Šiandien Lietuvoje jaunimas išgyvena sunkų darbo periodą. Lietuvos Darbo Biržos vasario ir balandžio mėnesių darbo rinkos apžvalgoje balandžio mėnesį Lietuvoje buvo 44 tūkst. bedarbių jaunuolių iki 25 metų, iš jų 60 proc. be kvalifikacijos. Tai reiškia, kad 40 proc. baigusių aukštąsias mokyklas neturi galimybės įsidarbinti pagal savo specialybę. Tokių jaunuolių laukia aukšto išsilavinimo nereikalaujantis darbas su atitinkamu atlyginimu.

Daugelį amžių universitetai ruošė geriausius studentus. Tik aukščiausio akademinio išsilavinimo jaunuolis galėjo tikėtis geriausių darbo sąlygų. Tuoj pat po pramonės perversmo, dėl greitai besivystančių pramonės šakų buržuazija ėmė ieškoti patį geriausią išsilavinimą įgijusių intelektualų, kurie galėjo savo žinias pritaikyti technologijų vystymui. Istorija įrodo, kad žmogus su aukštu išsilavinimu gali gauti perspektyvų, pelningą darbą ir jam visada atsiras vieta darbo rinkoje.

Teisės ir medicinos populiarumo šaknys

Tarpukario Lietuvoje, kai valstybė žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius, universitetinės studijos buvo ypač populiarios, nes tai buvo tiesiausias kelias sėkmingos karjeros link. Pati paklausiausia specialybė – teisė. 1927 m. Lietuvos Universitetą baigė 145 teisininkai („Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis“). Tuo metu teismų tarnautojai buvo skirstomi į 15 kategorijų. Būtent juristo kategorija nulemdavo atlyginimo dydį, todėl didžiausią atlyginimą gaudavo penkioliktai kategorijai priklausantis Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas. Kadangi valstybės tarnautojų atlyginimai tarpukario Lietuvoje buvo didžiausi, tai jaunuoliai universitetuose pasirinkdavo atitinkamas specialybes. „Valstybės tarnautojai, turintys akademinį išsilavinimą, gaudavo 10 proc. pagrindinės algos priedą“ („Lietuvių enciklopedija“ XV tomas). Be teisės, taip pat buvo paklausūs teologijos mokslai bei medicina. 1927 m. universitetą baigė 101 teologas ir 63 medikai.

Universitetas – prabangos ženklas

Nuo 1945m. Lietuvoje atsirado visiškai kitokia politinė sistema suformavusi požiūrį, kad dirbti privalo visi. Tokią sistemą įvedė Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga. Kokie privalumai jaunam žmogui? Nesvarbu, koks tavo išsilavinimas, visada rasi darbo. Baigęs aukštąją ar aukštesniąją mokymo instituciją, iš karto esi paskiriamas į darbovietę, kurioje privalai išbūti tam tikrą laiką. Žinoma, daug kas stengėsi išvengti jų įvairiausiais būdais, nes pasitaikydavo, kad gaudavo paskyrimą kitame mieste. Sovietiniais laikais baigti universitetą buvavo prestižas ir diplomas garantuodavo gerą darbą. Norintiems siekti karjeros, reikėjo priklausyti Komunistų partijai, kuri padėdavo jaunam žmogui rasti puikią vietą darbo rinkoje. Nors ši sistema nebuvo sąžininga likusių atžvilgiu, bet ji išsilaikė gan ilgai. Šiandien iš daugumos žmonių, kuriems sovietmečiu teko studijuoti ir dirbti, galima išgirsti, kad viskas, kas buvo susiję su universitetais, turėjo tam tikrą prabangos, talento ar protingumo etiketę. Visa profesūra buvo didžiai gerbiama, universitete studijuojantis jaunimas – arba įtakingų asmenų vaikai arba ypač talentingi. „Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ trečiame tome rašo, kad 1952 m. 90 proc. studentų priklausė komjaunimui, o 1972 m. 46 proc. studentų sudarė tarnautojai ir tarnautojų vaikai.

Šiandien intelektualioje visuomenėje universitetas – tai pagarbos ženklas. Vyrauja išlikęs stereotipas, kad universitete studijuoja tik išskirtinis jaunimas. Kaip bebūtų, darbo rinkoje požiūris į akademinį jaunimą iškrypo. Dabar yra reikalaujamos praktinės žinios, fizinis pajėgumas, gebėjimas bendrauti, o teorinė informacija, įgyta aukštojoje mokykloje, tarsi tampa nebereikalinga.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Susiję