Kasdien telefonu ir elektroniniu paštu į Vilniaus „Jaunimo liniją“ ir  Jaunimo psichologinės paramos centrą kreipiasi 6-7 jauni žmonės, galvojantys apie savižudybę. Kasmet Lietuvoje nusižudo virš 1000 žmonių, apie 60 jų – nesulaukę pilnametystės. Žinia apie iš gyvenimo pasitraukusį vaiką ar paauglį – žiniasklaidoje tampa bomba. Sukrėsta visuomenė kelia klausimą: kas privertė jauną žmogų pakelti prieš save ranką?

„Visi klausimai, susiję su savižudybėmis, yra labai sudėtingi, nėra vienareikšmio atsakymo į klausimą kodėl, nes nėra vienos priežasties. Net individualiu atveju negalima vienareikšmiškai pasakyti, kas privertė žmogų žengti tokį žingsnį“, – sakė Vilniaus „Jaunimo linijos“ vadovas, psichologijos mokslų daktaras Paulius Skruibis.

Kokiomis problemomis dažniausiai skundžiasi apie savižudybę galvojantys paaugliai?

Niekada nebūna vienos problemos. Dažniausiai tai problemos šeimoje, smurtas, patyčios mokykloje. Šiais dalykais skundžiasi didžioji dalis skambinančiųjų.

Kaip mokyklos kovoja su smurtu ir patyčiomis? O gal slepia vidaus problemas saugodamos prestižą?

Prestižas kristų, jei didžiojoje dalyje mokyklų šios problemos būtų nedidelės. Tada nukentėtų vardas tų mokyklų, kuriose šios problemos atsirastų. Dabar yra atvirkštinė situacija: daugumoje mokyklų patyčių problema yra labai didelė. Yra mokyklos, kurios tai slepia, yra kurios neslepia. Taip pat yra  mokyklų, kuriose nėra supratimo, kad kažkas yra negerai. Dažnai iš paauglių girdime, kad kažkas priekabiauja, iš kažko tyčiojamasi, o mokytoja liepia išsiaiškinti tarpusavyje.

Pedagogų abejingumas?

Pavadinčiau tai bejėgiškumu, kai net nemato, kad čia yra problema, kur mokytojas turėtų įsikišti ir reaguoti.

Daug kalbama apie tai, kad vaikai jaučiasi nebaudžiami. Esą iki 14 metų jie gali daryti ką nori, nes teisiškai jiems nereikės atsakyti. Ar tai turi įtakos mokyklos vidaus problemoms?

Čia mokytojų išmokta dainelė, kad vaikai turi per daug teisių ir per mažai pareigų. Jei mokytojas, būdamas klasėje, nežino kaip reaguoti į netinkamą vaiko elgesį, ar tai būtų patyčios, ar smurtas, tai rodo tik absoliutų bejėgiškumą. Nereikia taikyti fizinių priemonių, reikia nustatyti aiškias ribas ir jų laikytis. Jei visi mokytojai, visa mokykla jų laikosi, tai galima be fizinių, be kitokių bausmių sumažinti smurtavimą. Bet dažniausiai yra palaida bala. Mokytojai leidžia viską, tai pratrūksta ir elgiasi visiškai nenuosekliai. Mokykla sako, kad per mažai priemonių, tai labai problematišką paauglį, kuris piktybiškai elgiasi, jokiu būdu nešalina iš mokyklos, nes mažės krepšelis. Tikrai ne bausmėse yra problema, o mokytojų bejėgiškume. Yra labai daug mokyklų, kuriose nustatomos elgiasio ribos ir vadovai reaguoja, jei jos yra pažeidžiamos.

Ar mokyklų psichologai yra pasirengę padėti apie savižudybę galvojančiam jaunam žmogui?

Nežinau, ar visi mokyklose dirbantys psichologai yra kompetentingi, bet neseniai buvo įgyvendintas didžiulis projektas, kurio metu kalbėta apie tai, ką daryti, kai mokykloje įvyksta savižudybė. Tai svarbu, nes, jei nebus daroma nieko arba bus imtasi netinkamų veiksmų, gali įvykti pakartotinė savižudybė. Žinau, kad planuojamas projektas, kuriame bus mokoma pastebėti rizikos ženklus ir kaip elgtis. Tai teikia vilčių, kad situacija gali keistis.

Vis dar gajus stereotipas, kad į psichologą kreipiasi žmogus, turintis problemų su psichika. Ar tai nestabdo žmonių prašyti pagalbos?

Šis stereotipas yra, bet čia mažesnė problema nei tos pagalbos prieinamumas. Pavyzdžiui, emocinės pagalbos telefonais skambina daugybė žmonių, bet jie negali prisiskambinti. Todėl, nesureikšminu tos problemos, kad yra žmonių, kuriems yra stigma kreiptis pagalbos. Visų pirma turi būti galimybės kur jos kreiptis, o tada bus galima parodyti, kad tai nėra blogas dalykas ar silpnumo ženklas.

Minėjote, kad viena iš savižudybės priežasčių – smurtas šeimoje. Tam užkirsti kelią dažnai turi galimybę ir aplinkiniai. Ar visuomenė nelieka abejinga?

Čia situacija po truputį keičiasi ir ji yra labai nevienoda. Nemanau, kad būtų galima lyginti kokį didesnį miestą su kaimu ar nedideliu miesteliu. Neseniai buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Dabar ne tik šeimos nariai, bet ir aplinkiniai gali pranešti apie smurtą šeimoje prieš bet kurį jos narį. Žiniasklaidos pranešimai rodo, kad policija yra užtvindyta tų pranešimų, tai įrodo kokia čia aktuali problema. Situacija keičiasi, visuomenė darosi mažiau abejinga ir aktyvesnė.

Kokios šalies valdžios galimybės psisidėti prie savižudybių prevencijos?

Didelės ir aš manau, kad išspręsti šią problemą galima tik su priemonėmis, taikomomis visos valstybės mastu. Vien telefoninė tarnyba šios bėdos neišspręs, net jei kiekvienas norintis prisiskambins ir mes labai gerai teiksime pagalbą. Joks vienas projektas nieko nepadarys, tai turi būti kompleksinės priemonės, nes problema yra kompleksinė, nėra vieno jos sprendimo. Yra aiškūs dalykai, kuriuos reiktų daryti, ir juos galima tikslinti atliekant nuolatinius Lietuvos situacijos tyrimus tam, kad tos problemos būtų kuo efektyviau sprendžiamos.

Apie kokias priemones kalbate?

Reikia nuolat daryti analizę, labai rimtai sekti kada savižudybių daugėja, kada mažėja, kad būtų galima identifikuoti tas silpnas vietas, kur būtų  galima suteikti pagalbą. Pavyzdžiui, daug šalių, kurios pradėjo rimtai dirbti su savižudybių prevencija, išskyrė vieną didžiausių rizikos grupių – tai žmonės, kurie kartą jau mėgino žudytis. Tie žmonės patenka į ligoninę. Lietuvoje dažniausiai jiems suteikiama tik medicininė pagalba, jie dažnai nesulaukia jokios psichologinės pagalbos. Turėtų būti įvesta tokia tvarka, kad tokie žmonės sulauktų trumpalaikės, bet tinkamos psichologinės pagalbos.

Kalbant apie paauglius reikia, kad visi mokytojai labai gerai žinotų savižudybės rizikos ženklus, kad pastebėję tokį vaiką žinotų ką daryti. Nereikia tapti psichologu, tereikia žinoti tuos ženklus ir atkreipti dėmesį.

Kokie ženklai turėtų priversti sunerimti?

Pats ryškiausias ir akivaizdžiausias – kalbos, kad niekas nebeturi prasmės, kad be jo visiems bus geriau, kad jis laukia geresnio gyvenimo anapus, tiesioginės kalbos apie savižudybę. Čia ryškiausia užuomina. Būna, kad staiga pasikeičia elgesys. Ilgą laiką vaikas buvo prislėgtas ir staiga jo savijauta pagerėjo, nors, regis, niekas nepasikeitė. Pagerėjimas dažnai būna todėl, kad jis priėmė sprendimą, o tas sprendimas – savižudybė. Kartais vaikas išdalina savo daiktus, kurie jam reikalingi ir brangūs, jis ruošiasi tam, kad jam jų nebereikės.

Kas dabar daroma siekiant išvengti tragedijos?

Yra vaikų, jaunimo pagalbos linijos. Bėda ta, kad skambučių srautai yra milžiniški, keliolika kartų viršija galimybes atsiliepti. Mokyklose yra psichologai, tačiau ne visose, o dar pasitikėjimo klausimas. Specifinių projektų yra nedaug. Mes kartu su Andriumi Mamontovu važiuojame į nedidelius miestus su iniciatyva „Nebijok kalbėti“, ten daliname atmintines su savižudybės rizikos ženklais ir pagalbos būdais. Kviečiame į susitikimus ir tuos, kuriems galime padėti ir atsakyti į klausimus. Specifinės veiklos, kovojančios su paauglių savižudybėmis, negalėčiau įvardinti.

Lietuvoje yra visko: gerų idėjų, gerų specialistų, bendradarbiaujama su užsieniu, bet tai tik pavienės iniciatyvos. Ir aš dalyvauju kas keletą metų Europos savižudybių prevencijos kongrese, ten susipažįstu su naujausia informacija, tyrimais apie tai, kaip padėti žmogui. Bet kas iš to, kad keli žmonės ar kelios organizacijos tuo užsiims, kol nebus visos šalies mastu tai daroma, tol situacija nesikeis arba keisis labai lėtai. Yra žinių, žinome, kaip tai reiktų daryti, bet reikia pradėti daryti.

O kaip pradėti? Kur pirmiausia kreiptis?

Čia turėtų būti politinė valia, bendras darbas, patvirtinta strategija, pagal kurią būtų sukurta programa, kuri būtų finansuojama ir įgyvendinama ne mažiau kaip 5-10 metų.

Ar yra vilties, kad artimiausiu metu galėsime pasidžiaugti sumažėjusiu savižudybių skaičiumi?

Aš turiu tokią viltį, manęs neapima bejėgiškumas ir visur, kur tik turiu galimybę, tai sakau. Tai absoliučiai priklauso nuo mūsų, jei nieko nedarysime tai ir nemažės, bet galime daryti, tada gali ir mažėti. Tikiu, kad kada nors prieisime prie to momento, kad visuomenė ir politikai susirūpins, kad čia reikia kažką daryti ir yra ką daryti, kad tai priklauso nuo mūsų ir kad čia nėra Dievo bausmė vargšei Lietuvai.