Lietuva ir kriminalinis pasaulis

2014 metais Lietuvos ir užsienio kino teatruose pasirodęs Emilio Vėlyvio kino filmas „Redirected/ Už Lietuvą“ tapo žiūrimiausiu ir kol kas daugiausiai pajamų uždirbusiu lietuvišku kino filmu. Šis režisieriaus darbas – jau nebe pirmas sulaukęs didelės komercinės sėkmės. Tokiu buvo ir 2010 metais daugiausia lėšų uždirbęs „Zero 2“. Abu yra kriminalinio žanro filmai, kurie piešia Lietuvos visuomenės socialinę, ekonominę ir politinę būklę. Sykiu juose pateikiama ir visuomenės kritika, filmais neigiami egzistuojantys stereotipai ir mitai. Kalbėdami apie Lietuvos visuomenę, filmai formuoja ir lietuvių žiūrovų individualią bei kolektyvinę sąmonę, suvokimą apie įvairius reiškinius.

Ar ,,Zero 2“ ir ,,Redirected“ populiarumas turi įtakos auditorijos tapatinimuisi su filmuose pateikiamomis situacijomis, herojais, anti-herojais? Ar populiarumas rodo, jog mes atpažįstame save kriminaliniame turinyje, jis mums artimas, jį suprantame? Nors režisierius teigė norintis sugriauti tam tikrus mitus apie Lietuvą, bet iš tiesų Emilio Vėlyvio darbai greičiau plėtoja ir patvirtina egzistuojančius mitus, nei juos griauna.

Kriminalų verpete

Pavyzdžiui, tiek prieš 9 metus, tiek ir dabar, kai regime blogąjį policininką (aktorius Donatas Šimukauskas), perkantį garso aparatūrą iš gatvės nusikaltėlių filme ,,Zero“, parduodantį policijos atributiką dar kitiems nusikaltėliams filme ,,Zero 2”, Lietuvos policininko įvaizdis nėra pasikeitęs, o filmuose tik patvirtinama, jog tokių policininkų esama.

Pirmajame kino režisieriaus E. Vėlyvio trumpametražiame filme „Matvaju“ (2005) policininkai vaizduojami kaip nusikaltėliai, besislepiantys už įstatymo sergėtojų uniformų. Jie, partrenkę žmogų, ir manydami, jog jis nebegyvas, nepraneša apie šį įvykį, o nuveža jį ir išmeta į šiukšlių konteinerį. Vėlesniuose filmuose „Zero“, „Zero 2“ ir „Redirected“ parodomas išsamesnis policininko portretas. Kino filme „Zero. Alyvinė Lietuva“ vis dar regime vienpusiškai atskleidžiamą blogą policininko įvaizdį: aktoriaus D. Šimukausko personažas pažeidžia įstatymus pirkdamas nelegaliu būdu įgytą garso aparatūrą. Kino filme „Zero 2“ šis personažas išlieka, bet atsiranda gerojo policininko įvaizdį reprezentuojantis herojus, kurį vaidina aktorius Kęstutis Jakštas. Šis įvaizdis taip pat yra sąlyginis, kadangi gerasis policininkas yra priverstas bendradarbiauti su mafijos atstovais (aktoriai Saulius Siparis ir Ramūnas Rudokas) ir filmo pabaigoje netgi gauna finansinį atlygį už pagalbą.

Geras policininkas, blogas policininkas

Naujausiame „Redirected/ Už Lietuvą“ tie patys aktoriai, kurie ankstesniuose filmuose vaidino tarsi skirtingas moralines vertybes turinčius policininkus (D. Šimukauskas ir K. Jakštas), parodomi kaip neutralūs, kasdienį įstatymų priežiūros darbą atliekantys pareigūnai; išskyrus vieną, kuris naktimis užsiima nelegalia veikla (aktorius Vilius Tumalavičius).

Simboliškas ir dar vienas aspektas, kurį verta akcentuoti. Tai – nuvertinama policininko uniforma. ,,Zero 2“ filme D. Šimukausko personažas ją parduoda nusikaltėliams tuo ne tik pažeisdamas įstatymus, bet ir diskredituodamas Vilnių kaip 2009 metų kultūros sostinę. ,,Redirected“ filme policininkų uniforma tiesiog lengvai atitenka atvykėliams iš Didžiosios Britanijos naktinio vakarėlio metu. Tokia režisieriaus interpretacija policijos instituciją parodo kaip moraliai degradavusią. Bet tuo pačiu toks vaizdavimas nėra visai be pagrindo – ko gero, bet kas iš auditorijos galėtų nusipirkti arba kitais būdais gan lengvai gauti policininkų atributiką.

Taigi kino filmuose besikeičiantis policininkų įvaizdis, kurį galima pavadinti tiesiog išsamesniu, bet ne kardinaliai pakitusiu, atskleidžia policijos kaip visuomenės sergėjimo ir įstatymų užtikrinimo institucijos moralinį dviprasmiškumą. Viena vertus, tokį policininkų įvaizdį galima vertinti kaip režisieriaus siekį pabrėžti realybėje egzistuojantį gyvenimą ir situacijas, kurios negali būti vertinamos vienareikšmiškai tik kaip juoda arba tik kaip balta. Kita vertus, gerojo, blogojo ar neutralaus policininko įvaizdį galima traktuoti kaip skirtingas gyvenimo situacijas, kurios reikalauja priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Ir jį vertinti paliekama auditorijai.

Montažas, užsienio garsenybė ir reklama

Žiniasklaidos teoretiko Deniso McQuailo teigimu, kultūrinės ir estetinės turinio savybės turi mažiau reikšmės atkreipiant auditorijos dėmesį nei tokių asmeninių ir socialinių poreikių kaip atsipalaidavimas, laiko leidimas su kitais patenkinimas. Prie Holivudinės kino produkcijos pripratusiam žiūrovui pramoga ir atsipalaidavimas gali būti pagrindiniai kriterijai, kuriais remdamasis jis rinksis žiūrėti filmus kino teatre arba privačioje erdvėje. Tuo metu vienas iš pagrindinių medijų tikslų visuomenėje ir yra suteikti pramogą, kuri padės pailsėti ir sumažinti socialinę įtampą.

Tad iš pirmo žvilgsnio klausimas, kodėl lietuvių auditorija rinkosi ir vis dar renkasi žiūrėti tokius filmus kaip ,,Redirected“, ,,Valentinas už 2rų“, ,,Lošėjas“ ir ,,Kaip pavogti žmoną“ yra lengvai atsakomas. Šie filmai viešojoje erdvėje buvo pristatyti patraukliai siekiant paskatinti vartojimo poreikį. ,,Redirected“ anonsas ,,Youtube“ socialiniame tinkle arba kitose žiniasklaidos priemonėse tikrai atkreipė dėmesį savo tiksliu montažu, kuriame greitai besikeičiantys vaizdai, būdingi veiksmo ir kriminalinių filmų žanrui, jau netgi nepabrėžiant to, jog anonse pasirodo įžymus Didžiosios Britanijos kino aktorius Vinnie Jonesas, ir galėjo sukelti tokią reakciją: „oho, koks geras montažas, atrodo patraukliai ir netgi tai lietuviškas filmas, kuriame vaidina dar ir užsienyje žinomi aktoriai, tuomet reikia būtinai nueiti.“

Kino salėje – iš patriotizmo?

Geriausiu 2014 metų lietuvišku ilgametražiu vaidybiniu filmu vis dėlto buvo pripažintas ,,Lošėjas“. Verta pripažinti, jog šis filmas yra meniškesnis nei ,,Redirected“, bet jam dar toloka iki arthouse stiliaus, geriausiu atveju tai tik pretenzija į arthouse tipo filmą. Tačiau, nemažai prie ,,Lošėjo“ sėkmės Lietuvos kino teatruose prisidėjo tai, jog šis filmas buvo pristatomas įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose (San Sebastiano, Varšuvos ir kituose). ,,Valentinas už 2rų“ tebesinaudojo pirmosios dalies žinomumu ir galėjo patraukti lietuviškais „aktoriais“ Vaidu Baumila, Skaiste Jasevičiūte, Agne Jagelavičiūte, Mindaugu Stasiuliu. ,,Kaip pavogti žmoną“ – komedija, kurioje pasirinktas dar neišnaudotas „keturių aktorių“ vaidybos lietuviškų serialų maniera naratyvas. Visgi jis net iš tolo idėjiniu lygmeniu neprimena Romano Polanskio ,,Kivirčo“ („Carnage“ 2011). Bet žiūrovus sudomino.

Kino auditorija Lietuvoje gali būti vertinama ir kaip patriotiška, kuriai nėra svarbu, kokio meninio lygio filmai sukuriami ir pristatomi, svarbu, kad tik būtų lietuviški arba sukurti Lietuvoje. Juk lengviau įsivaizduoti, koks bus kino filmas, kuriame vaidina publikai žinomi lietuvių aktoriai. Tačiau, toks vertinimas nėra išsamus ir daug daugiau apie auditorijos poreikius atskleidžia pakitusi vartotojų informacinė elgsena, kurią lėmė skaitmeninių technologijų įsigalėjimas visuomenės gyvenime.

Turint įdirbį ir atitinkamus išteklius galima nesunkiai pasinaudoti auditorijos meninio išsilavinimo spragomis ir pasiūlyti jai tokį produktą, kuris lengvai virškinamas, nes visada tokio paties skonio.

Lengvai virškinamų filmų fenomenas

Taigi verta išskirti internetą ir tokius socialinius tinklus kaip ,,Facebook“, ,,Youtube“, kurie tikrai palengvino įvairios informacijos, kartu ir apie kino filmus, sklaidą. Tapo paprasčiau ir lengviau surasti, kuriame kino teatre ir kelintą valandą vyksta kino seansai; kada filmai bus išleisti ir prieinami kino teatre, DVD formatu ar tiesiogiai internetu. Taip pat internetas suteikė galimybę dalintis nuomone su kitais kino mylėtojais net neišeinant iš namų, o tai svarbu aktyviems visuomenės nariams, kuriems svarbus grįžtamasis ryšys. Ir tai tik viena medalio pusė, nes atpigo ir skaitmeninės technologijos, kuriomis galime kurti audiovizualinį turinį ir juo dalintis taip pat jau paminėtuose ,,Facebook“ ir ,,Youtube“.

Skaitmeninės technologijos leidžia visuomenei būti aktyviai, kurti ir platinti turinį įvairiomis formomis. Tokiu būdu sukuriamos galimybės patenkinti informacinius/pramoginius poreikius, o juos auditorijai yra svarbu patenkinti, nes egzistuojanti informacinė ir technologinė aplinka paveikia kiekvieną visuomenės narį, norintį funkcionuoti joje. Todėl auditorija, norėdama patenkinti poreikius, skaito įvairius informacinius pranešimus žiniasklaidoje, žiūri vaidybinius ir dokumentinius filmus dažnai neatsižvelgdama į turinio kokybę. Be abejo, informacinių poreikių patenkinimas sukelia ir auditorijos fragmentaciją. Ji skaidosi į skirtingus segmentus, tačiau didesnei daliai būdingas nekritiškumas informacijos atžvilgiu, todėl turint įdirbį ir atitinkamus išteklius galima nesunkiai pasinaudoti auditorijos meninio išsilavinimo spragomis ir pasiūlyti jai tokį produktą, kuris lengvai virškinamas, nes visada tokio paties skonio.

Įkalintas režisierius?

Rašant apie Emilį Vėlyvį, svarbu pabrėžti per pastaruosius dešimt metų jo nueitą kūrybinį kelią. Tikrai ne kiekvienam kino režisieriui tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje pavyksta pereiti nuo trumpametražių iki ilgametražių filmų ir dar sulig kiekvienu uždirbti pakankamą pelną būsimų kino projektų įgyvendinimui.

Nors režisierius teigė norintis sugriauti tam tikrus mitus apie Lietuvą, bet iš tiesų Emilio Vėlyvio darbai greičiau plėtoja ir patvirtina egzistuojančius mitus, nei juos griauna.

Tik ar ne pernelyg nemeniškai ir pernelyg suprantamai masinei auditorijai pateikiama visuomenės kritika nėra tik naudojimasis visuomenės pramoginių poreikių patenkinimo funkcija? Ja, be abejonės, lengvai galima disponuoti pasinaudojant skaitmeninėmis technologijomis. Ar tai nėra tiesiog žaidimas su auditorija, tam tikra manipuliacija? Jai pasakoma, kad aš jus pakritikuosiu ir jūs ateikite to pažiūrėti. O iš tikrųjų nieko naujo nepasakoma – auditorija tik pasinaudojama, siekiant uždirbti, net nesistengiant pakeisti požiūrio į kiną, į turinį, suformuoti skonio. Nes, greičiausiai tikima, kitu atveju ji tiesiog neateis. Ir nesuteiks galimybių uždirbti bei toliau reprodukuoti E. Vėlyvio minčių.

Kita vertus, nors eidama į šiuos filmus auditorija ir netobulina savo meninio suvokimo, bet ar susiformavę jos pramoginiai poreikiai neįkalina ir paties režisieriaus, kuriam tiesiog privaloma atsižvelgti į įsitvirtinusį masinio žiūrovo meninį skonį?

Susiję

K. Kaupinis: siekėme, kad žiūrovas taptų veikėjams už nugaros sėdinčiu asmeniu

Draugas ar priešas?

„Pasitikiu Tavimi“ – dokumentinis kinas apie religiją ir ne tik