auksinė, rožinė, violetinė. „Baltas rūbas įvestas ankstyvoje krikščionybėje. Jis reiškia naujo gyvenimo drabužį, naują žmogų, rytmečio aušrą“, – pasakoja S. Maslauskaitė.

Vienas iš svarbiausių rūbų yra alba. „Alba – tai tarsi ilgi marškiniai, uždengiantys kūniškumą. Ant jos kunigas velkasi puošnų liturginį drabužį – arnotą“, – teigia menotyrininkė. Alba kilo iš romėnų laikų baltos tunikos, kuri pirmųjų krikščionių naudota kaip apeigų drabužis. Ji siuvama iš balto, lygaus, natūralaus pluošto audinio. Šiandien bažnyčioje per apeigas mes niekada nepamatysime kunigo, dėvinčio albos, nes ji visada slepiasi po kitais rūbais.

Retai matome už bažnyčios ribų kunigus ir su sutanomis. Į tai S. Maslauskaitė atsako vienareikšmiškai: „Netolerancija“. Anot pašnekovės, daugumos Europos miestų kunigai jas dėvi nesibodėdami. „Lenkija, Italija yra to geras pavyzdys, nors ten visuomenė jau senai bažnytinius reiškinius vertina pasaulietiškai. Kaltas žmonių tamsumas“.

Vienuoliai, kunigai, vyskupai ir kiti aukštesnio rango šventikai turi savo rūbų kodą. Įdomu, kokie specialūs rūbai būdingi paprastiems tikintiesiems. Sigita Maslauskaitė pasakoja, kad „eikriausiai niekada nepagalvotumėt, kad šis daiktas kilo iš rūbo, bet katalikai yra linkę nešioti škaplerį. Tai du vilnos audinio kvadračiukai sujungti virve“. Juos tikintieji nešioja ant kaklo. Anot, menotyrininkės, šis daiktas kilo iš rūbo škaplerio, kuris anuomet buvo daug ilgesnis, nešiojamas ant sutanos. Šiandien mes negalime matyti dėvi žmogus po marškiniais škaplerį ar ne (škaplerio ir žmogaus santykis yra religiškai intymus, nes jis suteikia apsaugą), bet yra manoma, kad jį nešiojant bus pasiekiamas amžinas gyvenimas.

Kunigas krikštynų apeigų metu. Jo dėvimas rūbas – arnotas. Tai puošnus liturginis rūbas. Asmeninio archyvo nuotr.

Kepurės, skaros, ilgi marškiniai, apsiaustai, vilnos gabaliukai, kutai – atrodo, kad visa tai yra tik smulkūs menkniekiai. Bet ar nėra geresnio simbolio priminti tau, kad esi dalis kažko, tiki į kažką, nei tas, kurį nešioji kasdien. Mes dažnai suteikiame prasmę saviems įprastiems marškiniams: su šitais aš pirmą kartą, anuos man dovanojo, šių niekada nemėgau. Tokios ir religijos. Visada sentimentalios, su gera atmintimi bei pilnos stipraus balso. Ir visai tai slypi tik viename rūbe.

Patalpinta: Rašiniai