Už įkvėpimą parašyti knygą dėkoja studentams

Lietuva – šešioliktoji šalis, kurioje pasirodo A. Havardo knygos „Dora lyderystė“ vertimas. Daugiau nei šimtą kartų lankęsis Lietuvoje A. Havardas šį sykį jubiliejinėje Knygų mugėje pristatė savo knygą, surengė seminarą ir susitiko su Vilniaus universiteto studentais, kurie, kaip paaiškėjo diskusijos metu, nežinojo, kas yra Europos Sąjungos įkūrėjai. Tai jo visai nestebina. Kodėl? Pasak jo ES „nenori“, kad juos atsimintume. ES yra kitokia, nei kad buvo jos idėja iš pat pradžių todėl mes nežiome ES idėjos pradininkų. Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose bet kuris penkiametis berniukas paklaustas kas buvo JAV pradininkai nedvejodamas juos išvardintų. Jei nori būti tikras amerikietis sek George‘o Washington‘o, John‘o Adams‘o, Thomas‘o Jefferson‘o ir kitų pavyzdžiu. O koks europiečio idealas? Studentai buvo labai susidomėję asmenybėmis, kurių galvose užgimė ES idėja. Kaip tapti vienu jų? „Tuomet supratau, kad jauniems žmonėms reikia autoriteto,“ – pasakoja A. Havardas. Universitetas suteikia informaciją, bet ne švietimą. Švietimas, auklėjimas – tai idealų, prasmės suteikimas. Ēducāre išvertus iš lotynų kalbos – vesti pirmyn, iškelti tai, kas geriausia. Kol tai nevyksta nėra švietimo proceso, suteikiama tik informacija. Kai kalbame apie švietimą universitetai suteikia „žinau kaip“ (praktinių) žinių. Bet tai paprasčiausias informacijos perdavimas, kuris neturi nieko bendro su auklėjimu. Studentai nori kažko, ko universitetas negali jiems pasiūlyti.

„Taigi įkvėptas savo studentų  nusprendžiau parašyti knygą. Negalėjau rašyt tiesiog apie lyderystę – juk tai būtų tas pats informacijos perdavimas. Taigi pridėjau žodį „dora“. Juk lyderystė, tai ne technikos klausimas, tai kas tu esi kaip žmogus, kokias dvasines vertybes turi, ar tavimi pasitiki ir seka dėl to koks tu esi“.

„Universiteto žurnalistui“ buvo suteikta išskirtinė galimybė pakalbinti „Doros lyderystės“ autorių Aleksandrą Havardą. Kviečiame paskaityti.

Kokios, jūsų nuomone, yra pagrindinės lyderio dorybės?

Pagal senovės graikus yra keturios pamatinės žmogaus dorybės. Tai protingumas. Prudencia iš lot. k. – intelektualinis gebėjimas praktiškai suvokti situaciją ir iš karto veikti. Tai reikalinga, kad galėtum priimti reikiamą sprendimą. Antroji dorybė – drąsa. Neleidžia nukrypti nuo tikslo. Dauguma žmonių negali įveikti baimės suklysti. Jiems trūksta įžūlumo. To reikia lyderiui. Drąsą galima skaidyti į pasyviąją – tai ištvermingumas ir kantrybė, bei aktyviąją – ryžtingumą. Trečioji dorybė – savikontrolė, leidžia valdyti žmogiškąsias aistras ir joms nepasiduoti. Galiausiai, kadangi žmonės yra socialinės būtybės reikalingas teisingumas, kaip ketvirtoji dorybė. Šios keturios dorybės yra pagrindas ir jos neatskiriamos viena nuo kitos. Jei bent viena dorybė neišvystyta, žmogus pasmerktas žlugimui. Jos ne pagrindinės, jos būtinos, pamatinės. Kuo dažniau šios dorybės praktikuojamos, tuo labiau artėjama prie idealaus žmogaus. Tampama tuo, kuo esi. Tai reiškia, kad tu pats priimi sprendimus ir juos gali įgyvendinti. Nesi savo aistrų vergas. Atvirkščiai, jų energiją nukreipi, kad galėtum atlikti gerus darbus.

Ar, kad taptum lyderiu, užtenka praktikuoti pagrindines keturias dorybes?

Ne. Daug žmonių praktikuoja šias dorybes, bet lyderiais netampa. Tam reikia specifinių savybių – didžiadvasiškumo ir nuolankumo. Didžiadvasiškumas, tai didžių asmenybių dorybė. Tai savęs vizija, žmogus, kuris laiko save vertu didžių dalykų. Kitais žodžiais tariant, tai tas, kuris supranta, ką reiškia būti žmogumi. Aš ne daržovė, ne šimpanzė… Aš turiu dvasią, racionalų mąstymą, laisvą valią ir stiprią širdį. Mano dvasiai ribų nėra. Svarbu įsidėmėti, kad tai nėra pasididžiavimas. Tai žinojimas, kad esi didis, kad esi Dievo sūnus ir matymas pašaukimo daryti didžius darbus. Tačiau didžiadvasiškumas negali būti atskirtas nuo nuolankumo. Nuolankumas tai tarnystė kitiems. Tai aplinkinių padarymas didžiais. Tiesą sakant, tai meilė žmonėms. Lyderystė tai didingumo pasiekimas iškeliant didybę kituose. Tai neturi nieko bendro su buvimu nr1. Mano mama buvo geriausia mano gyvenimo lyderė. Tam nereikia jokios formalios galios. Tai galia, kuri kyla iš charakterio.

Apie lyderystę ir krikščionybę: Kai kurie žmonės sako, kad yra krikščionybės priešų, kurie nustumia mus į kampą. Niekas nepastatė krikščionių į kampą. Krikščionys patys įspraudė save į kampą. Mes neturime priešų. Mes patys sau esame priešai. Mes neteisingai suvokiame daug dalykų apie žmogų iš krikščioniškosios perspektyvos.

Koks yra didžiadvasio žmogaus paveikslas?

Pirmiausia – jis yra svajotojas, užsibrėžiantis aukštus tikslus tiek sau, tiek kitiems. Svajotojas iš širdies. Svajones jis transformuoja į vizijas – padaro jas kur kas konkretesnes. Pridėdamas intelektualinius sugebėjimus, jis turi misiją – tai ką jis turi padaryti susitelkdamas į turimus talentus. Būtent savo talentų dėka jis pasieks didybės. Talentai tai pamatiniai dalykai, Dievo dovana. Didžiadvasis žmogus mato, ką gali padaryti ir tai padaro savo talentų dėka.

Minėjote, kad reikia susikoncentruoti ties savo talentais, juos atskleisti. Bet kaip atrasti savo talentus, suvokti savo pašaukimą?

Reikia bandyti  save skirtingose veiklos srityse. Turi bandyti skirtingus dalykus ir klausti žmonių nuomonės. Labai svarbu klausti pažįstamų žmonių, kurie jus myli, tokių klausimų kaip „Ar tai, ką darau, gerai ar blogai?“ „Ar aš geresnis pianistas, ar verslininkas, ar sportininkas?“ Tai vadinama grįžtamojo ryšio analize. Žmonės, kurie neišmėgina savęs skirtingose veiklose, nežino savo talentų. Žmogus turi suvokti savo stipriąsias puses, bet, kad tą padarytų, privalo bandyti. Nes neįmanoma būti geram visur. Tačiau dauguma žmonių tiesiog nebando, jie tiesiog daro tai, ką mama liepė daryti vakar. Ir tada daugumoje atveju tiesiog pasimetama. Taigi turi būti bandomi skirtingi, įvairūs dalykai, veiklos, o po to analizuojama tai, kas nuveikta. Tarkime jūs esate rašytojas ir kalbėtojas. Jūs turite klausti aplinkinių: „Ar aš kalbu geriau nei rašau? Ar rašau geriau nei kalbu? Kaip tu manai?“ Tai labai svarbu. Aš pats suvokiau, kad turiu daryti tai, ką dabar darau, kai mano studentai pasakė: „Aleksandrai, tai ką tu darai yra gerai, užsiimk tuo“. Jei niekada nebūčiau bandęs dėstyti universitete, dabar nestovėčiau prieš jus. Sėdėčiau ofise gilindamasis į tarptautinę teisę. Viskas dėl to, kad vieną dieną mano draugas man pasiūlė dėstyti universitete. Ir aš paprasčiausiai sutikau, o tada suvokiau tai, ką man sakė studentai, atradau savo pašaukimą. Suprantate, ką turiu omenyje? Ir jūs turite taip daryti. Turite bandyti, nebijoti klysti. Klaidos nėra problema. Problema – nebandyti. Lyderiai padaro begales klaidų, nes jie priima begales sprendimų. Žmonės, kurie nedaro klaidų, nebando nieko naujo. Niekada nebijokite suklysti. Bijokite sustoti vietoje, bet nebijokite klaidų. Nes klaidos verčia mokytis. Tą labai svarbu įsidėmėti, ypač jauniems žmonėms.

Jūs teigiate, kad lyderiu gali būti kiekvienas. Tai prieštarauja daugumos visuomenės įsitikinimui, jog lyderystė yra įgimta savybė. Kodėl taip manote?

Lyderystė – tai charakterio ugdymas temperamento pagrindu. Kiekvienas mūsų turi temperamentą – kažką suteikta mums Dievo. Lyderių yra visų temperamento tipų. Abraham‘as Lincoln‘as buvo flegmatikas, Mozė – melancholikas, Šv. Petras – sangvinikas, o Apaštalas Paulius – cholerikas. Lyderis neprivalo būti cholerikas. Minėti žmonės negimė lyderiais. Jie sukūrė kai ką. Jie sukūrė lyderio charakterį. Kas yra charakteris? Tai dorybių samplaika. Jos – moraliniai įpročiai. O įpročiai susidaro daug kartų atlikus tą patį veiksmą. Įprotis – tai mūsų esybės dalis. Charakterio ugdymas – jūsų darbo rezultatas. Tai naudojimosi laisve rezultatas.

Ar laikote save lyderiu?

Taip. Nes ką reiškia būti lyderiu? Lyderis visuomet tobulėja, mokosi. Tą dieną, kai nustosiu tobulinti save, pasakysiu, kad aš nebe lyderis. Be galo daug žmonių yra lyderiai. Kas lieka „už borto“? Tie žmonės, kurie niekada negalvoja apie savęs tobulinimą. Bet jei tu dirbi su savimi, bandai vystyti savo dorybes ir praktikuoji, tai, apie ką aš kalbu, tu esi lyderis. Kai tu bandai tapti geresniu žmogumi, tu darai įtaką ir kitiems. Gerą įtaką. Taigi tu jau keiti pasaulį. Paprasčiausiai keiti pasaulį. Šešerių metų berniukas jau gali būti lyderis, nes jis jau bando tapti geresniu žmogumi ir taip daro įtaką aplinkiniams, pirmiausia, savo tėvams. Tėvai dažnai sako: „Aš mokausi iš savo vaikų. Mano vaikai mane moko“. Aš matau paprastumą, daugybę dorybių, kurias mes prarandame ir tada pamatome jas savo vaikuose. Taigi vaikai yra lyderiai savo tėvams. Lyderystė tai ne vadovavimas žmonėms, tai savęs kūrimas, dorybių praktikavimas ir savęs suvokimas. Taigi taip, aš esu lyderis ir viliuosi, kad toks būsiu visą gyvenimą. Bet dėl to negaliu būti tikras.

Ar yra lyderių, neturinčių ir nesivadovaujančių jūsų minėtomis dorybėmis?

Negalėčiau tokių žmonių vadinti lyderiais. Jau greičiau – manipuliatoriais. Nepraktikuojant dorybių, žmonėmis manipuliuojama. Pavyzdžiui, tokias knygas kaip „Kaip priversti žmones manęs klausyti“, skaito manipuliatoriai. Reikia suvokti, kad žmogumi be dorybių niekas neseka.

Apie lyderystės bandymus: Reikia bandyti  save skirtingose veiklos srityse. Turi bandyti skirtingus dalykus ir klausti žmonių nuomonės. Labai svarbu klausti pažįstamų žmonių, kurie jus myli, tokių klausimų kaip „Ar tai, ką darau, gerai ar blogai?“ „Ar aš geresnis pianistas, ar verslininkas, ar sportininkas?“ Tai vadinama grįžtamojo ryšio analize. Žmonės, kurie neišmėgina savęs skirtingose veiklose, nežino savo talentų.

Paminėjote vieną iš dabar labai populiarių savipagalbos knygų. Kodėl, jūsų požiūriu, jų pilnos knygynų lentynos?

„Kaip tapti milijonieriumi“, „Kaip būti mylimam“ – šios savipagalbos knygos populiarios dėl labai paprastos priežasties –  jos nieko neprašo. Kol skaitai tokią knygą, nereikia dirbti su savimi. Daug žmonių jas rašo, daug kas jas skaito. Jos sudaro apie 30% knygų rinkos. Perskaitai vieną knygą ir negauni nieko. Perki ir skaitai naują. Taigi žmonės perskaito ne vieną, bet šimtus tokių knygų. Tai maniakiška, tai liga. Blogiausia, kad žmonės netobulėja. Jie nori greito rezultato, bet aš manau, kad knyga negali tavęs pakeisti. Knyga gali nurodyti kryptį. Tai svarbu įsiminti. Tu negali būti mokomas remiantis „mase“. Knyga – masinės komunikacijos produktas. Bet juk kiekvienas individas yra unikalus. Kiekvienas žmogus turi asmeninių problemų, savų aplinkybių, savo gyvenimą, savo šalies temperamentą. Taigi vienintelis būdas siekti progreso – turėti mentorių arba dvasinį direktorių. Nėra kito būdo. Bet žmonės nenori to. Jie nori knygos. Nes tai labai neasmeniška. Tu nekalbi apie savo gyvenimą su niekuo. Neasmeniška. Bet nėra jokio dvasinio tobulėjimo be bandymo pasikalbėti su kitais apie savo gyvenimą.  Tie, kas myli tave, mato tave iš šono, gali pasakyti: „Tai visiškai blogai“ arba „Tai tu, gerai“. Taigi, be mentoriaus ar dvasinio vadovo, nesvarbu kaip jį pavadinsime, nėra progreso. Bet žmonės yra neasmeniški. Nenori žiūrėti į priekį. Vienintelis būdas, padaryti tikrą progresą, yra turėti  dvasinį vadovą arba mentorių, su kuriuo tu tiesiogiai bendrauji ir kalbi apie tai, kas tu esi, ką tu veiki, kaip tu bandai. Ir jis gali duoti patarimų, pamokyti. Bet dauguma žmonių nenori to. Jie trokšta neasmeniškumo.

Kodėl taip yra? Ar žmonės bijo išgirsti tiesą?

Jie bijo stoti akivaizdon su savimi, su tiesa. Taigi jie susiduria tik su knyga. Bet knyga netobulina. Knyga gali būti nuoroda gyvenimui, bet pačiu gyvenimu tu turi dalintis su kažkuo kitu. Pašnekėti su kuo nors apie savo gyvenimą. Aš žinau tai, tai mano asmeninė patirtis. Per trisdešimt metų aš turėjau dvasinį vadovą ir negalėčiau be to gyventi. Negalėčiau gyventi nekalbėdamas apie tai, kaip kovoju prieš savo defektus, kaip bandau vystyti savo dorybes, kokius idealus turiu ir turėčiau turėti.

Tikriausiai yra sunku kalbėti apie save. Bent jau pradžioje.

Geriausia pradėti kai esi jaunas. Nes prie to priprantama. Jei pradedi kai tau penkiasdešimt metų, tai labai sunku. Bet kai tu pradedi kai tau aštuoniolika, kaip kad pradėjau aš, ir tiesiog kalbi kaip vaikas apie savo gyvenimą; vėliau jis tampa didesnis visais atžvilgiais, bet tau nerūpi. Tu nieko nebijai. Nes kiti žmonės tokie patys kaip ir tu, taip pat turi savų problemų. Turi būti atviras ir nuoširdus pirmiausia sau, o vėliau ir žmogui, kuriam išsipasakoji. Tada judi pirmyn. Turi būti nuoširdus, tau reikia nuoširdumo, paprastumo ir nepamiršti kad kitas žmogus taip pat turi savų problemų. Ir klausytojui taip pat reikia kažkam pasipasakoti.Tai natūralus procesas. Dievas nori to iš žmonių. Jis nori, kad žmogus klausytų. Tu negali tobulėti vienas. Negali tapti geresniu izoliuotas. Tai neįmanoma. Mes esam socialinės būtybės. Mes tobulėjame ne tik socialiniu lygmeniu. Taigi be kitų pagalbos mes negalime judėti pirmyn. Yra problema, kad yra be galo daug žmonių, kurie tiesiog bijo, jie yra neasmeniški. Jie bijo su kuo nors kitu kalbėti apie savo gyvenimą. Jie neina išpažinties, jie nenori kalbėtis su dvasiniu vadovu, jie nenori kalbėtis apie savo gyvenimą, dėl to jie tiesiog skaito knygas. Perskaito vieną knygą, antrą, trečią, ketvirtą savipagalbos knygą ir niekas nepasikeičia jų gyvenime. Jis vis tiek apgailėtinas.

Kuo skiriasi Jūsų knyga nuo savipagalbos knygų?

Savipagalbos knygos yra skirtos komercijai ir masėms: iš tiesų siekiama ne padėti žmonėms, o parduoti kuo daugiau knygų. Aš rašau knygas ne tam, kad jos būtų parduotos, bet tam, kad jos padėtų žmonėms. Labai daug mano knygų nemokamai platinamos internete. Kodėl? Nes aš žinau, kad iš savo knygų nepadarysiu verslo. Aš vedu daug seminarų verslo bendruomenei ir gaunu iš to pinigų. Bet aš noriu, kad žmonės turėtų priėjimą prie mano knygų net nemokėdami už jas. Labai dažnai Rusijoje, kur aš dirbu, žmonės skaito mano knygas internetu. Nes kaip gauti mano knygą Sibire?  Tai neįmanoma. Taigi aš noriu, kad žmonės Sibire paspaustų mygtuką ir skaitytų mano knygą nemokmai. PDF. Ir jie tai gauna.

Kaip dar skleidžiate lyderystės idėją?

Aš steigiu mokyklą Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kinijoje. Mokyklą, ne kaip pastatą, bet minties mokyklą. Kiekvienoje šalyje turiu komandą, su kuria sunkiai dirbame kurdami produktus: knygas, medžiagą, seminarus – švietimą, kurį suteiksime jaunimui.  Kad šios idėjos maksimaliai pasklistų visuomenėje tarp jaunų žmonių. Nes jaunoji karta po dvidešimties metų bus valdančioji jėga. Taigi, jei jau dabar jauni žmonės pastebi šiuos dalykus, per dvidešimt metų, kai jiems priklausys valdžia, jie turės galimybę keisti pasaulį labai greitai. Nes geras dalykas yra tas, kad kai žmonės žino, kad jie turi suteiktą valdymo galią, tada jie gali keisti visuomenę labai greitai. Nuo viršūnės į dugną. Tada viskas keičiasi žaibiškai. Užtenka pakeisti švietimo sistemą. Vakar aš buvau studentas, o dabar aš pats mokau. Aš buvau studentu prieš dvidešimt metų. Lyderystei dvidešimties metų tarpsnis nieko nereiškia. Kai tu kuri dalykus, turi mąstyti dvidešimties, trisdešimties, keturiasdešimties metų laikotarpiu. Tada sukuriami tikri dalykai. Dešimt metų nėra rimta. Per tiek laiko nieko nesukuri. Reikia galvot apie penkiolika metų kaip minimumą. Lyderystės skalė yra bent penkiolikos metų. Palyginimui – „business startups“ nėra lyderystės dalykas, tai visiška komercija. Verslas nėra kažko pradėjimas. Tai asmens daroma įtaka visuomenei bent dvidešimties metų periodu. Tai lyderio galvosena. Dvidešimt metų – tai niekas. Kuo daugiau žmonių bus praturtinti šia žinia, tuo galingesnė ji bus. Mes galime pakeisti pasaulio veidą, nes ši žinia labai patraukli.

Apie lyderystę ir manipuliavimą: Nepraktikuojant dorybių, žmonėmis manipuliuojama. Pavyzdžiui, tokias knygas kaip „Kaip priversti žmones manęs klausyti“, skaito manipuliatoriai. Reikia suvokti, kad žmogumi be dorybių niekas neseka.

Kuo galėtų būti patraukli jūsų lyderystės samprata?

Aš kalbu ne apie tai, kaip duoti nurodymus, o kaip sukurti save. Transformuojant save ir svajones. Kokį gyvenimą tu iš tikrųjų nori turėti? Taigi tai labai patrauklu jauniems žmonėms. Tai apie buvimą savimi, nustojimą apsimetinėti. Pastebėjau, kad daugelyje šalių žmonės nori to, bet jie niekada apie tai nėra girdėję. Taigi, kai tu taip su jais kalbi ir sakai tiesą, tokią, kokia ji yra, jie nustemba ir suvokia, kad jie vylėsi tai išgirsti. Perskaičius knygą suprasite, kad tai tikras mokslas. Tai nėra gražūs dalykai, tai mokslas ir šios tiesos yra laiko patikrintos. Ir yra žmonių, tokių kaip Aristotelis, kuris gyveno prieš daug metų. Tai ne kažkas, ką mes sukūrėm, taigi suvokimas, kurį aš naudoju, yra labai senas. Ir tai yra gerai, kad tai yra patikrinta laiko. Tai ne psichologinis burbulas. Tai ne psichologinis šlamštas kurį kas penkeri metai mes atrandame iš naujo. Tai yra dalykai, su kuriais gyvenome daugiau nei tris tūkstančius metų. Tai tiesa. Todėl tai veikia. Mes privalome nebijoti sakyti tiesos. Svarbu tai, kad mes dažnai nežinome, kaip kalbėti apie ją. Taigi reikia rasti būdą, kaip patraukliai apie tai kalbėti. Turi dirbti ir komunikacijos srity. Negana turėti gerą žinutę. Turi mokėti komunikuoti su žmonėmis žodžiais. Tai turi būti patrauklu ir gražu. Dažnai jauni žmonės, nepaisant to, kad tai tiesa, to nesupranta. Ir Vakarų civilizacija yra labai racionali, taigi nėra jokio grožio. Taigi labai dažnai įgūdžiai, geras pranešimas nėra patrauklus, nes jis paprasčiausiai negražus. Bet aš stengiuosi padaryti dalykus gražiais.

Kaip krikščionybės praktikavimas gali padėti tobulinti lyderio savybes?

Lyderystė yra žmogaus veikla, tam nereikia antgamtinių savybių. Tai reiškia, kad daug žmonių gali būti lyderiais, nieko nežinodami apie krikščionybę. Tačiau krikščioniškojo gyvenimo praktikavimas suteikia nepakartojamos stiprybės padaryti lyderystę lengviau pasiekiamą, gražesnę ir stipresnę. Ir sykiu nepamirškit, ir tai dažnai primenu savo studentams, kurie yra krikščionys, kad krikščioniškasis gyvenimas negali pakeisti dorybių praktikavimo. Galima rasti daug krikščionių gerų mišiose, gerų išpinties metu, bet mes matome, kad jie nesistengia vystyti žmogiškųjų dorybių. Taigi jų gyvenime nėra lyderystės. Nėra tokio dalyko, kaip krikščioniškoji lyderystė, lyderystė yra žmogiškoji veikla. Kodėl puikių krikščionių gyvenimuose nėra lyderystės? Nes nepraktikuojamos žmogiškosios dorybės, ir ypač, didžiadvasiškumas. Kartu gali pastebėti žmones, kurie nėra krikščionys, bet praktikuoja didžiadvasiškumą aukščiausiu lygmeniu. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad beveik visi JAV žydai yra didžiadvasiški. Jie nėra krikščionys. Būti didžiadvasišku yra dalis jų kultūros. Jie galvoja, kad kiekvienas yra išrinktasis. Mes turim trijų tūkstančių metų Dievo pažinimą. Kiekvienas žydas turi potencialiai didžiadvasišką mąstyseną. Todėl jie valdo pasaulį. Ne dėl to, kad mes, katalikai, buvom išstumti iš politikos pasaulio, o todėl, kad niekada nebuvom jo viduje.

Kokią svarbiausią katalikų nedalyvavimo politikoje priežastį išskirtumėte?

Labai dažnai katalikai nėra didžiadvasiški. Mano draugas, kuris dirba Holivude pasakė man: „Mes palikom Holivudą 1960-aisiais, nes galvojom, kad negalim šios vietos padaryti krikščioniška. Taigi mes palikom Holivudą kitų rankose“. Tai krikščionių didžiadvasiškumo trūkumas, kuris lemia krikščioniškojo pasaulio žlugimą. Kai kurie žmonės sako, kad yra krikščionybės priešų, kurie nustumia mus į kampą. Niekas nepastatė krikščionių į kampą. Krikščionys patys įspraudė save į kampą. Mes neturime priešų. Mes patys sau esame priešai. Mes neteisingai suvokiame daug dalykų apie žmogų iš krikščioniškosios perspektyvos. Ir nuolankumo suvokimas labai dažnai yra visiškai klaidingas. Kas iš jūsų girdėjo apie didžiadvasiškumą jaunystėje? Girdėjote apie nuolankumą, apie savikontrolę, apie protingumą. Niekas iš jūsų negirdėjo apie didžiadvasiškumą.

Kalbate apie fundamentalius dalykus. Tad paklausiu dar vieno: koks žmogaus gyvenimo tikslas?

Žmogaus gyvenimo tikslas –  tapti didingesniu. Turiu pasakyti, kad mano knyga yra tarsi atmintinė tiems žmonėms, kurie ieško krypties, kurie nori rasti savo gyvenimo  tikslą. Ir atsakymas yra lyderystė, nes lyderystė susideda į didingumą ir tarnystę, savęs pakėlimą į kitą gyvenimo lygmenį. Reikia praktikuoti ir veikti tinkamai, praktikuoti  mano minėtas pagrindines  keturias dorybes. Tačiau negalima pasakyti, kad jomis pagrįstas visas gyvenimas, kad jos pagrindas, viso gyvenimo esmė. Žmogus siekia didžiadvasiškumo, savirealizacijos, didingumo ir tarnystės kitiems. Taigi didžiadvasiškumas ir nuolankumas yra svarbiausias lyderystės komponentas. Ir lyderystę galima būtų įvardinti kaip gyvenimo idealą, kurio trokšta visos širdys, ieškančios krypties.

Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – Jonė Kučinskaitė.

Susiję

Fotografija – viso gyvenimo svajonė, kurią pavyko išpildyti tik išėjus į pensiją

Archeologė: indiana džounsų nebėra

Floristė iš Radviliškio: tenka saugoti ir nemažai paslapčių