Stoviu prie Orientalistikos centro ir laukiu susitikimo su jo įkūrėju, sanskritologu, keliautoju dr. Vyčiu Vidūnu. Matau: išlenda iš už kampo vedinas dviračiu. Pamatęs nustebusį mano žvilgsnį tik šypteli: „Galėčiau važiuoti automobiliu, tačiau, kol rasčiau vietą kur pastatyti, užtrukčiau dvigubai tiek, kiek užtrunku atvažiuoti dviračiu. Taip pat esu pripratęs prie ekstremalių oro sąlygų, todėl nei šaltis, nei sniegas manes negąsdina.”

Jau daugiau nei dešimtmetį dėstote sanskritą – klasikinę Indijos kalbą – ir pažindinate studentus su Indijos kultūra. Kas Jus paskatino susidomėti tokia tolima šalimi ir reta kalba?

Savo studijų metus aš pradėjau visai ne nuo sanskrito ir ne nuo Indijos. Baigiau klasikinės filologijos studijas Filologijos fakultete, jei tiksliau, esu lituanistas, turintis klasikinės filologijos specializaciją. Trečiame kurse pasirinkau prof. Vytauto Mažiulio vedamus seminarus, sansksrito pradmenis lingvistams. Ten besimokydamas pradėjau daugiau bendrauti su pačiu profesoriumi. Pas jį gyniausi diplominį darbą, tiesa, ne iš sanskrito, o prūsų kalbos.

Tais pačiais metais gavau profesoriaus pasiūlymą pagilinti sansksrito žinias Maskvoje – vienoje geriausių mokslo įstaigų tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Mane ketino priimti dėstytoja Tatjana Jelizarenkova, mano manymu, viena profesionaliausių Rusijos sanskrito kalbos specialisčių. Kaip vėliau paaiškėjo, ji dirbo ne universitete, bet Maskvos orientalistikos institute, priklausančiame Mokslų Akademijai. Tai reiškė, kad aš, kaip studentas, ten vykti negalėjau.

Noras beigalimybės gilintis į sanskritą prigeso. Vėliau, kai baigiau studijas ir pradėjau dirbti Klasikinės filologijos katedroje asistentu bei dėstyti lotynų kalbą, tos mintys vėl atgijo – nusprendžiau vykti į Maskvą gilinti savo žinias. Ten praleidau septynerius metus studijuodamas sanskritą ir senają Indijos kultūrą.

Koks ryšys Jus sieja su Indija? Kada pirmą kartą teko ten apsilankyti?

Indijoje dažniausi lankausi akademiniais reikalais. Pirmą kartą į šią egzotišką šalį išvykau 1994 m., kada Lietuvai atkūrus nepriklausomybę su Indija buvo užmegzti diplomatiniai santykiai. Vietiniame Agros universitete studijavau programą „Hindi kalbos pradmenys užsieniečiams”. Ši kalba man buvo visiškai nauja, tačiau po metų sugrįžęs į Lietuvą tada jau įsteigtame Orientalistikos centre pradėjau dėstyti hindi kalbos pradmenis. Dabar šio dalyko nebemokau, grįžau prie sanskrito kalbos ir senosios Indijos kultūros. Iš manęs hindi dėstytojo vadžias perėmė buvę studentai.

Pasisakote už laisvą Tibetą, praėjusį rudenį organizavote Jo Šventenybės Dalai Lamos vizitą. Orientalistikos centrui glaudžiai bendradarbiaujant su Kinijos ambasada tai gana rizikingas žingsnis.

Kai garsiai pasisakai už laisvą Tibetą, visuomet atsiranda įtampa su Kinijos ambasada. Matyt, jie turi instrukciją, kuri nurodo, kaip privalu reaguoti į tokius pasisakymus. Pastarasis Dalai Lamos vizitas buvo jau antrasis, prie kurio man teko prisidėti: pirmasis vyko 2001 metais.

Pats Dalai Lama Lietuvoje lankėsi trečiajį kartą. 1991 metais jis buvo kviečiamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio. Tada dėl Kinijos įtakos niekas iš valstybinių institucijų kviesti Dalai Lamos ir kištis į jo vizito organizavimą nesiryžo. Todėl pasitarę su kitais Laisvo Tibeto šalininkais ir gavę tuometinio Vilniaus universiteto rektoriaus Rolando Pavilionio sutikimą, pasikvietėme Dalai Lamą Vilniaus universiteto vardu. Kaip tuometiniam Orientalistikos centro vadovui, man teko prisiimti visą organizacinę atsakomybę už Jo Šventenybės atvykimą ir pabendrauti su kinų atstovais Lietuvoje.

Bendrauti su Kinijos ambasada Tibeto reikalais tenka dažnai. Vienas didžiausių mano išsišokimų įvyko prieš porą metų, Universitete viešint vadinamiesiems Kinijos tibetologams, kurie plovė studentams smegenis pasakodami, kad žmonės Tibete jaučiasi laimingi ir gyvena nesuvaržyti. Aš, negalėdamas pakęsti tokios propagandos, garsiai prieš juos pasisakiau: man atrodė, kad to praleisti pro ausis negalima, nes studentai, jauni žmonės, nelabai suvokia, kas yra komunistinė propaganda ir kada jiems yra kabinami makaronai.

Esate dokumentinio filmo „Arti dangaus” idėjos sumanytojas, režisierius. Kaip kilo idėja sukurti filmą?

Filmai – viena mano veiklos sričių. Dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje aš pradėjau bendrauti su savo geru vaikystės draugu, režisieriumi Vytautu Landsbergiu jaunesniuoju. Jam reikėjo pagalbininkų, todėl keliuose filmuose esu dalyvavęs kaip komandos narys – prodiuseris, filmo direktorius. Galiausiai pats keliaudamas įsimesdavau kamerą ir fiksuodavau savo kelionių vaizdus. Žinoma, tai buvo mėgėjiškas užsiėmimas.

Vėliau, 2004 metais, su keliautoju Vladu Vitkausku sugalvojome nedidelę ekspediciją į Baltistaną „Himalajų kelias”. Norėjome pafilmuoti, pafotografuoti vietovę, žmonių gyvenimą, nes tada Lietuvos žmonės įsivaizdavo, kad Baltistane gyvena mūsų – baltų – protėviai ir giminaičiai. Sudėjęs vaizdus iš šiaurinės ir pietinės vietovės dalies, nusprendžiau apibendrinti viską, ką nufilmavau, ir sukurti dokumentinį filmą. Jis buvo rodomas 2005 metų filmų festivalyje „Kino Pavasaris”.

Esate keliautojas, taip pat užsiimate baidarių sportu. Paskutinė Jūsų kelionė buvo katamaranu per Rusijos upę. Kokių pavojų patyrėte?

Na, dideliu ekstremalu savęs tikrai nelaikau, toks keliavimo būdas traukia nuo studijų laikų. Būtent tada pradėjau plaukioti baidarėmis, pamėgau vandens sportą. Prisiminus pirmąjį žygį net šiurpas krečia: teko ir verstis, ir baidares laužyti. Vėliau, išbandžius Lietuvos upes, ekstremalumo nebeužteko. Tad būdami studentai nusprendėme su kitais vandens sporto mėgėjais keltis į kalnus ir paplaukioti kalnų upėmis, tik jau ne baidarėmis, o katamaranais.

Vėliau prasidėjo įvairūs darbo, šeimos reikalai, todėl šios ekstremalios pramogos teko atsisakyti. Tačiau neseniai subūrėme naują komandą, su kuria vasaromis stengiamės aplankyti kalnų upes. Grupės nariai privalo būti tinkamai pasiruošę galimiems pavojams. Štai paskutiniosios kelionės į Rusiją metu buvo kilę minčių viską nutraukti ir grįžti namo, nes kai kuriems bendražygiams buvo labai sunku. Apvirto vienas iš katamaranų, turėjome sunkumų traukiant žmones taip pat grąžinant juos ir plaukimo priemonę į krantą. Bet toks pavojus yra visada, todėl pasiryžęs šiam užsiėmimui, turi susitaikyti su pasekmėmis.

Kaip pavyksta suderinti visuomeninę ir akademinę veiklą?

Aš, matyt, iš prigimties esu visuomeniškas žmogus ir, kai įsitraukiu į organizacinę veiklą, ji suryja labai daug laiko. Žinoma, kartais norėtųsi daugiau tylaus darbo kabinete prie sanskrito dokumentų. Vis dėlto artėjant kokiam svarbiam įvykiui, įsitraukiu į jį ir matau, kad nebelieka laiko daugiau niekam. Tenka pripažinti, kad sanskritas yra sritis, į kurią gilintis reikėtų labiau. Ateityje tikiuosi nuveikti ką nors svarbaus visose mano mėgiamose srityse.

Susiję