Kalba gyvena ir keičiasi kartu su visuomene, o ne su vadovėliais

„Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,

Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė

Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo.

O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas,

Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė.

Taipgi bezaunydamos ir darbo savo pamiršta.“

K. Donelaitis. „Metai“

Neretai pasigirsta kalbų, kad šiandien žmonės nebevertina, nebesaugo savo gimtosios kalbos, teršia ją svetimybėmis ir žargonu. Panašiai buvo kalbėta ir prieš 300 metų. Galbūt tai parodo, kad kalba nėra nevertinama? Gal keičiasi tik požiūris į ją ir kalbos vertinimo aspektai?

Kalbos raida priklauso nuo kalbinių visuomenės nuostatų. Prigyja ir yra vartojama ta kalba, kuri yra geriausiai vertinama ir žmonėms atrodo patraukliausia. Lietuvių sociolingvistai atliko kalbos nuostatų eksperimentą, siekdami išsiaiškinti, kokią kalbą jaunimas šiandien laiko patrauklia.

Eksperimentas buvo atliekamas su mokiniais iš visos Lietuvos. Jie, nežinodami kokiame tyrime dalyvauja, klausėsi 12 skirtingų jaunuolių, kalbančių apie gerą mokytoją, o paskui turėjo įvertintinti kalbančiųjų asmenines savybes.

Lietuvių kalbos instituto sociolingvistikos skyriaus vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Loreta Vaicekauskienė teigia, kad, vertinant asmenines kalbančiųjų savybes, suveikia ir pasąmoninės kalbinės nuostatos, kartu su žmonėmis vertinama ir jų kalba. Eksperimentui buvo pasirinkta bendrinė kalba, Vilniaus kalba ir to krašto, kuriame buvo atliekamas eksperimentas, šnekta. Išklausę kalbančiuosius, tyrimo dalyviai turėjo juos įvertinti – kiek žmogus išsilavinęs, įdomus, kietas, rimtas. Vėliau mokiniai turėjo užpildyti anketą, kurioje vertino ne žmonių asmenines savybes, o tai, kaip jie kalba. Visuose rajonuose vaikai pažymėjo, kad gražiausia jiems – savo krašto šnekta. Rezultatai, atrodo, turėtų nuteikti pozityviai. Bet, jei sava šnekta vertinama geriausiai, kodėl tarmės nyksta?

Sociolingvistai gavo visiškai priešingus rezultatus, išnagrinėję anketas, kuriose vaikai vertino kalbančiųjų asmenybes. Visur vietos šnekta kalbėję jaunuoliai buvo įvertinti prasčiausiai. Gerai buvo vertinami kalbėję Vilniaus ir bendrine kalba. Vilniaus kalba varžėsi modernumu – ja kalbėję asmenys mokiniams atrodė kieti, madingi, pasitikintys savimi. Bendrine kalba šnekėję vaikai buvo įvertinti kaip protingi, rimti, išsilavinę.

Taigi nors visi eksperimente dalyvavę jaunuoliai deklaravo, kad gražiausia jiems yra sava šnekta, pasąmoningai, nežinodami, kad vertina kalbą, vaikai palankiau vertino bendrinę ir Vilniaus kalbą.

Nuostatas veikia viešoji erdvė

Negalima sakyti, kad vaikai, kurie sakė mėgstantys savo krašto šnektą, bet geriausiai įvertinę Vilniaus kalba šnekančiuosius, meluoja ar yra neteisūs. „Galbūt tau tikrai nuoširdžiai patinka tavo šnekta, bet tu pasąmoningai jos atsisakai, kai reikia parodyti savo statusą ir patrauklumą“, – mano dr. L. Vaicekauskienė. Jos nuomone, tokias kalbines nuostatas formuoja miesto prestižas ir viešoji erdvė, kurioje požiūris į kalbą darosi vis liberalesnis.

Tai paaiškina Vilniaus kalbos, kurią galima laikyti vartojimui pritaikyta bendrine kalba, prestižiškumą. Grynos bendrinės kalbos šiandieninėje visuomenėje praktiškai nebesurasi. „Pusę metų visoje Lietuvoje ieškojau 4 jaunuolių, kurie turėtų bent truputį natūralios bendrinės tarties“, – pasakoja L. Vaicekauskienė.

Vilniaus kalba – kiek modifikuota, ne visiškai taisyklinga bendrinė kalba. Kai televizijoje dirbo diktoriai, jie šnekėjo bendrine kalba. Šiandien žiniasklaida ir visa viešoji erdvė kalbos atžvilgiu liberalėja, televizijoje dirba nebe vieni profesionalai, todėl čia dažniausiai skamba Vilniaus šnekta. Tarmėms šiandien nėra vietos nei viešojoje erdvėje, nei mokykloje, todėl jos tampa vis mažiau patrauklesnės. „Šeimoje, savo rajone žmonės vis dar šneka tarmiškai, kitaip šnektos nebūtų išlikusios, bet ištraukus jas į kontekstą, kur šnekama kitaip, tarmėms vietos nebelieka“, – mintimis dalinasi L. Vaicekauskienė. Tą parodė ir kalbos nuostatų tyrimas ir pati kalbos vartosena – mieste ar viešojoje erdvėje žmogus nekalbės tarmiškai, jis rinksis Vilniaus arba bendrinę kalbą.

Pokyčių bijoti nereikia

Sociolingvistės L. Vaicekauskienės nuomone, šiandien bendrinės kalbos vieta – vadovėliuose. „Dažnai žmonės bendrine kalba laiko Vilniaus kalbą, bet jeigu jie pažiūrėtų į visas bendrinės kalbos taisykles, turbūt kiekvienas lietuvis turėtų pripažinti, kad nemoka lietuviškai“, – juokauja sociolingvistė. Kalba, kuria šiandien šnekama tiek privačioje, tiek viešojo erdvėje toli gražu neatitinka bendrinės kalbos normų.

Dr. L. Vaicekauskienės nuomone, tai nėra problema ar kalbos skurdinimas. „Vakaruose tokia vadovėlinė, visiškai sunorminta kalba apskirtai nėra tiriama, nes ji paprasčiausiai nesutinkama vartosenoje“, – mano ji. Vartosenoje įsitvirtina ta kalba, kuria komunikuoti žmonėms patogiausia, tokia ji ir turėtų būti.

„Sovietmečiu buvo siekiama vienodumo visame kame: nuomonės turi būti vienodos, visi turi rengtis vienodai, manyti, sakyti tą pati ir visi kalbėti vienodai, – teigia L. Vaicekauskienė, – atrodo, kad tarp kalbininkų ši nuostata vis dar išlikusi“. Kartais kalbininkų tarpe ji pastebi net piktumą – na kodėl jūs nekalbate vienodai, mes juk jums viską sunorminome, pasakėme kaip kalbėti yra gerai, o kaip – šiukštu negalima.

L. Vaicekauskienė mano, kad kalbininkų peršamos kalbos normos visuomenėje neprigija paprasčiausiai todėl, kad jos nėra patogios. Kiekvienas žmogus renkasi jam patogiausią, labiausiai priimtiną kalbėjimo būdą, kuris dažniausiai priklauso nuo mus supančios aplinkos.

Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos instituto doktorantė Aurelija Čekuolytė taip pat pabrėžia komunikacinę kalbos funkciją: „Svarbiausia kaip įmanoma geriau perteikti norimą pasakyti mintį ir kad tą mintį klausytojas interpretuotų taip, kaip ir buvo sumanyta“. Jaunimo kalbą tirianti doktorė teigia, kad neretai tam pasitelkiama nenorminė leksika. Tai greičiausiai besikeičianti ir labiausiai visuomenę atspindinti leksikos dalis. „Žargonas turi būti ekspresyvus, dėl to jis nuolat atsinaujina ir kiekviena karta turi savo žargoną“, – pasakoja A. Čekuolytė.

Teiginius, kad jaunimas, paveiktas anglų kalbos ir žargono, tuojau nebemokės kalbėti lietuviškai, L. Vaicekauskienė laiko nepagrįstais. Sociolingvistei teko dirbti su daugybe vaikų ir bendraudami su suaugusiais ar viešojoje erdvėje jie prisitaiko, net sunku išgirsti netaisyklingai, žargonu šnekantį jaunuolį. „O tai kad kažkas nugirsta vaikus kalbančius tarpusavyje ir pradeda juos teisti, tai čia jau ne vaikų problema – tarpusavyje jie bendrauja savo kalba ir tai visiškai normalu“, – mano L. Vaicekauskienė.

Kalba paklūsta visuomenei

L. Vaicekausnienės nuomone, žmonėms reikia suvokti, kad kalbą kuria ir jos normas formuoja būtent jie patys, o ne saujelė kalbininkų. „Normos negali būti sukuriamos ir pritaikytos, jos turi gimti iš to, kaip kalba žmonės“, – mano lingvistė. Jeigu žmogui patogiau vietoje lietuviško termino vartoti anglišką, jis jį ir vartos, nesvarbu kas bus teigiama vadovėliuose.

„Procesai, kurie valdo mūsų vartoseną ir kalbines nuostatas vystosi kartu su visuomene, o ne pagal kažkokį kalbininkų ar politikų sukurtą planą“, – mano L. Vaicekauskienė.

A. Čekuolytė stažavosi Kopenhagos universitete ir rašė mokslinį darbą apie požiūrį į anglizmų vertinimą Danijoje ir Lietuvoje. Ji atkreipė dėmesį į liberalias Danijos kalbininkų pažiūras. „Kopenhagos universiteto kalbos tyrimų centro šūkis yra: „Tu keiti kalbą, mes tai apie tik garsiai pasakome““, – pasakoja A. Čekuolytė.

„Žmonės mane dažnai neteisingai interpretuoja manydami, kad aš teigiu, jog taisyklių ar normų išvis nereikia, – pasakoja sociolingvistė L. Vaicekauskienė, – aš taip niekada nesakiau. Aš tiesiog manau, kad svarbu suvokti, jog nėra vienos kalbos ir vieno taisyklių rinkinio, tinkamo visiems“.

Yra daugybė kalbos atmainų ir kiekvienas pasirenka jam labiausiai priimtiną – vienas kalbės tarsi iš vadovėlio, kitas būtinai norės kalbėti taip, kaip šnekama televizijoje, o trečias nevengs anglizmų, nes be jų papasčiausiai negalės perduoti reikiamos minties. Visiems nereikia kalbėti vienodai.

Kalba tuo ir žavi – ji gyva, besiekičianti kartu su visuomene ir prie jos prisitaikanti.

 

Patalpinta: Rašiniai