Apnuogintų sielų atspindžiai
Vinco Kisarausko parodoje „Prieblandos valandos“ eksponuojami anksčiau visuomenei nerodyti menininko paveikslai. Jų tematika kažkada buvo nepatogi, per drąsi, sovietmečiu neatitiko parodų organizatorių reikalavimų. Tai „Prieblandos valandų” pasaulis, kupinas pirminio, nepagražinto erotizmo, brutalių, instinktyvių pojūčių, o kartais ir agresijos. Parodoje eksponuojami darbai iš ciklų „Brutalusis”, „Figūros figūrose” ir „Išprievartavimas”.
Apnuogintas kūnas – tai kartu ir apnuogintos sielos metafora, „atspindys” ne tik trokštančios, aistros genamos sielos, bet ir palaužtos, aplinkybių ir sistemos išprievartautos sielos priekaištas pasauliui. Tapytojo paveiksluose žmogus balansuoja ant ribos, skiriančios paradinę, gal ir dirbtinai idealizuotą gyvenimo pusę ir tąją, kuri slepiasi pasąmonėje, kai ateina prieblandos valandos, kupinos nepamatuojamo širdies skausmo ir gailesčio.
1973–1974 metais nutapytuose darbuose, pasitelkiant asimetrišką žmogaus kūną, keliami egzistenciniai klausimai apie sielos būseną, jos prievartą ir įkalinimą nedėkingame autoriaus kūrybos laikotarpyje.
Beveik visuose paveiksluose atsispindi erotika, tačiau visai kitame, išprievartavimo fone, kuris toks pat grubus ir visiškai neromantiškas. Veikiau atgrasantis ir atskleidžiantis visą šio žodžio bjauriąją esybę. Paveiksluose atsispindi ne tik brutalus kūnas, bet ir brutalumo poveikis žmogaus sielai: figūros vaizduojamos be galvų, tarsi visuomenei reikalinga nemąstanti mašina, kur protas nebūtinas.
Skausmą, baimę ir gailestį slepia skulptūrų formos, susipinančios su žmogaus nuogybėmis. Tai galimybė pažvelgti į žmogaus emocijas, pajusti ir suprasti jų prasmę. Ekspoziciją galima apžiūrėti, kol už lango šviesu. Taip sumanyta norint pabrėžti natūralų apšvietimą, kurį itin vertino tapytojas.