Kinas vietoj knygos

Žvarbų žiemos rytą knygų mugės lankytojus šildė Knygos kino salė. Gintarės Bakūnaitės nuotr.

Sekmadienio rytas išaušo žvarbokas, nuspalvintas snaigėmis. Tačiau net tokį rytą, kai norisi tingiai voliotis lovoje ir pro langą stebėti besibaigiančios žiemos šokį, Knygos kino salėje rinkosi šeimos, lankytojai, užsimiegoję skaitytojai ir visi, kas yra neabejingi kinui. Iš pradžių kino salė buvo negausi, bet kai užgeso šviesos, tamsūs šešėliai vis ateidavo. Ateidavo ir pasilikdavo.

Filmų seansą pradėjo „Tindirindis“ trumpametražių animacinių filmų rinktinė iš 2010 ir 2011 metų festivalių. Rinktinę pristatė Valentas Aškinis, o ją pradėjo Jūratės Leikaitės animacinis trumpametražis filmas „Taip Laima lėmė“, kuris sujungė ir apibendrino daugybę lietuvių liaudies sakmių apie deivę ir laumę Laimą. Lietuvės filmas palieka įspūdį dėl savo tapybiškumo, etnografinių simbolių, muzikos, kuri vienąkart primena sutartines, kitąkart – lietuvių liaudies dainas. Šis trumpametražis animacinis filmas laimėjo net du 2011 metų „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus kaip geriausias metų animacinis filmas (Jūratė Leikaitė) bei už geriausią kompozitoriaus darbą (Kipras Mašanauskas). Toliau rinktinėje buvo galima išvysti užsienio autorių darbų, kurių ne vienas buvo atrinktas iš studentų filmų: poetiškas „Smolik“ (rež. Christiano Mourato), komiškas „Jean-Luc“ (rež. Arthur Peltzer, Fabien Guillaume, Jean-Baptiste Maligne, Jeremy Macedo, Julien Daubas, Paul Nivet) ir gyvenimiškas „Tunelio merginos“ (rež. Etienne Guiol). Iš pateiktos trumpametražių animacinių filmų rinktinės tikrai buvo galima išsirinkti labiausiai patikusį, nes jie greitai keitėsi bei buvo labai skirtingi (tiek technika, tiek tematika).

Kiti du filmai buvo iš Europos šalių kino forumo „Scanorama“ knygų ekranizacijos. Abu filmai melancholiški, abu savaip įdomūs, abu neturintys laimingos pabaigos. Pirmasis – islandų režisieriaus F. T. Fridriksono „Visatos angelai“ pagal E. M. Gudmundsono to paties pavadinimo romaną. Tiek romanas rašytoją, tiek filmas režisierių Islandijoje išgarsino. Vienam pelnė Šiaurės šalių Tarybos premiją, kitas laimėjo prizus už režisūrą ir susilaukė pilnų kino salių. O istorija yra apie Paulių, sergantį šizofrenija ir jo tris draugus, kurie savaip skinasi kelią į gyvenimą beprotnamyje. Per visą filmą nė vienas jų nepaliauja rūkyti, cigaretė po cigaretės kiekviename epizode. Galbūt tai jų būdas jausti, kad dar yra gyvi? Mat kiekvienas įsivaizduoja esąs kuo nors ypatingas, svarbus, tačiau tuo pat metu jie suvokia savo nereikalingumą. Saviems ir svetimiems. Visiems „mokesčių mokėtojams, kurie tik džiaugtųsi, jei jų nebebūtų“. Visas siužeto tragizmas apdangsytas juokingomis frazėmis ir pamąstymais. Matyt, toks tas juodasis humoras.

Paskutinio filmo tikriausiai nereikia pristatinėti –  tai Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno knygos „Badas“ ekranizacija. Filmas pastatytas 1966 metais Danijoje, o atrodo, kad dar seniau. Tikriausiai jis yra įtrauktas į nespalvotų filmų ir Knuto Hamsuno gerbėjų kolekcijas, nes tai viena tų ekranizacijų, kuri interpretuoja, o ne iškraipo knygą bei jos istoriją. Pagrindinio vaidmens atlikėjas švedų aktorius Petras Oscarsonas labai įtaigiai suvaidino Pontusą, klaidžiojantį Kristianijos gatvėmis, išalkusį, sušalusį, netekusį vilties ir tuoj pat vėl ją atrandantį. Filme, kaip ir knygoje, išlaikytas slogutis, kuris neapleidžia iki pat paskutinės minutės Pontusui įsėdus į laivą.

Patalpinta: Rašiniai