Prieš lietuvių kalbos abitūros

egzaminą, menu, su klasiokais,

literatų gatvėje dūros

prisirūkę ir po pedesioką

 

padarę iš baimės, kol mąstėm

temas, kurios gal ir gali

būti nuleistos – iškąskit,

laisvą renkuosi, pro šalį

 

štai jau trečią dešimtmetį teka

ir užtikrina tvirtą trajaką,

talentas kad ir ne ovič

 

bet mane mažutėlį įpieš gal

gatvėje literatų, gdie mieszkal

Mickiewicz I Jakimowicz

 

Aidas Marčėnas

 

Eidama link Katedros triukšminga ir turistų pamėgta Pilies gatve pasuku į dešinę ir atsiduriu kontrastingai ramioje, tylioje Literatų gatvelėje. Tiesa, ir čia jau galima užtikti turistų būrelių. Jie taip pat atkeliauja nuo Pilies gatvės ir, blyksėdami fotoaparatais, traukia pažiūrėti šv. Onos bažnyčios.

Prieš penkerius metus Literatų gatvėje nebūtum sutikęs, matyt, nė vieno turisto, o gal apskritai bet kokio žmogaus. Joje, iš pirmo žvilgsnio, tuo metu iš viso nieko nebuvo. Tik nuplikusios pastatų sienos. Šiandien gatvė atsigavusi, nes nuplikusios sienos pražydo menininkų darbais.

Literatų gatvės gimimas

„Literatų gatvės pati idėja, kad gatvė turėtų būti skirta literatams, yra Danguolės Butkienės, kuri buvo tuo metu kelionių agentūros direktorė.“ – sako projekto koordinatorė, menininkė Eglė Vertelkaitė.

Projekto pradžioje darbai Literatų gatvėje turėjo apsigyventi vos kelioms dienoms. Tai buvo projektas sugalvotas renginiui „Menas netradicinėse erdvėse“. „Mes, keli draugai, padarėm dedikacijas tokioj aptriušusioj sienoj. Ji buvo savotiškai labai graži ir romantiška, bet tikrai ne tokia, kokia yra dabar“, – prisiminė menininkė.

Kelias iki dabartinės išvaizdos buvo gana ilgas. Reikėjo paruošti projektą, gauti lėšų. E.Vertelkaitei reikėjo apgalvoti viską pradedant nuo menininkų, kurie sutiktų kurti, baigiant gatvės apšvietimu. Tikriausiai daugelis net nesusimąsto apie kitą Literatų gatvės pusę. Tą, kurios praėjęs gatvelę, net nepamatysi. Vykdant šį projektą svarbios net ir vinys, kuriais bus pritaisyti menininkų darbai.

Nors nuo projekto pradžios praėjo jau penkeri metai, E.Vertelkaitė vis dar dažnai lankosi Literatų gatvėje. Ji ten būna kiekvieną kartą, kai į sieną yra montuojamas naujas darbas, ji kūrinius prižiūri, kad šie ilgiau galėtų džiuginti žmones, nebijodami oro sąlygų. Menininkė prisimena atvejį, kai vandalai sieną apipylė žaliu skysčiu. „Aš panikavau, nes tos dėmės nepavyko iš pradžių su niekuo nuvalyti“, – sakė menininkė. Apgadinti buvo ir menininkų darbai. Kuo buvo apipilta siena ir kas tai padarė, taip ir nebuvo išsiaiškinta. Tuo metu nei miesto savivaldybė, nei policija nesiėmė jokių veiksmų.

Menininkai apie gatvę

Kai kurie menininkai į projektą buvo pakviesti. Vėliau buvo išplatintas pranešimas menininkams, o kai kurie dedikacijas sukūrė tiesiog pamatę pačią Literatų gatvę. Taigi kaip gimsta dedikacijos?

„Smagu, kad Eglė pakvietė projekte dalyvauti įvairių sričių menininkus, – dalijosi įspūdžiais menininkė Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, – Literatų gatvės projektui sukūriau du darbus. Tai Dedikacijas skirtingų laikmečių rašytojams: Juozapui Albinui Herbačiauskui ir Kristinai Sabaliauskaitei. Man šie rašytojai įdomūs savo literatūrinio stiliaus vingrumu, šmaikštumu, gyvumu. Taip pat jie imponuoja kaip spalvingos personos. Savo dedikaciniais darbeliais nesiekiau būti tiesmuka rašytojų kūrybos ar asmenybių iliustratore.“

Menininkė Marta Vosyliūtė pasirinko rašytojus Giedrą Radvilavičiūtę, Neringą Abrutytę ir Donatą Petrošių. „Jie yra skirtingi mano poezijos ir prozos Dievo veidai. Žinoma, gyvenimas eina, mano skonis keičiasi ir menas neprogresuoja.“ – sako menininkė, – Aš išaugau tarp knygų, ir ta aistra yra amžina. Būti skaitytoja yra vienas didžiausių malonumų.“ – teigia ji. M.Vosyliūtė taip pat atkreipia dėmesį į rašytojų žodžius, pasakytus per vienos iš plytelių atidengimą: „Dailininkai skaito daug, o rašytojai nelabai domisi kitais menais.“

„Literatų gatvės sienoje yra sukurtos keturios mano dedikacijos: Alfonsui Andriuškevičiui, Danutei Kalinauskaitei, Giedrai Radvilavičiūtei, Vislavai Šimborskai“, – sako Violeta Laužonytė – Tai mano mylimi poetai, rašytojai. Aš tekstą matau spalvomis, o šių rašytojų „koloritas“ man atrodo tobulas. Dedikacijos – tai mano nusilenkimas Vilniui, mano gimtajam miestui. Tai dovana mylimiems rašytojams, dovana Literatų gatvei, miestui.“

„Arčiausiai gamtos ir mano susivokimo buvo Antanas Baranauskas, tad ir pasirinkau jį. Tiesiog imponavo ir tai, kad esu aukštaitis, Anykščių kraštas man nesvetimas, – pasakoja Viktoras Dailidėnas, – Darbą dariau iš stiklo. Norėjau jį padaryti labai plastišką, gyvą ir spalvingą o tam puikiausiai tiko Antano Baranausko kūrinys „Anykščių šilelis“. Savo kūrinyje vaizdavau pavasarį, gaivališką gamtos pabudimą, spalvų sprogimą“, – padeda savo kūrinį suprasti menininkas.

„Pirmąją plokštelę dariau Juozui Balčikoniui, – prisimena Saulė Želnytė, – Jis pagal tėvelio liniją yra mano giminaitis. Todėl norėjosi įamžinti vieną iš literatų, esančių giminėje. O po to kilo tokia mintis, kad reikia sukurti dedikaciją nežinomiems kasdienybėms poetams. Kad kiekvienas iš mūsų yra poetas, kūrėjas, kuris netgi šluodamas gatvę turi gražių minčių. Tos mintys galbūt net neužrašytos. Kitas galbūt užrašo, bet slepia. Tai dedikacijai sukūriau lėkštę“, – pasakoja menininkė, – Tai tokia kasdieniška lėkštė, iš kurios mes valgome pusryčius. Lėkštelė simbolizuoja tokią paprastą būtį. Trečioji plokštelė buvo sukurta Vytautui Bložei. Naudojau japonišką bidzen techniką. Už Vilniaus, Gojaus kaime, yra pastatyta anagramos krosnis. Ten menininkai renkasi degti keramikos. Ji yra degama visą savaitę. Atrodė, kad Bložės kūrybai tai tinka. Man patiko jo kuriama tarsi rytų filosofija“.

Projekto ateitis

E.Vertelkaitė sako, kad palyginus su tuo, koks projektas buvo planuotas iš pradžių, dabar jis pakrypo visai į kitą pusę. „Jis rutuliojosi šiek tiek stichiškai, nes aš visai nemaniau, kad tą projektą reikia daryti penkerius metus ar septynerius“, – teigia E.Vertelkaitė, – Dabar šis projektas jau ne vizualiu tampa. Kalbama apie pačius literatus. Tačiau aš visada pabrėšiu, kad gatvė yra vizualus reiškinys. Ne apie literatūrą mes ten kalbame. Man asmeniškai vaizdinys iki šios dienos atrodo svarbiausias“.

Kiekvienais metais dedikacijų sienoje atsiranda vis mažiau. Iš dalies taip yra todėl, kad vietos vis mažėja. Be to, kai kuriems rašytojams yra sukurta net keletas dedikacijų. „Aš gal net labiau norėčiau tų bendrinių, o ne personalinių kūrinių, – sako E.Vertelkaitė, – Visada sakau, kad projektas yra socialinis. Kas ką norėjo, tas tą ir padarė. Norėjo ne žmogui padaryti dedikaciją, tai padarė žodžiui.“

Nors vietos mažėja, projektas vis dar gyvuojantis ir džiugiai kviečia apsilankyti Literatų gatvėje.

Norintys pamatyti visus menininkų darbus kviečiami apsilankyti Literatų gatvėje.

Susiję