Ekonominės pasakaitės

Dr. Stasys Kropas. Asmeninio archyvo nuotr.
Dr. Stasys Kropas. Asmeninio archyvo nuotr.

Kartą gyveno žmogelis. Gyveno gerai, bet norėjo gyventi dar geriau. Todėl nukeliavo į banką, gavo ten pinigų, nusipirko naują automobilį ir pasistatė namą.

Vargšas žmogelis nežinojo, kad greitai ateis sunkūs laikai. Kad naujas namas visai nebedžiugins, kai kiekvieną mėnesį teks mokėti bankui skolą.

Dabar žmogelis pyksta ant banko, nes ant ko kito pykti nežino. Kodėl bankas suteikė jam būsto kreditą? Kodėl jis neišpranašavo, kad ateis sunkūs laikai? Ir kodėl negali atidėti skolos grąžinimo geresniems laikams?

Jei krizė būtų pasaka, bankas, ko gero, būtų paverstas bloguoju veikėju. Mat Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas sako, kad krizės metu itin padaugėjo neteisingų kaltinimų bankams ir klaidingų įsitikinimų apie jų veiklą. Dėl viso to, jo manymu, kalti žiniasklaidoje plintantys ekonominiai mitai.

Prasidėjus krizei  bankai atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Dažnai buvo kalbama, kad būtent bankai sukėlė krizę, o dabar valdžiai tenka iš jos vaduotis. Ar toks situacijos įvertinimas pagrįstas?

Jokiu būdu nesutinku su teiginiu, kad Lietuvoje krizę sukėlė bankai. Be abejo, prie pasaulinių krizių bankų veiksmai nemažai prisidėjo. Tačiau mūsų bankai toje rinkoje net nedalyvavo. Taigi nuostata, kad bankai kalti dėl krizės absoliučiai neteisinga.

Žinoma, bankai padarė klaidų pigiai skolindami namų ūkiui ir į tai galima žiūrėti kaip į rizikos neįvertinimą. Kita vertus, būtent valdžia sudaro aplinką, kurioje priimamas sprendimas. Būsto paskoloms buvo sudarytos ypatingai palankios sąlygos. Buvo įkurtas būsto paskolų draudimas: juo apsidraudus buvo galima gauti paskolą, siekiančią iki 100% turto vertės. Egzistavo mokestinės lengvatos, niekas neįvedė nekilnojamojo turto mokesčio. Visa tai – valdžios sukurta aplinka, politikų priimti sprendimai. Būtent jie sudarė palankias sąlygas spekuliuoti nekilnojamuoju turtu, o gal net ir paskatino spekuliaciją. Kreditų pinigai keliavo tik į vieną sektorių – nekilnojamąjį turtą. O dabar tuo užsiėmę žmonės turi daugiausia problemų.

Be to, jei politikai būtų norėję, kredito judėjimą į vieną sektorių būtų sustabdę. Tai padaryti nesudėtinga imantis tam tikrų reguliavimo priemonių ir sukuriant motyvaciją investuoti į kitus sektorius. Tačiau jie to nepadarė, ir tai yra jų sprendimai bei jų klaidos.

Taigi visada turėtume atskirti tikruosius kaltininkus. Žiniasklaida rašė: bankai sukėlė krizę, bankai už ją ir atsakingi. Tačiau tai tik vienas iš mitų. Taip galima kalbėti apie Jungtinių Amerikos Valstijų bankus, apie Jungtinės Karalystės bankus tam tikra prasme taip pat. Šiokį tokį pagrindą tokios kalbos turi ir kai kuriose Europos Sąjungos šalyse. Tačiau Lietuvoje nei pagrindo tokiems kaltinimams, nei faktų jiems pagrįsti tikrai nėra. Užsienio bankų nuostoliai neturėjo mūsų šalies bankams jokio poveikio.

Vadinasi, nepagrįsti ir kaltinimai bankams per didele veikimo laisve? Juk dažnai pabrėžiama, kad bankai dalijo paskolas ir į kairę, ir į dešinę.

Tokia buvo aplinka. Be abejo, būsto finansavimui ji buvo pernelyg palanki. Lyginant Lietuvą su kai kuriomis kitomis šalimis, kreditų tekėjimui į namų ūkį mes turėjome lengvatines sąlygas. Šioje aplinkoje bankai net negalėjo imtis atsargesnės politikos, nes jeigu jie nebūtų suteikę kreditų, tai būtų padarę konkurentai.

Jeigu visi Lietuvos bankai nebūtų davę kredito, tada per sieną paskolas suteiktų Latvijos bankai, o Lietuvoje beliktų tik jas administruoti. Bankas priima tokius sprendimus, kokia yra aplinka.

Tačiau ar politikai prisiėmė atsakomybę už tokios aplinkos sukūrimą? O gal taip pat kaip ir eiliniai piliečiai kartojo, kad krizę sukėlė bankai?

Pasitaiko, kad net politikai pasiduoda mitams. Jie perskaito, kad kažkur užsienyje dėl krizės kalti būtent bankai ir toliau į situaciją nebesigilina.

Kai kam tai yra patogu, ypač opozicinėms partijoms. Pavyzdžiui, socialdemokratai nuolat pabrėžia, kad Vyriausybė dirba bankams. Šitaip susiformuoja nuostata, kad bankai yra blogi, jie sukėlė krizę, o politikai dabar dirba, kad išspręstų bankų problemas. Nors iš tiesų, politikai bankams niekada nedirbo ir nieko dėl jų nepadarė.

Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose didiesiems bankams patyrus milžiniškus nuostolius juos iš tiesų teko gelbėti valstybei mokesčių mokėtojų pinigais, todėl amerikiečių pasipiktinimas bankais yra natūralus. Bet juk Lietuvoje to buvo išvengta ir į bankinį sektorių nebuvo įdėta nė cento valstybės pinigų. Kažkodėl to minėti niekas nenori.

Sakote, kad krizės kaltės primetimas bankams tėra tik vienas iš mitų. O kokie dar su bankais susiję įvaizdžiai ar vertinimai yra tik mitai?

Mitų yra daug ir įvairių, be to, nuolat atsiranda naujų. Pavyzdžiui, su krizės kaltininkais susijęs ir kitas mitas. Neva, bankai turėjo analitikus, kurie privalėjo krizę išprognozuoti, o jei to nepadarė, dabar yra patys atsakingi, kad kažko neįvertino. Šeima dabar negali susimokėti už būsto paskolą, kurią šiaip ne taip išmušė iš vadybininko. Analitikai turėjo tai numatyti iš anksto. Tačiau ne viską įmanoma suprognozuoti.

Visai neseniai pasklido mitas, kad bankai atims iš šeimų būstus ir išmes žmones su vaikais į gatvę. Buvo net nurodytas skaičius: neva, gatvėje atsidurs 3000 šeimų. Mitas suformuotas sėkmingai, o kokiu pagrindu, neaišku. Gal taip norėta pagąsdinti visuomenę, priežasties įvardyti negaliu. Galiu tik pasakyti, kad realiai iki šiol nebuvo nė vieno tokio atvejo. Bankai nėra suinteresuoti išvaryti žmones iš būstų.  Juo labiau, šeimas su vaikais.

Apskritai šis mitas susijęs su neteisingu suvokimu apie tai, kas yra lizingas. Lizinguojami objektai iš esmės yra banko arba lizinguojančios kompanijos nuosavybė, o žmogus tik moka nuomą už naudojimąsi jais. Mokėjus nuomą tam tikrą laiką, galima už likutinę vertę tą objektą įsigyti. Tačiau kai žmonės nebegalėjo apmokėti lizingo įmokų už automobilius, kaipmat pradėta kalbėti, kad bankai atima iš žmonių turtą. Bet juk jis jiems ir nepriklausė: nuomojamu daiktu gali naudotis tol, kol moki įmokas, o jei nebeišgali jų susimokėti, vadinasi, nebegali naudotis ir turtu. Šis turtas yra įsigytas už bankų pinigus – indėlininkų, akcininkų pinigus. Juos juk reikia grąžinti tiems, iš kurių jie buvo pasiskolinti.

Kaip žiniasklaida prisideda prie tikrovės mitologizavimo?

Žiniasklaida padeda ir formuoti mitus, ir juos skleisti. Kai iškeliamas kam nors palankus mitas arba kai stereotipas pradeda formuotis stichiškai, labai trūksta adekvataus situacijos atspindėjimo. Žiniasklaida labiau linksta į mitus.

Kartais tai būtų galima paaiškinti žinių trūkumu. Tačiau šiuo konkrečiu metu yra ir kita priežastis: esant sunkiai ekonominei padėčiai, reikia apsispręsti, ar rašyti tai, kas sudėtinga, ar tai, kas skaitoma.

Per krizę žiniasklaida skaudžiai nukentėjo. Problemų turi ne tik bankai, žiniasklaidoje taip pat buvo rimtų pasikeitimų. Labiausiai apmaudu, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu žiniasklaidos kokybė suprastėjo, o tos žiniasklaidos priemonės ir tie žurnalistai, kurie orientavosi į etinę, moralią ir normatyvinę žurnalistiką, atsidūrė pačioje sudėtingiausioje padėtyje.

Tiek žiniasklaidos priemones, tiek ir pačius žurnalistus paveikė greitų pinigų poreikis. Mitus aprašyti kur kas lengviau ir greičiau nei atlikti gilią analizę.

Juk norint atidžiai patikrinti informaciją ir tiksliai išsiaiškinti faktus, reikia įdėti daugiau laiko, žinių ir atkaklumo. O mitai dar ir skaitomi labiau nei normatyvinė informacija, kokia svarbi ji bebūtų.

Tad žiniasklaidai skleisti mitus – pigiausias pasirinkimas, duodantis neblogą grąžą.

Kaip šie mitai paveikia bankus? Kokią apčiuopiamą žalą pastebite?

Mitai veikia klientus, o jie bankams svarbiausi, todėl poveikis – stiprus ir labai neigiamas. Bankams labai svarbus aiškus situacijos supratimas, o mitas klaidina.

Pateiksiu VILIBOR pavyzdį. Jei domėdamiesi VILIBOR klausimu, klientai vadovaujasi paplitusiu mitu, kad bankai bazines palūkanų normas pakėlė tyčia, susitarę tarpusavyje ir turėdami bendrų interesų, jie nebeieško sprendimo ir nebando prisitaikyti prie pasikeitusios padėties.

Jie pasitiki mitu ir nebesigilina į tai, kad palūkanų pakilimas yra objektyvus, todėl bando nukreipti jėgas į tai, kaip bankus paveikti, kad šie susitartų ir sumažintų palūkanas. Net ir politikai ima apie tai svarstyti, nepaisydami, kad praktiškai to padaryti neįmanoma. Tokie svarstymai tik veltui sugaišina labai daug laiko. Žmonės linksta pasinaudoti mitu ir nesuprasdami realios situacijos laukia neįmanomų sprendimų.

Bankininkystėje mitai žalingi labiau nei bet kur kitur. Jie veikia žmogaus elgseną ir motyvaciją, nukreipia jį nenaudingų sprendimų link. Nuostolių turi ir bankas, ir pats klientas.

Ar mitai formuojasi nuolat, ar tik tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, dabar, kai ekonominė padėtis sudėtinga?

Jų būna visada, bet krizės laikotarpiu jų ypač padaugėjo.

Prieš trejus ar ketverius metus buvo gana ramus laikotarpis, mitų buvo mažiau ir egzistavo kitokie, pozityvūs.  Pavyzdžiui, mitai,  susiję su greitu ekonomikos augimu.

Apklausų duomenimis, krizės metu pasitikėjimas bankais sumažėjo. Ar žiniasklaidoje plintantys stereotipiniai bankų įvaizdžiai galėjo prie to prisidėti?

Žiniasklaidos įtaka – tik viena situacijos pusė. Išgyvendami sunkią ekonominę padėtį bankų klientai iš tiesų turi problemų, susijusių su paskolų aptarnavimu. Tai ne tik ekonominės, bet tai dar ir žmogiškos, gyvenimiškos tragedijos. Jas išgyvendami žmonės skleidžia aplink save neigiamą informaciją, patys įtikėdami, kad bankas yra ta institucija, kuri iš jo atims turtą.

Kaip bankai kovoja su tokiais mitais? Ar tenka patiems rodyti iniciatyvą mėginant juos paneigti?

Mes laikomės nuostatos, kad svarbiausia – nuolatinis tiesos iškėlimas ir aiškinimas. Kiti siūlo pataikauti žiniasklaidai, prašyti jos dėmesio, ieškoti būdų patekti į jos puslapius, planuoti viešųjų ryšių kampanijas ir taip toliau.

Mes to nedarome ir, ko gero, nedarysime ateityje. Tai tėra tik trumpalaikiai dalykai, todėl  neskiriame tam savų resursų. Kiti tegul užsiima lobistine veikla, mokėdami žurnalistams ir užsakinėdami straipsnius, tačiau tai ne mums. Nesame nieko užsakę ir nesiruošiame to daryti.

Kartais verta tiesiog sugrįžti prie anksčiau įvardintų mitų, peržvelgti juos ir patikrinti, kaip bėgant laikui jie keičiasi ir įvertinti galutinį rezultatą. O tada priminti tam tikras tiesas – jos grąžina klientų pasitikėjimą. Tai leidžia tikėtis ilgalaikių pasikeitimų, ne tik konjunktūrinių.

Kokia, Jūsų manymu, turėtų būti žiniasklaidos pozicija kalbant apie krizę, kad būtų atrastas aukso vidurys: patenkintas visuomenės interesas žinoti ir išvengta rizikos sukelti paniką?

Žiniasklaida nėra angelas, žiniasklaida yra verslas. Jos užduotis – išlaikyti auditorijos pasitikėjimą ir uždirbti pinigus. Tik štai auditorija, kuriai trūksta specifinio išsilavinimo ir ekonominių žinių, yra linkusi tikėti mitais. Todėl tenka priimti žiniasklaidą tokią, kokia ji yra: ji tik duoda visuomenei tai, ką ši lengviausiai priima.

Tam tikri visuomenės sluoksniai, pavyzdžiui, jauni, išsilavinę žmonės, verslo struktūrų atstovai, daug geriau supranta ekonominius reiškinius, todėl praleidžia mitus pro ausis ir išlaiko pasitikėjimą bankais. Tačiau yra ir daug žmonių, sugeriančių stereotipizuotą informaciją ir aklai ja besivadovaujančių. Jie nėra įpratę gilintis į reiškinio turinį, bandyti suprasti jo esmę, todėl mitai juos sudomina labai greitai: į juos galima pasižiūrėti ir paviršutiniškai.

Norėtųsi, kad žiniasklaidoje būtų daugiau kvalifikuotos ir teisingos informacijos.

Jei mitai atsiranda, norėtųsi, kad jie kuo greičiau būtų paneigti. Juo labiau, kad dažnai jie atsiranda ne žiniasklaidos, o tam tikrų interesų grupių iniciatyva. Tad žiniasklaida galėtų dažniau ieškoti atsakymų, kad tokie mitai gyvuotų kuo trumpiau, nebūtų tokie gajūs ir mes greičiau galėtume juos pamiršti.

Kalbėjosi Erika Brazaitytė

Erika Brazaitytė – 2010 metų Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro studijų programos absolventė. Šis interviu buvo parengtas baigiamajam kūrybiniam darbui – publikacijų ciklui apie žiniasklaidos formuojamus stereotipus „Ekspertų“ šalies padavimai.

Patalpinta: Interviu, Naujienos