E. Kubilius Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute darbuojasi nuo 2015-ųjų ir jau šeštus metus studentams dėsto praktinius dalykus, susijusius su radijo žurnalistika. „Proga padirbėti su studentais pasitaikė labai netikėtai. Tuometis Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys pasiūlė perimti iš žurnalistės Giedrės Čiužaitės radijo paskaitų vairą, o aš net nedvejodamas sutikau – jaučiau, kad gyvenime turiu dar ką nors nuveikti, o tai, ką sužinojau ir išmokau LRT, negali likti tik LRT. Kam reikalingos žinios, jei negali jų perduoti? Manau, universitetas – puiki vieta pasidalyti savo žiniomis ir iškelti klausimus, į kuriuos pats dar galbūt neradai atsakymo“, – portalui LRT.lt sako žurnalistas.

G. Čiužaitė šiandien yra ne tik Edvardo kolegė, bet ir žmogus, kurio dėka jis pamilo radiją. „Gimiau ir augau Gasčiūnų kaime, Joniškio rajone, ten žmonės nemoka taisyklingai kalbėti lietuviškai, kiekvieną žodį kirčiuoja ne taip, kaip reikėtų, tad atvykęs studijuoti supratau, kad lietuvių kalbos teks mokytis kone iš naujo. Iki tol niekad nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors galėčiau dirbti eteryje, tačiau tuo metu dėsčiusi G. Čiužaitė mus taip sudomino, kad ir aš, ir nemažai mano kurso draugų iki šios dienos dirbame LRT RADIJUJE“, – šypsosi jis.

Kai Edvardas į auditoriją pirmą sykį įžengė kaip dėstytojas, jam tebuvo 25-eri, tad nenuostabu, kad jaudulio netrūko. Bet jau tada sako aiškiai žinojęs, ką nori pasakyti, ir ko nori išmokyti. „Iš pradžių didelio amžiaus skirtumo nejutau. Sakydavau jiems, kad esu draugas, kolega, iš kurio jie mokosi apie radiją, o aš mokausi iš jų. Su laiku pastebiu, kad ta atskirtis didėja – kuo toliau, tuo sunkiau darosi suprasti jaunus žmones. Kartos yra labai pasikeitusios, studentai gyvena visai kitoje erdvėje.

Pirmojoje paskaitoje paklausti, kas klausosi radijo, dauguma atsako, kad nesiklauso, nebent internetu. Mieliau jie renkasi tinklalaides ir dažnai labai nišines, pvz., susijusias su aplinkosauga, ekologija. Pastebiu, kad neretai jie stokoja platesnio matymo. Vis tik studentams yra įdomūs vieni dalykai, o man, kaip patyrusiam 31-erių dėstytojui, kiti. Tačiau mano darbas užmegzti dialogą ir kalbėti jiems suprantamais pavyzdžiais. Vadinasi, klausausi tų pačių tinklalaidžių, pasiteirauju, kokią žiniasklaidą vartoja, ką skaito, ką supranta, kaip mato valstybę ir pan.

Tiesa, man lengviau bendrauti su studentais iš regionų – juokauju, kad vilniečiai pas mane dešimtuko neturės – jie nežino, kas vyksta už sostinės ribų. Su jaunuoliais iš Šakių, Skuodo ar kitų miestelių greit randu bendrą kalbą. Kadangi nemažai esu pakeliavęs, galiu su jais pasikalbėti apie vienus ar kitus asmenis, vietas. Nustemba, tačiau jiems tai labai svarbu – kaip dėstytojas, aš turiu parodyti studentui, kad ir jie man yra įdomūs, kad kviečiu diskutuoti, o jei jie su manimi nesutinka, visada galiu išklausyti jų argumentus“, – patikina jis.

Universitete žurnalistas vadovaujasi ir savita filosofija – aukštasis mokslas Lietuvoje neprivalomas. „Tad jei ateini į paskaitas tik tam, kad negautum n raidės ir atsisėdęs žioplinėtum, geriau negaišink nei mano, nei savo laiko. Tokiems jau per pirmąją paskaitą pasiūlau parašyti penketą ir nebetrukdyti. Tiesa, per penkerius metus dar nė vienas studentas neatsistojo ir neišėjo – visi įvykdė užduotis ir nusipelnė teigiamo vertinimo“, – pasakoja Edvardas.

Anot jo, dėstytojo darbas reikalauja labai daug jėgų, pastangų ir laiko – reikia nuolat atnaujinti savo žinias, dėstomą medžiagą, užduotis ir pan. Deja, studentai ne visada įvertina dėstytojo atsidavimą. „Suprantu, kad visiems neįtiksi, o šiandieninio jaunimo interesų laukas visai kitoks, tad susikalbėti su studentais nėra lengva. Net jei sudėsi visą širdį ir atseikėsi laiko, atsiras sakančių, kad jiems buvo neįdomu, dėstytojas nepakankamai charizmatiškas ar pan. Kad ir dabar – į paskaitą ateina devyni studentai su galimybių pasais ir atsiranda vienas, kuris jo neturi. Vadinasi, turi išdėstyti medžiagą esantiems auditorijoje, viską transliuoti tam vienam, esančiam namuose, turi įtraukti jį į užduotis ir dar sudominti. Nėra paprasta.

Todėl dėstytojams skaityti neigiamus studentų atsiliepimus apie save nėra malonu, net jei tokių yra vos pora. Visuomenė turėtų lenktis ir dėkoti dėstytojams, kad jie apskritai dirba, nes jų darbo sąlygos yra apverktinos“, – sako E. Kubilius.

Anot jo, ir finansiškai būti dėstytoju visiškai neapsimoka – skirdamas tą laiką žurnalistiniam darbui jis uždirbtų gerokai daugiau. Tačiau Edvardas atlygiu nesiskundžia – universitete jis ne dėl pinigų. „Man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis, nes tikrai daug iš jų išmokstu. Tačiau pirmiausia tam, kad padėčiau studentams įsimylėti radiją, dar per pirmąją paskaitą pasakau, kad jų tikslas – iš radijo iškrapštyti mane. Kai jausiu, kad jie alsuoja man į nugarą ir dirba geriau, pasitrauksiu, išvažiuosiu į kaimą rašyti knygų, skaityti, ravėti daržų. Turiu ir planą B – dirbti padavėju Tenerifėje.

Tiesa, jau yra mano studentų, su kuriais tenka vesti laidas, sėdėti toje pačioje studijoje, yra tokių, kurie dėlioja mano laidų grafikus. Ir man tai kelia labai daug džiaugsmo!“ – šypsosi Edvardas.

Tiems, kurie piktinasi jaunais, darbą tik pradedančiais žurnalistais, jis pataria paklausti savęs, ką jie padarė, kad jauni žmonės suprastų, kas yra žurnalistika. „Kritikuoti lengva, verčiau nueikite į universitetą, padirbėkite su jaunais žmonėmis, kad į televiziją, radiją ar portalą ateitų geriau paruošti specialistai. Norėdamas, kad profesinėje veikloje susidūręs su jaunais žurnalistais neturėčiau jiems aiškinti elementarių dalykų, einu jų aiškinti auditorijose. Kai radijuje susitinku su savo buvusiais studentais, man nieko aiškinti nebereikia – viskas aišku iš pusės žodžio“, – patikina E. Kubilius.

Susiję