Baigėte vadybos ir verslo bakalauro bei Europos ekonomikos, verslo administravimo ir verslo  teisės magistro studijas. Esate socialinių mokslų – vadybos ir administravimo mokslo krypties – daktaras. Kodėl  pats susidomėjote su verslu susijusiomis disciplinomis? 

Galima sakyti, pasirinkimui įtakos turėjo keli dalykai. Daugelis absolventų geriau žino, ko nenori nei ko nori iš būsimos specialybės – taip buvo ir prieš dvidešimt metų, taip, manyčiau, yra ir šiandien. Nors mokykloje panašiai sekėsi tiek tikslieji, tiek humanitariniai mokslai, viduje visada norėjosi kažko tokio „per vidurį“. Socialiniuose moksluose ir vadyboje prieš 20 metų Lietuvoje buvo jaučiamas didelis pakilimas, nes po sovietinės sistemos griūties tai buvo itin naujas veiklos laukas, neturintis senojo ideologinio krūvio ir siūlantis didžiules praktines veiklos galimybes. Taigi džiaugiuosi, kad kaip tik tuo optimistiniu laikotarpiu teko būti naujai atsikūrusio Vytauto Didžiojo Universiteto dalimi ir visomis prasmėmis augti šioje sunkiai pakartojamoje atmosferoje. Taip nutiko, kad įstojau į tuometinį Vadybos ir ekonomikos fakultetą, nors, turiu pripažinti, kad mane visada labiau nei kasdienio verslo problemos domino įmonių kultūrinė, institucinė aplinka, jos pokyčiai. Lietuva buvo ir vis dar yra puiki „laboratorija“ tokių pokyčių nagrinėjimui. Be to, visada traukė skirtingų šalių sistemų, jų „gerųjų praktikų“ lyginamoji analizė, vis užduodant klausimą – o kaip tai galėtų būti perkelta, adaptuota Lietuvos sąlygomis?

Pakalbėkime apie Lietuvos universitetų studentų verslumą. Mūsų šalies aukštųjų mokyklų absolventai yra iniciatyvūs, įgiję žinių ir norintys kurti savo verslą. Tačiau realybė yra tokia, kad šiam žingsniui pasiryžta ne tiek jau daug, palyginus su Europos sąjungos vidurkiu. Kodėl, jūsų manymu, jauni žmonės pristinga drąsos? Gal trūksta praktinio supratimo, kaip kuriamas verslas?  Kaip galima būtų pakeisti situaciją? 

Nuosavo verslo kūrimas yra rimtas žmogaus gyvenimo stiliaus apsisprendimas. Galima suprasti jaunus žmones, kurie prieš žengdami tokį žingsnį susiduria su abejone – ar pajėgsiu? O kaip bus jeigu nepasiseks? Pavyzdžiui, net ir ekonomiškai išsivysčiusioje, inovacijų požiūriu pažangioje Švedijoje didelė dalis universitetų absolventų nusprendžia ne imtis savarankiškos veiklos, bet įsidarbinti kokioje nors multinacionalinėje korporacijoje su garantuotu atlyginimu ir aiškiomis socialinėmis garantijomis. Visi žinome, kad Lietuvoje padėtis kiek kitokia. Nei darbo rinka, nei jos siūlomos sąlygos šiandien nesiūlo panašaus lygio įdarbinimo galimybių (nors yra ir kai kurių išimčių). Taigi jauni žmonės nuosavo verslo kūrimą vis dažniau suvokia kaip galimybę būti nepriklausomu nuo kažkieno kito priimamų sprendimų, būti savo paties gyvenimo šeimininku. O praktinės žinios įgyjamos laikui bėgant – tikriausiai nėra nė vieno sėkmingo verslininko, kuris nebūtų patyręs nesėkmių ir iš jų pasimokęs. Tai yra tarsi nuolatinė gyvenimo mokykla, ir tikiu, kad Lietuvoje ilgainiui tapsime tolerantiškesni rizikai, o galimas nesėkmes vertinsime kaip mokymosi galimybes, nes juk neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.

Stažavotės JAV, Europoje, dirbote Šveicarijoje, Florencijoje,  dėstėte Lundo universitete Švedijoje. Kuo skiriasi Europos ir JAV studentų požiūris į verslą, jų iniciatyvumas? Kaip galima būtų palyginti Lietuvos studentų galimybes steigti savo verslą su užsienio studentų galimybėmis?

Kažin, ar įmanoma objektyviai atsakyti į šį klausimą, nes tiek Europa, tiek JAV yra itin įvairios. Lyginant su Europa, JAV visuomenėje visais laikais buvo santykinai daugiau individualaus dinamiškumo, orientacijos į ekonominį pasiekimą, noro įtvirtinti save rinkoje, pajusti ekonominę savo pasiekimo vertę. Mes, europiečiai, daugeliu atvejų esame konservatyvesni, lyg ir labiau rezervuoti, kai viešai kalbame apie ekonominę sėkmę kaip vertybę gyvenime. Visiems žinomi gana ryškūs skirtumai tarp katalikiškosios ir protestantiškosios Europos šalių. Toje pačioje Šveicarijoje, kurią galima laikyti viena iš kapitalizmo tėvynių, susikerta nemažai kultūrinių vektorių. Kai kurios visuomenės, pavyzdžiui, olandų, jau nuo seno yra pirklių ir amatininkų kultūros, o tarkime, Prancūzijos visuomenėje, skirtingai nei JAV, niekada nebuvo gero tono ženklas demonstruoti savo individualias ekonomines ambicijas ir pelno siekimą. Lietuvoje turime kur kas mažiau šiuolaikinio kapitalizmo tradicijų, jos yra nemažai iškreiptos ir mūsų sovietinės patirties, bet, kaip rodo daug atliktų tyrimų, mūsų žmonės yra „alkanesni“ ir labiau orientuoti į materialinius, ekonominius tikslus nei Vakarų europiečiai. Lietuvoje yra sukaupta daug individualios ekonominės energijos, bėda tik ta, kad skirtingai nei Vakarų šalyse, ji nėra paremta institucinės terpės, trūksta tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo tradicijų. Tai šiandien, mano galva, yra mūsų esminis „Achilo kulnas“.

Jeigu šalies mastu būtų įgyvendinami verslumo skatinimo projektai, tikriausiai sumažėtų jaunimo emigracija. Kaip pakomentuotumėte šį teiginį?

Manau, kad tai tikrai gali prisidėti prie emigracijos mažinimo. Jaunam žmogui reikia suteikti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, pasiūlyti mokymosi iš verslo praktikų galimybes, netgi sukurti valstybės remiamas lengvatines finansavimo schemas verslo pradžiai. Visos šios iniciatyvos jau daugelį metų veikia brandžiose Vakarų ekonomikose, o Lietuvoje pastaraisiais metais pastebimi teigiami poslinkiai šia linkme. Nemažą vaidmenį šioje srityje vaidina ir įvairios ES programos, kuriose pastaruoju metu ypač pabrėžiami ekonominio augimo  ir jaunimo įtraukimo į darbo rinką prioritetai. Šiuo atveju veikia abipusis „vištos ir kiaušinio“ ryšys. ES institucinių iniciatyvų dėka Lietuvoje laipsniškai formuojasi kolektyvinis suvokimas, kad viso to reikia, o tada stiprėja ir mūsų pačių institucijų dėmesys jaunimo verslumo klausimams, gebėjimas savarankiškai auginti jaunąją pažangių verslininkų kartą.

Vedate mokymus inovacijų valdymo, vertės ir verslo modelio inovacijų klausimais. Kokį pastebite studentų susidomėjimą vedamais seminarais?

Verslo modelis yra bazinė logika, kaip įmonė sukuria, pasiūlo ir pateikia vertę vartotojui, už kurią pastarasis yra pasiryžęs mokėti. Tai yra vieni fundamentaliausių verslo klausimų, į kuriuos svarbu atsakyti prieš rašant bet kokį verslo planą. Šioje srityje tiek kaip teoretikas, tiek kaip praktikas dirbu pastaruosius dešimt metų ir matau augantį studentų ir verslo praktikų susidomėjimą šiais esminiais veiklos klausimais. Vien per pastaruosius metus teko vesti apie 20 praktinių seminarų trims šimtams studentų ir akademinės bendruomenės atstovų, ir galima buvo matyti, kad tai yra išties rūpimi klausimai. Šia sritimi domisi tiek jauni žmonės, ketinantys kurti savo verslą, tiek technologijos mokslų atstovai, ieškantys geriausio verslo modelio savo sukurtų technologinių sprendimų komercializavimui.

Minėjote, kad vertės inovacija – įdiegta rinkoje naujovė, dinaminis kūrybos ir sprendimų priėmimo procesas, o esminė inovacijų prielaida – žinių integravimas. Koks yra, jūsų manymu,  Lietuvos universitetų vaidmuo, rengiant kompetentingus specialistus, būsimus verslininkus?

Universitetai, kartu su verslu ir valstybės institucijomis, yra viena iš trijų kertinių bet kurios inovacijų sistemos grandžių. Tai ne tik ta vieta, kurioje vykdomi fundamentalieji ar taikomieji moksliniai tyrimai. Universitetai ir bendrai švietimo sistema nulemia, ar visuomenėje žmonės yra įgalinami tapti kūrėjais, ar tėra paklusnūs kažkur kitur priimtų sprendimų vykdytojai. Seniai įrodyta, kad aukštesnį gerovės lygį pasiekia tos visuomenės, kuriose pastebima didesnė kūrėjų, o ne darbščių ir paklusnių vykdytojų dalis. Kaip rodo daugelis atliekamų vertybių tyrimų, Lietuvoje ir daugelyje kitų Rytų Europos šalių labiau vertinamas darbštumas, o ne kūrybiškumas, vaizduotė. Šis požiūris vyrauja ne tik plačiojoje visuomenėje, bet ir daugelyje Lietuvos įmonių. Daugelyje Vakarų pasaulio šalių, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, ši tendencija yra priešinga, todėl nenuostabu, kad mes nuo jų atsiliekame inovacijų kūrimo ir diegimo srityje. Būtent universitetai turėtų prisidėti prie žmonių kūrybinės energijos išlaisvinimo, laisvos minties sklaidos. Deja, pastaraisiais metais pernelyg pabrėžiama Lietuvos universitetų orientacijos į darbo rinką, kuri, šiandien anaiptol nėra palanki inovacijoms, svarba. Taip rizikuojame savo aukštąjį mokslą devalvuoti iki profesinių studijų lygmens ir nepasiekti pageidaujamo proveržio inovacijų srityje. Šiuolaikinis aukštosios mokyklos absolventas turi pasižymėti vadinamąja „T kompetencija“, t.y. būti specialistu bent vienoje veiklos srityje ir turėti pakankamai platų bendrųjų universitetinių žinių bagažą, kad galėtų susikalbėti ir bendradarbiauti su kitų sričių ekspertais. Kaip Jūs teisingai paminėjote, daugelis inovacijų randasi integruojant skirtingas žinias, o universitetai šiuolaikiniam inovacijų profesionalui turi suteikti tam reikalingas priemones.

Kokias pastebite mokslo ir verslo bendradarbiavimo tendencijas, diegiant  inovacijas, siūlant naują vertę?

Džiugu, kad tai, kas dar prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje atrodė kaip vadovėliniai teiginiai ir tolimos svajonės, šiandien pamažu tampa realybe. Besikuriantys technologiniai „slėniai“, nors savo esme ir nėra visiems žinomo JAV Silicio slėnio analogai, gali tapti stimulu verslo ir mokslo bendradarbiavimui. Lietuvos lazerių ar biotechnologijų įmonės faktiškai yra išaugusios iš universiteto mokslininkų profesinių bendruomenių. Taigi užuomazgų tikrai yra, svarbu skleisti gerąsias praktikas, stiprinti bendradarbiavimo kultūrą, pasitikėjimą, nes tik taip nauji „slėnių“ pastatai galės būti užpildyti realiu inovacijų turiniu.

Lietuvoje socialinių mokslų kryptis pirmauja visose studijų pakopose. Kaip galėtų studentai, baigę socialinių mokslų studijas, pritaikyti įgytas žinias ir gebėjimus  naujų verslo modelių kūrimui?

Pirmavimas visada yra šiek tiek sąlyginis dalykas. Iš tiesų, socialiniai mokslai, vadyba pastarąjį dešimtmetį yra populiariausi tarp stojančiųjų į aukštąsias mokyklas. Galima sutikti, kad toks masiškumas ir Lietuvos dydžiui nepateisinamas aukštųjų mokyklų skaičius kažkiek diskreditavo bendrąją studijų kokybę. Daugelis technologinių mokslų, savo ruožtu, susiduria su problema, kad Lietuvoje itin sumenkus pramonės sektoriui daugelis inžinerinių specialybių nebėra tokios patrauklios geriausiems mokyklų absolventams dėl ribotos darbo rinkos pasiūlos (žinoma, yra išimčių, pvz. informatika). Taigi daugelyje anksčiau Lietuvoje stiprių sričių pastebime bendrą technologinių kompetencijų lygio silpnėjimą. Kyla pagrįstas klausimas, ar augantis socialinių mokslų atstovų skaičius yra pajėgus kompensuoti praradimus technologiniuose moksluose. Visada norisi, kad visuomenėje produktyviosios kompetencijos būtų kuo geriau subalansuotos. Verslo modelių kompetencija yra aktuali tiek socialinių, tiek technologinių mokslų studentams. Iš esmės nėra veiklos srities, kurioje nebūtų galima pritaikyti verslo modelio mąstymo logikos. Pavyzdžiui, net ir ne pelno siekiančios organizacijos kaip universitetai šiais laikais turi nuolatos permąstyti savo verslo, gal tiksliau – veiklos modelį, nes turi siūlyti tiek privačią vertę studentui, tiek viešąją vertę visuomenei, turi suvaldyti savo veiklos kaštus (pvz., nuspręsti, kaip efektyviai valdyti savo infrastruktūrą, organizuoti studijų ir mokslo procesą) ir generuoti pajamas (pvz., iš studijų, mokslo ir tyrimų, patentinės veiklos ir pan.). Verslo modelio mąstymo logika leidžia gerai „į lentynėles“ sudėlioti visą įmonės ar organizacijos veiklos esmę, ją permąstyti ir projektuoti galimas alternatyvas.

O dabar pakalbėkime apie šiuolaikinę žiniasklaidą. Lietuvos žiniasklaidos rinkoje populiarus nemokamas verslo modelis, kai vartotojai nemokamai naudojasi televizija, radiju, internetu, o informacinių priemonių pajamos gaunamos iš reklamos. Kiek ilgai, jūsų manymu, žiniasklaidos modeliams pavyks išgyventi dėl reklamos? Kokių regite galimybių ateityje susiformuoti naujiems žiniasklaidos verslo modeliams?

Žiniasklaida yra viena iš sričių, kur verslo modelių pokyčiai vieni ryškiausių. Pavyzdžiui, tradiciniai laikraščiai yra priversti prisitaikyti prie socialinės žiniasklaidos amžiaus veiklos taisyklių. Tai nebėra redaktoriaus monologas su skaitytoju, o skirtingų skaitytojų dialogo įgalinimas. Visais laikais, net iki interneto amžiaus, laikraštis buvo tarsi platforma, kuri susiedavo turinio skaitytojus su reklamos užsakovais, o laikraščiai turėdavo suderinti turinio gamybos ir reklamos verslo dedamąsias. Dabar gi interneto amžiuje pastebima, kad nors žmonės laikraščius skaito daugiau nei kada nors anksčiau, bet nebėra pasirengę mokėti už turinį, kuris nesiūlo jiems specializuotos vertės. Kaip teisingai paminėjote, visas internetas šiais laikais yra sklidinas bendrojo pobūdžio žiniasklaidos pranešimų. Tikėjimasis išgyventi iš reklamos neretai yra rizikingas, nes ir čia pastebima didžiulė konkurencija, pasikeitė „žaidimo taisyklės“ pačioje reklamos rinkoje, o kalbant apie internetinę reklamą visada iškyla ir asmens duomenų privatumo klausimas, kuris bėgant laikui bus dar aktualesnis. Vis dėlto reklama ir toliau išliks svarbiu pajamų šaltiniu. Visgi žiniasklaidos priemonės turi būti itin kūrybiškos permąstydamos savo verslo modelius. Nėra vieno paprasto recepto ar universaliai rinkoje pritaikomo verslo modelio, nes kiekviena įmonė siekia pasinaudoti savo privalumais. Akivaizdu, kad rajoninio komunalinių naujienų laikraščio verslo modelis skirsis nuo pasaulinio informacijos ir įžvalgos tinklo, tokio kaip „The Economist“ verslo modelio. Pirmasis, tikėtina, kad pabrėš vartotojų bendruomenės aspektus, o antrasis sieks išnaudoti savo informacinę infrastruktūrą, prekės ženklą, siūlyti su juo susijusius papildomus produktus. Žiniasklaidos priemonės ir ateityje turės atsakyti į nelengvus klausimus, kaip suderinti nemokamą prieigą su mokamu turiniu, kiek dėmesio skirti unikalaus turinio gamybai, o kiek – masinei reklamos rinkai. Visgi tikiu, kad ateitis priklausys žiniasklaidos priemonėms, kurios sugebės išsiskirti per unikalaus turinio pasiūlymą skaitytojui (gal tiksliau interneto amžiuje sakyti – žiūrovui?)

Ką galėtumėt patarti žurnalistikos specialybės studentams, baigusiems studijas ir nenorintiems tapti samdomais darbuotojais? Kodėl verta kurti savo verslą, nors atrodytų, kad žiniasklaidos rinkoje konkurencija yra didelė ir nelengva surasti savo nišą?

Žiniasklaidos specialybę baigę studentai įgyja puikias perkeliamąsias kompetencijas, kurios gali būti pritaikomos kur kas plačiau nei samdomas darbas žiniasklaidos įmonėje. Komunikacijos specialistai yra reikalingi daugelyje gyvenimo sričių. Gebėjimas komunikuoti, valdyti informacijos srautus yra viena svarbiausių inovacinės veiklos kompetencijų. Neabejoju, kad Lietuvoje besiformuojant inovacijų sistemai šios srities profesionalams atsivers kur kas platesnės veiklos perspektyvos nei įprastinė karjera tradicinėje žiniasklaidos kompanijoje. Lietuvoje jaučiamas didelis stygius įmonių, kurios būtų profesionalios rinkos komunikacijos srityje. Jei pažvelgtume į sėkmingas inovacijų ekosistemas, technologinių įmonių klasterius, juose labai svarbų vaidmenį vaidina specializuotos žiniasklaidos ir viešųjų ryšių įmonės, nes nuo jų nemaža dalimi priklauso tokių technologinių klasterių tarptautinis žinomumas. Lietuvoje šioje srityje, galima sakyti, yra „nearti dirvonai“. Taigi neabejoju, kad aktyviems žiniasklaidos specialybės studentams tikrai atsiras galimybių susikurti sau įdomią savarankišką, gal netgi tarptautinę karjerą.

Susiję