Medus, sula ir „Upė Jekaterinai“
Įsidedu į arbatą medaus. Ne bet kokio medaus, bet poeto Gintauto Dabrišiaus bičių surinkto pievose prie Šilavoto. Atsiverčiu poeto eilėraščių knygą ,,Upė Jekaterinai“ ir gurkšnodama arbatą skaitinėju eiles. Jau niūniuoju melodijas, mat gavau užduotį sudainuoti keletą G.Dabrišiaus eilėraščių. Viskas prasidėjo, kai visai netyčia užsukau į poeto knygos „Upė Jekaterinai“ pristatymą. Atėjau ten dar nepažinodama poeto, tačiau tai nebuvo bėda. Pats poetas mane su savimi supažindino, bet apie tai vėliau.
Nueiti nežinia kur,
Parnešti nežinia ką –
Kad niekas nežinotų,
Ar aš jau sugrįžęs,
Ar neišėjęs.
Toks ir sėdi G.Dabrišius Rašytojų sąjungos namuose ankstyvo pavasario vakarą. Kalba nedaug, bet taikliau už visus, kurie bando apibūdinti poeto tipą, jo kūrybos stilių. „Gintautas kalbasi su tuo pasauliu, kuris yra aplink mus ir tas pokalbis yra toks, į kurį humanitarinių mokslų daktaras nelabai turi kur įsiterpt“, – sako daktaras Rimantas Kmita. Pats G.Dabrišius apie savo poeziją atsiliepia labai paprastai: „Žmonės kartais skaito mano eilėraštį keturis kartus ir sako nesupratę. Aš juk jį savaitę rašiau, o čia dabar nori per penkias minutes suprasti!“
Matyt teisingiausia G.Dabrišiaus poeziją apibūdinti tiesiog dabrišiška. Kito būdo nėra. Juk neįsprausi į stilistinius rėmus bitininko, gyvenančio vienkiemyje prie Šilavoto, vakarais prie žibalinės lempos rašančio eiles, daugiau nusimanančio apie gamtos, o ne literatūros pasaulį. Šis paprastas žmogus nėra plačiai žinomas, tačiau jo kūryba įvertinta. 2006 m. poetas tapo Poezijos pavasario laureatas už poezijos rinkinį „Sviest akmenuką“. Manau, rašytojo kūrybos paslaptis slypi čia – jis sugeba nuostabiai jautriai stebėti aplinką, pamato mažiausias detales, kurios kitų lieka nepažintos.
Vis šviesiau ir šviesiau
O gal tik mano akyse šviesėja?
Pro langą matau –
Juodas strazdas žolę skabo
Švytinčią.
Taip poetas pastebėjo ir mane, sėdinčią kažkur užkampy, tačiau dėmesingai stebinčią filmavimo kameras, žiūrovus ir jį patį. Renginiui pasibaigus prasidėjo tikroji pažintis su G. Dabrišiumi. Jis atsistojo ir plojimų lydimas su draugais ir giminaičiais ėjo link gretima esančio kambariuko, kur laukė arbata, vynas, užkandžiai. Kiek nustebau, kai žvilgtelėjęs į mane lyg tarp kitko pakvietė arbatos. Aišku, aš susikuklinau, atsisakiau, bet jis tik numojo ranka: „Einam, einam…“ . Žmonės nešė jam pasirašyti knygas ir aš, stovėdama su vyno taure rankoj, kiek nuliūdau, kad neturiu nė vienos jo knygos, o ir pinigų neturėjau už ką nusipirkti „Upę Jekaterinai“. Netrukus poetas priėjo prie manęs: „Duok man knygą, aš tau pasirašysiu“. Kai sužinojo, kad neturiu pinigų, tiesiog atnešė man „Upę Jekaterinai“, pasirašė ir padovanojo. Labai džiaugėsi, kad mano vardas Kotryna. „Man visos Kotrynos patinka,“ – juokėsi.
Tada nei iš šio nei iš to išsitraukė indelį medaus ir įteikė man. Kol klausinėjau jo apie bičių ūkį, įpylė stiklinę naminės sulos, kuri buvo pavasariškai gaivi. Mane vis stebino poeto paprastumas ir dosnumas. Sužinojęs, kad mėgstu kurti dainas pagal eilėraščius, paprašė mano numerio: „Susiskambinsim per Poezijos pavasarį“. Taip visai netikėtai gavau mielą įsipareigojimą įdainuoti jo eiles.
Atsisveikinusi su poetu su jau sunkesne kuprine (ten buvo medus, knyga) važiavau namo ir jaučiausi laiminga, praturtėjusi. G.Dabrišius mane praturtino tiesiog būdamas G.Dabrišiumi, o aš tikiuosi jo eiles praturtinti savo sukurtomis melodijomis.
Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – dėstytoja Jonė Kučinskaitė.
