„Nesamasis laikas” – tarp gyvenimo ir egzistencijos
Sėdžiu autobuse ir neramiai žvelgiu į laikrodį. Nemėgstu vėluoti. Bet atvažiuoju laiku ir slėpdama veidą nuo žvarbaus šeštadienio vakaro vėjo greitai perbėgu gatvę. Kino centro „Vingis” fojė pustuštė, o kasose dirba tik viena moteris. Į mano „labas vakaras” ji atsako nepatenkintu žvilgsniu. Pasijuntu nejaukiai. Abejoju, kad toks rūškanas veidas pritraukia daugiau kino mėgėjų.
Kadras iš debiutinio Mykolo Vildžiūno filmo „Nesamasis laikas” Salėje šalia manęs atsisėda dvi merginos. Jos kalba apie tai, kad dažnas nesaugo savo asmeninio gyvenimo. „Dabar visi lenda į internetą, viską viešina,”- sako viena. „Neduok, Dieve, ko nors neparašysiu ar nepaskelbsiu,”- ironiškai antrina kita. Iš tiesų nuolatinis skubėjimas taip atbukino daugelį žmonių, jog jau nebežinome, kas esame. Režisierius Mykolas Vildžiūnas sako, jog filmu „Nesamasis laikas“ jis nieko neteigia, tik užduoda lengvą, bet tuo pat metu ir sunkų klausimą: ar tu esi? Taigi nekantraudama laukiu juostos pradžios. Bet, žinoma, pirmiausia visiems nervus patampo ilgos Macdonaldo reklamos (greitiems žmonėms – greitas maistas) bei nauji kino anonsai. „Pagaliau,”- sako viena anksčiau kalbėjusi mergina, kai prasideda debiutinis „Nesamasis laikas”.
Siužetas nevystomas tiesia laiko linija, tuo pačiu metu susimaišo ir dabartis, ir praeitis. Tai kuria intrigą bei žadina smalsumą. Filmas dažnai nukelia į pagrindinio herojaus Tado (aktorius Tadas Gryn) šviesią ir nerūpestingą vaikystę. Ten jis – mažas berniukas, kartu su draugu važinėjantis dviračiais, žvejojantis prie „ežeriuko” ar valgantis sultingus pomidorus. Šios scenos primena mano nepakartojamą vaikystę. Vasarą – mano bei draugės sugalvotas vaškinių žaislų „versliukas” ir vazos, pilnos eksperimentinių puokštelių, žiemą – įraudę žandai ir visada šlapios močiutės megztos pirštinės. Pavasarį – nuo pienių žiedų geltoni drabužiai, o rudenį – dėl knygų svorio kone iki pusės sulinkusios nugaros. Smagu prisiminti šias akimirkas. Jos kelia man nostalgišką šypseną. Atrodo, dar vakar viskas buvo. O šiandien – jau pačiai reikia už save kovoti, spręsti dilemas bei priimti sprendimus. Laikas bėga nesustabdomai greitai.
Filme dabartinis Tado „miegu, valgau ir dirbu” gyvenimas piešia liūdną vaizdą. Herojus – trisdešimtmetis miestietis, kurį nuolatinis lėkimas traukia žemyn. Su žmona jis nesutaria, su tėvais beveik nebendrauja, o tikrų draugų irgi neturi. Vienintele paguoda tampa žolės suktinė (manau, kad dažniau tai yra nenutrūkstamas ryšys su buteliu). Bet šį Tado chaosą nutraukia avarija, po kurios jis patenka į ligoninę.
Sėdėdama greitai peržvelgiu salę. Susirinkę maždaug dvidešimt žmonių. Mažai, tačiau suprantama. Juk jau iš pirmų dešimties minučių aišku, jog tai – nei iš kojų verčianti komedija, nei už širdies griebianti meilės istorija, nei pritrenkianti fantastikos skyrelio istorija. Žinoma, oras irgi pasitaikė nekoks.
Besigydantį Tadą aplanko ilgus metus nematytas draugas Vitalis (aktorius Valentinas Novopolskis). Pastarasis tarsi išlaisvina ligonį, sugrąžina į tikrąjį gyvenimą. Jie kartu važinėjasi dviračiu, guli pievoje ar rymo ant seno pastato stogo. Matant šiuos vaizdus, salėje kartais nuvilnija lengvo juoko bangelės. Visos scenos su Vitaliu pulsuoja keista ramybe, kuri smelkiasi iki pat kaulų. Kažkas yra pasakęs, kad tikrais draugais galime vadinti tik tuos, kuriuos pažįstame nuo mažų dienų. Nors šis teiginys, mano nuomone, yra šiek tiek kategoriškas, tačiau pritariu, jog tokie draugai permato tave kiauriai, jaučia nuotaikų kaitą ir besąlygiškai palaiko.
Filme įspūdį taip pat palieka Tado palatos kaimynas senukas, kuris, beje, kažkuo primena mano senelį. Pastarasis visada žiūrėdavo, kad tik aš per arti kelio nenueičiau ir kad kažkoks išprotėjęs kelių erelis arba, tiksliau, gaidelis nepadarytų iš manęs „blyno”. Bet grįžkime prie ligoninės senuko. Jo svaičiojimai apie iškastas duobes ar artėjančius potvynius asocijuojasi su dabartiniu vis greitėjančiu ir greitėjančiu žmogaus gyvenimu. Vienoje scenoje pensininkas apie Tadą sako: „Jo nėra. Tik šmėkla.” Šie taiklūs žodžiai mane nudiegia. Neramiai pasimuistau kėdėje. Sunku neprarasti savęs. Ypač tada, kai „nieko nespėji, bet privalai, nenori, tačiau reikia, dar gali, bet jau nebetiki.”
Siužeto pabaiga lengvai pritrenkia. Ir ne mane vieną, nes tuo metu salėje vietoj valgomų spragėsių garso įsivyrauja spengianti tyla. Vaikystės bičiulis Vitalis tėra tik Tado pasąmonės iliuzija, iškreiptos realybės vaisius. Jo kojos jau seniai neliečia šios žemės (režisierius šį filmą skyrė prarastiems draugams). Visą laiką man nedavė ramybės mintis, jog čia kažkas ne taip. Ką gi, mano nuogastavimai pasitvirtino. Toliau pagrindinis juostos herojus pabėga iš ligoninės ir atvažiuoja pas tėvus į sodybą. Ten, senoje malkinėje, visiškai atsitiktinai randa seną Vitaliaus dviratį. Pamačius jį, atmintyje iškyla mano pirmasis „vaivorykštinis” dviratis, dabar stovintis garažo antrame aukšte. Kiek kartų su juo pagauta zuikių ir nubalnota kelių. Trumpam šypteliu.
Paskutinis filmo veiksmas vyksta kapinėse. Tadas kartu su dukrele aplanko apleistą vaikystės bičiulio kapą ir palieka jam dviračio skambutį. Norėtųsi tikėti, jog pagrindinis herojus išmoko įsiklausyti ir ieškoti atsakymų. Norėtųsi tikėti, kad visi, kurie matė ar dar tik pamatys šį filmą sugebės bent akimirkai sustoti bei susimąstyti.
Po seanso visi išeiname. Girdžiu įvairių vertinimų. Vieni tikėjosi daugiau, bet tai buvo tik „banalus primityvumas”, kiti gyrė filmo idėją ir jos atskleidimą. Treti peikė aktorių vaidybą, o dar kiti džiaugėsi puikiai parinktu kolektyvu. Kiek žmonių, tiek nuomonių.
Vėjas lauke dar labiau įsisiautėjęs, bet šįkart niekur nenoriu skubėti. Pamažu einu iki stotelės. Po pusvalandžio jau esu namuose. Išsiverdu puodelį kvapnios mėtų arbatos. Į langą barbena lietaus lašai. Kelias minutes tyliai pasėdžiu ir staiga griebusi telefoną skambinu geriausiai draugei. Mano veidą papuošia plati šypsena.
Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – dėstytoja Jonė Kučinskaitė.
