Netikras interviu su Edmundu Jakilaičiu apie nuomonę ir objektyvumą žurnalistikoje

Šis interviu – ne tik neįprastas, bet dar ir netikras. Neįprastas jis todėl, kad Edmundas Jakilaitis – žmogus, kurį per daugiau nei dešimtmetį televizijoje įpratome matyti klausiančiojo vaidmenyje. O įkart jis – atsakinėja. Interviu netikras, nes klausimus uždavinėjo ne vienas žurnalistas, o visas jų pulkas. Iš vyresnio kolegos žurnalistikos studentai norėjo sužinoti apie darbą televizijoje, apie profesinius įsitikinimus ir darbo subtilybes, galų gale – ar apskritai teisingai elgiasi studijuodami žurnalistiką.

Jeigu žurnalistas, dirbantis informacinėje laidoje, garsiai reiškia savo nuomonę viešojoje erdvėje, ar tai neturi įtakos jo darbui? Ar žurnalistas apskritai gali reikšti savo nuomonę?

Vakarų demokratijose tai yra tradicija – ji buvo išnykus, bet pastaruosius keliolika metų įtakingiausios žiniasklaidos priemonės vėl deklaruoja savo redakcinę politiką. Lietuvoje tai nėra priimta. Ir tai aš aiškinu komerciniais interesais – rinka yra labai maža ir žiniasklaidos priemonė ar žurnalistas, pasakęs aiškia poziciją, tarsi atsiribotų nuo dalies visuomenės, palaikančios kitą jėgą. Pavyzdžiui, „Fox News“ Jungtinėse Valstijose užėmė labai aiškią poziciją – palaikė karą Irake. Jie tapo populiariausiu kanalu, nes ta dalis Amerikos, kuri irgi palaikė karą, žiūrėjo „Fox News“, o septyni nepalaikantys karo kanalai turėjo dalintis likusią auditoriją.

Kaip Lietuvoje elgtis… kai yra tokia politinė sistema, net ir užsienyje nenorėčiau deklaruoti savo pažiūrų, nes nesu apsisprendęs, kuri politinė jėga iš esmės atspindi mano pažiūras. Dažnai didžiausi socialistai Lietuvoje yra konservatoriai, o didžiausi konservatoriai – socialistai. Todėl neįsivaizduoju situacijos, kai žurnalistas galėtų pasakyti, kokią politinę jėgą palaiko.

O balsuoti einu. Pilietinė pareiga yra aukščiau už žurnalisto profesiją.

Ar formuluojant klausimus neišlenda asmeninė žurnalisto nuomonė? Ir jei taip – ar tai blogai?

Išlenda. Nemanau, kad to reikia vengti, nes interviu primena lauko tenisą – vienas smūgiuoja, o kitas turi kuo efektyviau atmušti. Bet forma negali užgožti turinio – esmė yra išgirsti, ką žmogus mano. Jei konfliktas vardan konflikto tampa esmine televizinio interviu dalimi – nėra gerai.

Esu linkęs kartais išaukštinti pašnekovą. Pavyzdžiui, kai A. Kaušpėdas, A. Mamontovas ir T. Gutauskas sumanė Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui skirtą sieną „Baltijos kelias“. Nei vienas iš to neuždirbs ir kitaip negaus asmeninės naudos.

Bet jei kalbama apie valdžios sprendimus ar konfliktines situacijas, žmogus, sėdėdamas karštesnėje kėdėje, aiškiau formuluoja mintis ir yra galimybė jį išprovokuoti pasakyti tai, ko jis net neketino pasakyti. O nuomonė tegu jaučiasi – nieko blogo, jei interviu metu išryškėja konfliktas ar pozicija. Esmė yra atskleisti tai, ką žmogus galvojo – išgirsti jį, ir forma negali nustelbti turinio.

Yra žmonių, kurie stengiasi apie kiekvieną reiškinį susidaryti labai tvirtą nuomonę ir tų, kurie to kaip tik vengia. Kaip manote, kas yra naudingiau žurnalistui, net jei jis tos nuomonės neišreiškia?

Žurnalistui reikia kritiškai vertinti aplinką ir nesusitapatinti su jokia, net ir pačia populiariausia, nuomone. Žurnalistui reikia atsiriboti tiek nuo vienos, tiek nuo kitos pusės.

Aišku, yra toks keistas lietuvių išradimas – publicistinės laidos: sukuriamos versijos, kurioms ieškoma argumentų. Tai nėra žurnalistika, nors kažkas taip gal ir galvoja, tai reportažo forma pateiktas šou verslas.

O kaip tokios laidos kaip Opros (Oprah Winfrey)? Ji turi savo nuomonę, bet jos niekas negali apkaltinti, kad ji neobjektyvi.

O. Winfrey nėra informacinė žurnalistė – ten nereikia ieškoti žurnalistikos, tai jos požiūris į pašnekovą ir į temą. Mes negalime kalbėti apie žurnalistiką kaip apie vieną profesiją – tai yra skirtingi žanrai ir kiekvienam keliami tam tikri reikalavimai. Lietuvoje turime „Valandą su Rūta“ – ji irgi netaiko į jokią objektyvią žurnalistiką, plėtoja temas taip, kaip supranta. Vedėja nėra žurnalistė, žiniose ji to negalėtų daryti.

Ir politikos apžvalgininkas sau gali leisti daugiau nei reporteris, kuris turi rinkti ir pateikti informaciją. Apžvalgininkas komentuoja situaciją. Visi žanrai turi laikytis jiems būdingų standartų.

Patarkite, kaip formuluoti aštrius kritiškus klausimus, kad pašnekovas nesupyktų, netrenktų tau ar tiesiog neišeitų.

Mano galva, žurnalistas pirmiausia turi būti žmogus, kuriam rūpi. Jam ne vis vien, jam skauda dėl blogų dalykų, jis turi iliuzijų, kad gali kažką pakeisti, kad visuomenė pasikeis, blogybių bus mažiau. Antra svarbiausia savybė – žurnalistas turi būti žmogus, kuriam rūpi ir įdomūs kiti žmonės.

Yra žmonių, kurie patys sau yra įdomūs. Jie negali būti žurnalistai, nes tau turi būti įdomu, ką galvoja ir jaučia kiti žmonės ir kuo jie gyvena – tau turi būti malonu girdėti kitus žmones ir gilintis į jų argumentus. Jei tau bus neįdomu – neapsimesi. Jei nėra aistros dėl to, kas vyksta ir jei neįdomūs kiti žmonės, tiesiog reikia užsiimti kitu darbu. Man labai įdomūs kiti žmonės – galiu nepritarti, bet man įdomu, ką jie galvoja. Visa kita – tik įgūdžiai.

O jeigu nori, kad būtų daugiau gražių ir gerų dalykų – irgi tinki žurnalistikai ar reikėtų kitur eiti?

Kad būtų – tai tikrai vieta žurnalistikoje. O kad yra – reikia pastebėti gerus dalykus, tačiau bet kokia situacija, net ir labai teigiama iš pirmo žvilgsnio, žurnalisto turi būti vertinama kritiškai. Reikia įvertinti tai, apie ką kalbama, kaip tai atsirado. Žurnalistika – labai imli laikui profesija, jei nori daryti kažką gilesnio. Bet kito kelio nėra.

Kalbėjote, kad interviu reikia pateikti konfliktą. Koks buvo jūsų interviu su Baltarusijos prezidentu A. Lukašenka tikslas?

Iš vakaro su R. Miliūte svarstėme, kas labiausiai rūpi. Manėme, kad labai svarbūs istoriniai klausimai, į kuriuos neturime atsakymų, buvo įdomu sužinoti, koks jis, todėl uždavinėjau daug asmeninių klausimų – apie žmoną, vaikus, nesantuokinius vaikus.

Interviu buvo ilgokas, nes A. Lukašenka yra gana nestabdomas pilietis – vis tiek sugrįžta prie to, ką norėjo pasakyti.

Tačiau nieko ten ypatingo. Apskritai tie interviu – varnelės biografijoje, bet aš nekolekcionuoju pavardžių. Dabar irgi buvo galimybė pakalbinti vieną iš top 5 pasaulio žmonių, gavau pažadus, bet įsijungė mūsų valdžios struktūros, kurios norėjo, kad kiti žurnalistai tai darytų, pamačiau, kad interviu nebus ir padariau, kad… niekas jo negautų.

O kurį darbą laikote geriausiu?

Aš jaučiuosi blogai, kad neparengiau vieno interviu – gal dar spėsiu. Nesu padaręs ilgo išsamaus interviu su A. M. Brazausku. Kai pasklido žinios apie jo ligą, jis buvo atėjęs kažko komentuoti ir aš jam sakiau „prezidente, reikia rimtai susėsti ir pakalbėti.“ Ne tiek apie politiką, kiek apie gyvenimą – suprantat, kokia proga interviu būtų rodomas. Taip, tai yra labai žmogiška, nereikia vynioti žodžių į vatą – kalbu su žmogumi, kuris irgi labai kritiškai vertina dabartinę savo padėtį. Mes sutarėm, bet nesuderinom laiko, o po to reanimacija…

Su V. Adamkumi turiu tokį pokalbį parengęs dar LNK televizijoje. Aišku, ten nėra paskutinių aktualijų, bet esame pakalbėję apie daugybę dalykų – kaip jis mokėsi, o Alma sunkiai dirbo, kad mokėtų už jo mokslą… bet interviu guli LNK archyve. Tokie dalykai man yra įdomiausi.

Čia kalbama apie svarbiausius dalykus – apie šeimą. Ir tai tikrai nėra bulvaras, tai ir yra žurnalistika. Ne tai, kaip čia kalbi apie tuos faktelius – vieną dieną priimami, kitą atšaukiami… Aišku, visa tai kažkur veda, bet kalbėti apie įdomesnius dalykus ir yra įdomiau. O kasdienis žmonių kalbinimas yra rutina ir net nežinau, ką kalbinau pirmadienį.

Jūs dažnai pašnekovams pateikiate nepatogius klausimus. Ar prieš tai bent dalį jų pasakote, ar klausimai būna jiems netikėti?

Mano įsitikinimu, žurnalistas niekada negali pašnekovui pasakyti klausimų. Bent jau „Lietuvos ryto“ televizijoje joks žurnalistas nesiunčia klausimų pašnekovui. Žurnalistas – tai yra lygiai toks pats tvirtas įsitikinimas – privalo labai sąžiningai atskleisti pokalbio temą, kad žmogus galėtų pasiruošti.

Mes galime nusiųsti diktorių arba aktorių, kuris paklaustų iš anksto nusiųstų klausimų ir nereikėtų važiuoti žurnalistui. Žurnalistas yra žmogus, kuriam išgirdus atsakymus kyla nauji klausimai. Jeigu jis nusiuntė klausimus iš anksto, jis įsipareigoja juos ir užduoti. Bet jeigu aš išgirsiu atsakymus, kurie man padiktuos visai kitus klausimus, aš tų, kuriuos nusiunčiau, net neužduosiu. Tuo žurnalistas ir skiriasi nuo diktoriaus.

Taip, klausimus pasiruošti reikia – kai vesdavau ilgas laidas, pasirašydavau tiek klausimų, kad jų užtektų net jei visi būtų nebyliai. Ir beveik niekada jų nepaklausdavau. O jei jau taip nutinka, kad dažnai kalbiesi su tais pačiais žmonėmis, jau žinai, ką jie pasakys ir iš anksto pasirašai atsakymus, tai teatras.

Gali politiką sukalti, kad iš jo liktų šlapia vieta, bet jis turi žinoti, kad tai padaryta padoriai ir jis turėjo galimybę gintis ir pasiruošti.

Kokias didžiausias klaidas daro ką tik atėję dirbti jauni žurnalistai?

Jie daro vieną klaidą – tokią, kad kitų net šalia nepastatysi. Didžiausia klaida yra manyti, kad jau viską moki. Tai yra darbas, kur tu visada turi tobulėti. Tai yra užsiėmimas, kur niekam nerūpi, ką tu padarei vakar ir padėtį lemia tik tai, ką sugebi šiandien, dabar. Toks darbas – labai nedėkingas. Tai nėra menas, turintis išliekamosios vertės, tai yra žunalistika, viskas kasdien iš naujo.

Pradėjęs dirbti LNK žiniose ir iš karto aiškiai identifikavau savo pagrindinį konkurentą: tai buvo „Panoramos“ žurnalistė Nijolė Steiblienė. Pamatau ją ir mąstau – ką padaryti toki, kas jai nešautų į galvą?

Viskas prasideda nuo mažų idėjų, svarbu padaryti bet ką, kas tave išskirtų iš konteksto. Tavo tikslas yra, kad žmonės pamatę keturias žinių laidas atsimintų tik tavo reportažą. Jame turi būti kažkas kitokio. Aišku, tai sunku. Bet turi norėti būti geriausiu.

Kaip vertinate atvejus, kai žurnalistas į laidą kviečia gerą pažįstamą ir kalba it niekur nieko?

Na, tarp politikų aš tikrai neturiu draugų, man visai neįdomu leisti laisvalaikį su jais. Seniai pažįstu V. Ušacką – dar nuo tada, kai jis buvo paprastas diplomatas Užsienio reikalų ministerijoje. Mes esame ne kartą ėję išgerti alaus ir po darbų susitikę. O paskui jis tapo ambasadoriumi Vašingtone, Londone, užsienio reikalų ministru… Na ir kviečiu į laidą. Mūsų bendras pažįstamas Š. Marčiulionis man sakė: „Aš tau neduosiu rankos – kaip tu elgeisi su Ušacku?“

Su tuo pačiu A. Kubiliumi esame alaus išgėrę. Svarbu kaip su tuo tvarkaisi – ar tai tave įpareigoja.

Gaji nuomonė, kad Žurnalistikos institutas nieko gero neduoda. Kokį geriausią dalyką išmokote būtent čia?

Tai, ką gauni universitete yra labai naudinga. Žinot, mėgstama sakyti „aš darbe per tris mėnesius išmokau daugiau nei Žurnalistikos institute per ketverius metus“. Nieko tam darbe neišmokai. Tik atlikti konkrečią funkciją – kaip amatininkas pagaminti tam tikrą kūrinį. Bet žmogus turi turėti pasaulėžiūrą, suvokimą, teorinių žinių. Kitaip jis tiesiog bus amatininkas. Gali išnaudoti studijų laiką labai efektyviai – tai yra metas, skirtas mokslui. Jei neišmoksi dabar, vis tiek pasieksi ribą, kai tų žinių reikės daugiau, amato neužteks.

Žurnalistika nėra amatas, tai gyvenimo būdas, vertybės. Tam netrukdo papildomas išsilavinimas.

Patalpinta: Rašiniai