Širdies gerumui ribų nėra

Kai kuriems tuščia lėkštė – kasdienybė. Devin Young nuotr.

Gyvename milžiniškame pasaulyje. Kasdien prasilenkiame su šimtais, gal net tūkstančiais žmonių, tačiau ar bent sekundei stabtelime ir pagalvojame: „kas jie?“, „kaip gyvena?“, „gal jiems reikia pagalbos?“ Visiems padėti negalime, tačiau stengtis reikia. Lietuvoje veikia daugybė labdaros organizacijų, tokių kaip „Lietuvos Caritas“ , „Maisto bankas“ ar Pagalbadaiktais.lt ir Manodrabuziai.lt bendras projektas, tačiau be žmonių gerumo ir pasiaukojimo visa tai vargiai gyvuotų. Gal kas pasakys, jog dabar netinkamas metas kalbėti apie aukas, juk taip sunkiai kapstomės iš krizės. Anaiptol. Kaip tik dabar žmonėms, kaip niekada, reikia mūsų pagalbos, todėl negalime tiesiog užsimerkti.

Mažos pajamos, bet didelė širdis

Projekto Pagalbadaiktais.lt ir Manodrabuziai.lt kuratoriai kasdien sulaukia dešimčių žinučių iš žmonių, norinčių padėti kitiems. Vieni dovanoja žaislus, kiti batus, rūbus ar net buitinę techniką. Žmonės dosniai dalinasi, o paklausti, kodėl tai daro, dauguma tiesiog atsako: „man jau nebereikia, gal kažkam pravers“. Geriems žmonėms padedant, per įtemptą darbo savaitę kuratorius gali surinkti daugiau nei šimtą kilogramų įvairių rūbų. Įsivaizduokite, kiek žmonių galima paremti taip aukojant!

Labdara visai nepriklauso nuo žmogaus socialinės padėties. Aukoja visi, ir turtingi ir nepasiturintys. Viena iš kuratorių Neringa Urbaitė prisimena: „Gavau žinutę iš moters, norinčios padovanoti vaikiškų rūbelių. Pakalbėjusios susitarėme, kad pati juos pasiimsiu, nes moteris tiesiog neturi transporto jiems pristatyti. Užėjusi į butą, net susigėdau. Namai ankšti, apie jokią prabangą nėra net ką kalbėti. Mane pasitiko jauna moteris su šypsena veide, padavė du didžiulius maišus rūbelių, kuriuos, vaikučiui gimus, pati buvo gavusi dovanų iš kitų žmonių. Jaučiausi taip, lyg ji atiduotų paskutinius marškinius“, – prisipažįsta mergina.

Geriems darbams ne tik mažos pajamos, bet ir amžius ne kliūtis. Pensininkė Janina Pukšta apie paramą kalba štai ką: „Kiek išgaliu, kiek lieka nuo varganos pensijos, tiek aukoju. Dabar viskas labai brangu, bet nors šiek tiek kiekvienas galime prisidėti. Visada palaikau bet kokią labdaros organizacijų iniciatyvą. Skurstantiesiems reikalingas mūsų dėmesys ir šiluma“.

Štai į tokias dėžes Amerikoje renkami aukojami drabužiai. Justin Henry nuotr.

Krizės metu suaktyvėjo labdara daiktais

„Socialinių paslaugų centro“ Šiauliuose, socialinė darbuotoja, Lidija Fabijanskienė sako: „Niekada nebuvo lengva surasti pinigų paaukoti nusiteikusių žmonių, tačiau krizės laikotarpiu parama pinigais dar labiau sumažėjo. Privatūs asmenys aukojo, tik jų sumos ne itin didelės, kartais 10-20 litų, o verslo įmonės, kurios ir buvo pagrindinės paramos teikėjos, rėmė kur kas mažiau“, – atvirauja moteris. Galima tik spėlioti, kodėl įmonės aukoja mažiau. Viena priežastis gali būti pajamų sumažėjimas, kita – paramos ir labdaros įstatymo pakeitimai (pelno mokesčiu apmokestinama parama). „Tačiau, labdaros daiktais net padaugėjo. Tiesa gal daiktų kokybė kiek suprastėjo“, – pasakoja moteris. Krizė suveikė atvirkščiai. Žmonės, net ir nebūdami tikri dėl savo ateities, žinodami, kad kažkam labai reikia, skuba padėti.

Nauji šeimininkai emigrantų daiktams

Spaudoje mirga straipsniai primenantys apie kasdien iš Lietuvos išvykstančius žmones. Galima drąsiai teigti, jog visi šie žmonės, kad ir kur išvyksta, tikisi ten rasti geresnį ir gal net lengvesnį gyvenimą. Vieni išvažiuoja trumpam, o kiti jau nebesiruošia grįžti, todėl savo sukauptiems daiktams ieško naujų šeimininkų.

„Svarsčiau galimybę išvažiuoti jau senai, bet tik dabar ryžausi. Per mažiau nei savaitę turiu susipakuoti būtiniausius daiktus ir išskristi. Pats esu iš šeimos, kurioje užaugo keturi vaikai, todėl žinau ką reiškia kasdien galvoti ką reikės apsirengti ar pavalgyti, o ir bagažas brangiai apmokamas „malonumas“, taigi visus drabužius tiesiog atiduodu savo kaimynams ir labdarai“, – sako Antanas Kipšas.

Kad ir ką žmonės sako, Lietuva filantropiška šalis. Net ir finansiškai sunkiu laikotarpiu žmonės ne tik patys ima, bet ir duoda. „Tikiu, kad mano atiduodami daiktai gali kažkam palengvinti gyvenimą. O aš dar jaunas ir tikiuosi viską nusipirksiu savo naujuosiuose namuose“, – optimistiškai šypsosi vaikinas.

Patalpinta: Rašiniai