Monika Liu: žinau, kaip tapti populiaria atlikėja

Kuriant klausytis sielos, nesivaikyti populiarumo ir nesitaikyti prie nieko –  tuo, kas daugumai šou pasaulio žmonių šiandien yra svetima,  gyvena dainininkė ir autorė Monika Liu-Liubinaitė. Kadaise su Egidijumi Dragūnu koncertavusi tūkstančiams, šiandien ji teigia: „Manau, kad bet kada galiu priimti sprendimą ir tapti populiaria atlikėja. Netgi žinočiau, ką reikia daryti. Bet dabar man svarbiausia yra  saviraiška ir manoji kalba, kol kas dar norisi žaisti.“

Monika Liu. Gretos Bernotaitės nuotr.Monika Liu. Gretos Bernotaitės nuotr.

Šiuo metu Monika Liu savo namais vadina Londoną, tačiau muzikos kur nors  „apgyvendinti“ ji neskuba: „Muzika gali egzistuoti kiekvienoje šalyje: nuo Zimbabvės kaimo iki Klaipėdos ar Londono.“

Atstumas nesutrukdė ir pasikalbėti: interviu su atlikėja įvyko praėjus savaitei po trijų jos koncertų Lietuvoje. Gyvą, be makiažo ir daug besišypsančią – tokią ją pavyko pamatyti išmaniojo ekrane tiesiai iš merginos namų Londone.

– Muzikos pasaulyje esate gana seniai. Tad prieš interviu besielgdama stereotipiškai bandžiau surasti, o ką gi apie Moniką Liu rašo Vikipedija. Nustebau nieko nebuvo. Kodėl neužrašote savo biografijos, pasiekimų?

Tokias galimybes turi žmonės, už kurių nugaros yra stipri vadyba. Aš iki šiol tokios neturėjau ir pačiai net nekildavo ranka. Aš vos spėju atrašyti į visus elektroninius laiškus ir žinutes, tai ką čia jau kalbėt apie Vikipediją.

Muzika nėra vienintelis dalykas, kuriuo aš noriu kalbėti žmonėms:  noriu apimti keletą kampų, turiu daug idėjų. Kai padarysiu viską, ką esu sugalvojusi, tikiu, kad kažkas apie tai parašys internete.

– Kokios jos?

Negaliu leisti išeiti žodžiams iš burnos, kol aš teturiu tik idėją. Kartais stebiuosi žmonėmis, kurie pasakoja apie tai, ko dar nėra, tarsi tai jau būtų buvę, nors kalba būsimuoju laiku. Galiu pasakyti tiek, kad aš kuriu muziką, piešiu, darau papuošalus, dekoruoju drabužius. Garsiai galėsiu kalbėti tada, kai mano sumanymai bus jau beveik įgyvendinti.

– Kaip supratau, užuot kurdama faktus ir mitus, kuriate įvairų meną. Gal yra tam tikri žodžiai, kuriais galėtumėte apibūdinti visą savo kūrybą?

Aš pasakyčiau taip: tai yra harmoningas chaosas. Mano kūryboje daug įvairių mažų detalių, kurios iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusijusios, bet galiausiai sudera. Visko daug. Man atrodo, kad mano galvoje lygiai tas pats – didelis chaosas, tik galbūt nelabai harmoningas. Kol kas viskas, ką aš darau, turi būtent tokį braižą.

– Tai smulkios detalės vyrauja visoje jūsų kūryboje?

Tai galima pastebėti mano muzikoje, piešiniuose, papuošaluose, aprangoje, makiaže. Viskas yra tos pačios kalbos, kurią aš labai aiškiai atpažįstu. Galbūt tai yra tam tikras etapas ir jis keisis, bet dabar yra taip. Kartais tai gali atrodyti kaip kičas arba neskoningumas, bet man tai yra pilnatvė, man tai patinka.

– O kaip prasideda pats kūrybos procesas? Kaip jūs sujungiate  tas mažas detales į vieną didelę visumą?

Atsiranda jausmas, kai atrodo, jog sprogs galva, tuomet aš būtinai turiu piešti arba verti. Man tai kaip meditacija.  Aš negaliu to nedaryti. Ši veikla yra vienintelis būdas, kuris mane sukoncentruoja ir padeda man neišeiti „iš savęs“. Todėl piešiniai ir yra tokie spalvoti, pilni detalių, neaiški jų kryptis. Išgyvenu didelį minčių srautą, kurį suvaldyti galiu tik išpiešdama arba verdama. Visa tai remiasi improvizacija.  Aš niekada nesusigalvoju iš anksto, ką aš piešiu, koks bus galutinis rezultatas.

Su muzika yra šiek tiek kitaip. Turiu išgyventi tam tikrą momentą, ramybę. Kai pajaučiu tokią būseną, sėdu prie savo aparatūros. Muzika eina iš ramybės būsenos, vienumos. Tuo momentu,  kai atrodo, kad galva perdegs ir visi saugikliai sprogs, man neišeitų kurti muzikos. Nebent galėčiau ją atlikti, jei būčiau, pavyzdžiui, saksofonistė. Tuomet gročiau „free jazz“ improvizacijas. Muzikos kūrimas man yra susitelkimas, o piešimas ir vėrimas –  emocijų ištaškymas.

Kai piešiu, nėra gerai arba blogai. Nesijaudinu dėl galutinio rezultato. Su muzika kitaip: darau ir jaučiu, jog kažkas negerai. Ši veikla – mano išėjimas iš vidaus į išorę, o muzikos kūrimą visada lydi vertinimo jausmas.

– Prakalbome apie jūsų charakterio ypatybes, pastebėjau, kad būdama ant scenos labai atvirai ir nuoširdžiai bendraujate su publika. Vilniaus gyvos muzikos klube „Tamsta“ bedainuodama nuėjote pas gerbėjus. Laisvumas – įdirbis, patirtis ar tokia jūsų asmenybė?

Man labai patinka žmonės. O kartais tingiu pasakoti apie save, tad mieliau klausausi kitų. Vaikystėje aš buvau gana uždaras vaikas. Atsimenu, 5 ar 6 klasėje buvau negraži mergaitė, kurios berniukai „nekibindavo“. Tada pagalvojau: reikia surasti kažkokį kitą būdą, kaip galėčiau bendrauti. Supratau, kad reikia tiesiog domėtis žmonėmis.  Mokykloje būdavo, kai neidavau į pamokas, bet bendraudavau su klasiokais, mokytojais. Kūno kultūros pamokoje reikėdavo apibėgti ratą, tai aš eidavau prie mokytojos ir ją kalbindavau: kaip gyvena, kaip sekasi. Manau, tai iš šeimos. Man yra smalsu pažinti kitą žmogų, kuo labiau į jį giliniesi, tuo  įdomiau. Darosi visai lengva bendrauti tiek su pažįstamais, tiek su svetimais. Aš myliu žmones.

– Sakote, kad mylite žmones. Tai galbūt esate ne tik savo kūrinių autorė, bet kuriate muziką ir kitiems?

Kuriu kitiems atlikėjams ir Lietuvoje, ir Anglijoje. Bendradarbiaujame su kompanija „Black butter records“. Esame atlikę ne vieną darbą. Taip pat, kai Eurovizijoje Lietuvai atstovavo Vaidas ir Monika, aš parašiau dainos „This time“ melodiją ir priedainio tekstą.

– Skaičiau žiniasklaidoje, kad kaip kūrėja ant scenos užlipote Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?

Taip, ten aš kūriau muziką šokiui. Tai buvo viena geriausių, įdomiausių patirčių, kuria aš labai didžiuojuosi. Šokį pastatė labai talentingas choreografas Martynas Rimeikis. Projektas buvo  apie žmogų ir jo  vidinius „aš“, visus, kokie tik jie yra. Pirmiausia, man papasakojo kuriamą istoriją, tuomet aš parašiau muziką. Vėliau buvo statomas pats šokis. Patirti tą jausmą, kai tu sėdi operos ir baleto teatre, vyksta šokis ir groja tavo kurta muzika, man buvo didelis pasiekimas. Išeiti į sceną kaip kompozitorei buvo labai gera.

– Esate M. Linkytės ir V. Baumilos atliekamos dainos „This time“ bendraautorė. O pati niekada nepagalvojote sudalyvauti Eurovizijoje?

Nebuvo tokių minčių. Buvau gavusi kvietimą dalyvauti, bet atsisakiau, nes man nepatiko ir neatrodė viskas švaru bei gražu. Aišku, nežinau, kas bus ateityje.

– Galėjote pasirinkti lengvesnį kelią: atlikti populiariąją muziką, dalyvauti Eurovizijoje, koncertuoti su žymiausiais Lietuvos atlikėjais. Ar galima sakyti, jog vis dėlto pasirinkote būti ne tik atlikėja, bet ir menininke?

Aš sąmoningai nieko nesirinkau. Manau, kad bet kada galiu priimti sprendimą ir tapti populiaria atlikėja. Netgi žinočiau, ką reikia daryti. Bet kol kas man svarbiausia yra  saviraiška ir manoji kalba, todėl šiuo metu noriu daryti tai, ką aš mėgstu. Šiuo metu yra pati mano kelio pradžia.

Be abejo, kartais atrodo, kad tikrai galima viską mesti. Esu ir ne vieną pasiūlymą gavusi. Man yra sakę: „Kokias tu čia nesąmones darai?“ Man tai nėra nesąmonės. Jei kada bus tikslas išpopuliarėti, aš taip ir darysiu. Kol kas man dar norisi žaisti. Šis  principas kūryboje man yra esminis ir svarbiausias.

– O tai ką reiktų daryti?

Reikia kurti tam tikrą muziką. Jeigu kalbame apie Lietuvą, reiktų įrašinėti būtinai lietuviškai ir dirbti su konkrečiais žmonėmis. Manau, kad mūsų šalyje nėra labai sunku tapti žinoma.

– Daugelis klausytojų jūs pažino po dueto su Egidijumi Dragūnu. „Ne vakar“ buvo to meto hitas. Kaip ši daina jus surado?

Kai pradėjau savo muzikinį kelią, aš dirbau su Mario Basanovu.  E. Dragūnas tuo metu irgi dirbo su juo. Vieną dieną man paskambino M. Basanovas ir sako: „Monika, atvažiuok pas mane į studiją“. Atvažiavau ir žiūriu, kad sėdi Egidijus. Jie tada man papasakojo apie kuriamą dainą, jiems kaip tik reikėjo vokalo. Kai paleido tą kūrinį, man ir gimė melodija, kuri patiko E. Dragūnui ir M. Basanovui. Tuomet nedvejojau, daryti ar ne, tiesiog pasirašiau tekstą ir kitą dieną viską įrašiau. Vėliau išvažiavau mokytis į Ameriką, būdama ten sužinojau, kad ši daina, pasirodo, Lietuvoj yra labai populiari. Tinklalapyje „Youtube“ ją perklausė milijonai žmonių, tuo metu tai buvo neįprasta Lietuvoje.

– Kas atsitiko, kad daugiau kūrinių nebesudainavote?

Daugiau nieko nebuvo, nes Egidijus nėra tas žmogus, su kuriuo būtų labai lengva susitarti. Aš negaudžiau jo nuotaikų, gal ir aš pati neturėjau didelio noro, tai ir nebepadarėme nieko. Porą kartų buvo minėjęs, kad kuriam dar, aš sutikau, bet viskas tuo ir pasibaigė. Nepaisant visko,  man ta daina patiko ir aš ja labai džiaugiuosi.

– Tačiau pasiūlymų jums netrūksta. Visai neseniai  pasirodė informacija, kad gavote kvietimą dalyvauti projekte „The voice UK“. Ar priėmėte šį iššūkį?

Po trijų iš eilės koncertų Lietuvoje pasitikrinau savo elektroninį paštą ir ten radau laišką, kuriame buvau kviečiama dalyvauti. Kažkas užpildė anketą ir aš vis dar nežinau kas. Visus, kuriuos įtariau, išklausinėjau. Nemanau, kad aš ten dalyvausiu, bet labai įdomu, kas tai padarė. Geras nuotykis.

– O kodėl atmetate galimybę dalyvauti?

Aš turiu tam tikrą nuomonę apie tokius projektus. Kai tu dalyvauji panašiame projekte, tai tu ir dirbi tam projektui. Galbūt tai yra labai gerai jaunam žmogui, kuris yra  labai geras dainininkas, tobulai valdo balsą, yra sportininkas šioje srityje. Mano veikloje  svarbiausia yra visuma, tiesiog kūryba. Nemanau, kad  tokie konkursai yra geras dalykas būtent man. Vieniems jie gali padėti, kitiems – pakenkti. Ten daug kas yra iš anksto griežtai suplanuota. Reikia dirbti konkrečiai tam šou.

Iš esmės, man televizija ir kameros labai patinka, bet dalyvauti tokiuose projektuose kaip dainininkė dabar nenorėčiau. Turiu savo kelią, tikslus ir tarp jų tokių projektų nėra.

– Kaip suprantu, tikslų sau keliate nemažai. Savo koncertą „Tamstoje“ užbaigėte naujausia daina „Hello“. Galbūt tai ženklas, jog greitu metu kažkuo nudžiuginsite savo gerbėjus vėl?

Jau yra sukomplektuota visa mano antro albumo medžiaga. Prižadu, kad bus dar daugiau mano kūrybos ir ji bus kitokia nei buvo iki šiol. Bus galima rasti bendrų dainų su įvairiais žmonėmis.

Koncertus taip pat jau planuojame. Stovėti scenoje – mano mėgstamiausia veikla. Galėčiau ant jos bet ką daryti, kad ir vandenį gerti, ir man bus malonu.

Patalpinta: Interviu, Naujienos