Lietuvos žaliojo turto veidas

Lietuvos miškingumas didėja jau nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nuo pirmųjų nepriklausomybės metų miškų dengiamas šalies plotas padidėjo 4 proc. ir išaugo iki 33 proc. Vien Valstybinė miškų urėdija (VMU) valstybiniuose Lietuvos miškuose kasmet įveisia miško, kurio plotas prilygsta 700 futbolo aikščių plotui.

Miškas. Autoriaus nuotraukaMiškas. Autoriaus nuotrauka

Aplinkos ministerija sėkmingus Lietuvos miškingumo rodiklius 2020 metų veiklos ataskaitoje grindžia vykdyta darnia tolygaus ir tausojančio miško išteklių naudojimo ilgalaike politika. Kitaip tariant, tiek valstybinių miškų mediena prekiaujanti VMU, tiek privačių miškų savininkai, iškirtę septynis medžius, pasodindavo dešimt.

Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, pernai šalyje medienos buvo iškirsta 30 proc. mažiau nei išauginta. Per metus Lietuvoje iškertama apie 1,5 proc. visų medienos išteklių. Palyginimui, Latvijoje šis rodiklis siekia 2 proc.

Tačiau dabartinė miškotvarka kelia nerimą tiek aplinkosaugininkams, tiek aktyviai visuomenei.

Balandį vykusiame Aplinkos ministerijos inicijuoto Nacionalinio miškų susitarimo įvadiniame renginyje aplinkos ministras Simonas Gentvilas pripažino: „Paradoksali situacija, kai mes didindami miškų plotų kiekį, turime visuomeninį konfliktą, nesusikalbėjimą.“

Informacinė lentelė „Lietuvos miško grupės“. Sudaryta autoriaus
Informacinė lentelė „Lietuvos miško grupės“. Sudaryta autoriaus

Natūralų mišką keičia sodinukai

Pastaraisiais metais Aplinkos ministerija sėkmingai vykdo planus miškingumui kelti, o pažvelgus į kai kuriuos rodiklius jie net viršijami. Pavyzdžiui, medienos tūris Lietuvos miškuose yra 11 mln. m3 didesnis nei planuota 2020 m.

Stabilus šalies miškingumo lygis reguliuojamas Miškų įstatymo, Miškų kirtimo taisyklių bei Miškų atkūrimo ir įveisimo nuostatų. Tiek valstybinių, tiek privačių miškų savininkai privalo atkurti mišką vadovaudamiesi šiomis gairėmis. Iškirstas miškas turi būti atsodintas ne vėliau kaip per trejus metus, sodmenys atitikti Aplinkos ministerijos reikalavimus, o atkūrimo kokybę vertina Valstybinė miškų tarnyba.

Didžioji dalis Lietuvos miškų priskiriami IV miškų grupei, todėl juos sodinant formuojami iškirtimui pritaikyti medynai. Tokiuose miško žemės plotuose dažniausiai veisiami vienos rūšies medžiai, kurie pasiekę brandos amžių bus iškirsti.

II, III, IV kategorijų miškai taip pat tvarkomi atliekant sanitarinius ir ugdomuosius kirtimus. Sanitariniai kirtimai vykdomi siekiant apsaugoti auginamą mišką nuo ligų ir kenkėjų. Ugdomųjų kirtimų tikslas – užtikrinti  sklandų atsodintos rūšies augimą, kertant tai rūšiai augti trukdančius medžius ir krūmus.

Pasak Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos biologinės įvairovės skyriaus vedėjo, biologo dr. Mindaugo Lapelės, ir toks miškas yra geriau, nei jokio miško, tačiau ūkiniams tikslams eilėmis sodinami vienos ar kelių rūšių medynai ar specialiai kirtimams auginamos miško plantacijos nėra vertingas miškas.

Mindaugas Lapelė. Giedrės Čiužaitės/LRT nuotr.
Mindaugas Lapelė. Giedrės Čiužaitės/LRT nuotr.

Natūralus miškas formuojasi labai iš lėto, todėl biologinė įvairovė atsodinamuose miškuose atsirasti nespėja. Pasiekę brandos amžių, medynai iškertami.

„Kad iš sodinto medyno susiformuotų miškas su visa biologine įvairove reikia laiko, ir pagal dabartines tendencijas jis nespėja tiek užaugti, vėl ateina kirtimas. Pavyzdžiui, pušynų brandos amžius ūkiniuose miškuose – 100 metų. O pats įdomumas juose prasideda po 100 metų. Šita prasme, iš tikro, tiems medynams, kad jie pasiektų mišką, yra sudėtinga“, – teigia dr. M. Lapelė.

Biologas pabrėžia, kad kirtimui sodinami medžiai sudaro medynus, o ne mišką.

Pastaraisiais metais buvo kertami savaiminiai miškai, kurie nebuvo pasodinti ir natūraliai augo nuo pirmojo pasaulinio karo metų. „Mes kertam tą pusiau natūralų mišką, biologiškai vertingesnį, negu plantaciniai miškai, ir sodinam pušynus, monokultūrą. Šitoj vietoj gamtai yra nuostolis“, – aiškina dr. M. Lapelė.

Savaime užaugusiuose arba brandžiuose miškuose gali gyventi išskirtinių sąlygų reikalaujančios retos augalų ir gyvūnų rūšys, kurios yra jautrios aplinkos pokyčiams ir netekusios buveinių negalės veistis kitur. Iškirtus brandą pasiekusius natūralius miškus ir juos atsodinus dirbtinai, specifinių sąlygų tokioms rūšims vis mažėja. Be to, atliekant ugdomuosius ir sanitarinius kirtimus, pašalinami negyvi medžiai ir sausuoliai, kurie yra būtini natūraliam miškui.

„Kartais elgiamės taip lyg Mažvydo rankraščiais židinius kūrentume“, – taip ūkininkavimą miškuose vertina dr. M. Lapelė.

Biologas taip pat juokauja, kad jaunuolynuose ir kirtavietėse raganos negyvena. Pasak jo, tikro – netvarkingo, įvairaus amžiaus, įvairiarūšio miško reikia ir visuomenei. Į tokius miškus, o ne „idealius“ atsodintus medynus, keliaujama pailsėti, jie yra svarbi lietuvių kultūros ir istorijos dalis.

Gamtai miške tvarkytis pačiai palikta tik rezervatų miškuose. Natūraliai augantis ir brandus miškas, kuriame gyvuoja specifinių sąlygų reikalingos gyvūnų ir augalų rūšys sudaro iki 1 proc. visų Lietuvos miškų.  Šių teritorijų lankymas draudžiamas.

Saugomų teritorijų miškų ūkiai

2018 m. Vyriausybė 6 proc. padidino valstybinių miškų kirtimo normą. Gamtosaugininkai tuomet piktinosi, kad toliau bus sparčiai naikinami šalies miškai, ypač Labanoro giria, kurioje greitai vietoje šimtamečių medžių liks tik plynės arba menkaverčiai dirbtiniai medynai.

Padidėjus miškų kirtimo normai, padidėjo ir susirūpinimas prasta saugomų Lietuvos teritorijų būkle dėl jose vykdomų plynųjų kirtimų. Po šio Vyriausybės sprendimo kilo visuomenės nepasitenkinimas, rengtos masinės eitynės Labanoro girioje, protesto akcijos Vilniuje.

Šiuo metu du trečdaliai Lietuvos saugomų teritorijų miškų tvarkomi kaip ūkiniai, todėl juose galimi visų rūšių miško kirtimai. Nerimą visuomenėje kelia tai, kad į ūkiniams priskiriamų miškų teritoriją patenka daug paukščių ir buveinių apsaugai svarbių teritorijų, priklausančių Europos Sąjungos „Natura 2000“ ekologiniam tinklui.

Andrejus Gaidamavičius. Žygimanto Gedvilos/15min nuotr.
Andrejus Gaidamavičius. Žygimanto Gedvilos/15min nuotr.

Paukščių ir buveinių apsaugai svarbios teritorijos sudaro didelę Labanoro regioninio parko dalį. Taip rašoma ir parko aprašyme: „Labanoro regioninis parkas gamtiniu požiūriu yra turbūt vertingiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Ji yra ir Europos saugomų teritorijų tinklo sudėtinė dalis.“ Tačiau iš 553 km2 parko teritorijos, ūkinė veikla visiškai draudžiama tik mažiau nei 17 km2.

Tiek užima du parke esantys rezervatai ir juose ošiantys I miškų grupei priskiriami rezervatiniai miškai. Likusią parko miškų dalį sudaro II, III ir IV grupių miškai. Ūkiniai miškai sudaro pusę Labanoro girios miškų masyvų.

Visų tipų kirtimai Labanoro girios ir kituose Lietuvos ūkiniuose miškuose leidžiami ištisus metus. Gamtininko Andrejaus Gaidamavičiaus teigimu, miškai Lietuvoje kertami nepaisant gamtosauginių reikalavimų ir perinčių paukščių. Paukščių perėjimo laikotarpis trunka nuo kovo iki rugpjūčio. Vykdyti bet kokius kirtimus šiuo periodu draudžiama tik nacionaliniuose parkuose. „Pažeidimai akivaizdūs – net paukščių apsaugai skirtose teritorijose vyksta tokie dalykai“, – sako už Labanoro girios išsaugojimą daug metų kovojantis A. Gaidamavičius.

Pasak A. Gaidamavičiaus, medžiai kertami net į Europos Sąjungos „Natura 2000“ tinklą įtrauktose vertingiausių natūralios gamtos ir paukščių buveinių teritorijose, todėl Lietuva pažeidžia Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvą dėl laukinių paukščių apsaugos.

„Bet koks paukščių trukdymas jų perėjimo laikotarpiu, taip pat tyčinis žudymas yra draudžiamas, nesvarbu kokia tai rūšis, reta ar dažna, ir visa tai vyksta“, – teigia gamtininkas, rengiantis Europos Komisijai (EK) skundą prieš Lietuvą dėl šios direktyvos pažeidimo. A. Gaidamavičius pastebi, kad šis skundas bus jau trečias. EK dėl naikinamų augalams svarbių buveinių jau yra pradėjusi prieš Lietuvą dvi pažeidimo procedūras.

Paukščių apsaugai svarbi teritorija taip pat yra į šiaurę nuo Anykščių plytinti Šimonių giria. Nors įtraukta į „Natura 2000“ buveinių tinklą, visa giria priskiriama IV miškų grupei. Plynaisais kirtimais kertami ir biosferos poligonų, kuriuose vykdoma aplinkos stebėsena, miškai. „Kam mums tos saugomos teritorijos, jei realiai mes jų nesaugome“, – sako gamtininkas.

Miško kirtimų norma valstybiniuose miškuose liks padidinta bent iki 2023 m. Pasak Aplinkos ministerijos, padidinus normą atsirado galimybės racionaliau išnaudoti brandžių Lietuvos miškų išteklius.

A. Gaidamavičius tikina, kad valstybiniai miškai Labanoro girioje toliau sparčiai kertami, nes pakilus medienos kainai VMU nori atsigriebti už pernykščius nuostolingus metus, kai paukščių perėjimo mėnesiais girioje kirtimai vykdomi nebuvo.

„Medienos kaina šoktelėjo ir toliau vyksta tas masinis gamtos naikinimas“, – apibendrina gamtininkas A. Gaidamavičius.

Naujas būdas pamėginti susitarti

Vyriausybė savo programoje numatė dar šiais metais parengti ir pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl miškų apsaugos ir naudojimo. Tam tikslui Aplinkos ministerija inicijavo šešių mėnesių trukmės Nacionalinį miškų susitarimo (NMS) procesą, kurio metu bus siekiama suformuoti bendrą visas interesuotas grupes tenkinančią miškų politikos strategiją. NMS pasiekti taikomas Lietuvoje unikalus „Future Search“ (liet. ateities paieškos) bendrakūrybos metodas.

Bendrakūrybos esmė – suburti didelę grupę žmonių į vieną diskusijų erdvę, plėtoti skirtingų nuomonių dialogą ir rasti visas puses tenkinantį sprendimą. NMS dalyvauja politikai, mokslininkai, medienos pramonės, miško savininkų, aplinkosaugos ir kitų suinteresuotų organizacijų atstovai.

NMS diskusijų moderatorės, UAB „Ekokonsultacijos“ direktorės Linos Šleinotaitės-Kalėdės teigimu, dalyvavimas bendrakūryboje mokys skirtingas interesų grupes diskutuoti konstruktyviai, nesiekiant sumenkinti priešingų nuomonių.

„Posovietinėje visuomenėje tai yra vienintelis būdas mėginti susitarti. Ankstesni visi metodai, jie išbandyti jau 10 metų ir jie neveda prie nieko. Mes turime grįžti prie žmogiško pokalbio, kai visi sistemos dalyviai kalbasi skaidriai, viename kambaryje“, – mano specialistė.

A. Gaidamavičius susitarimo sėkme abejoja. Jis mano, kad pats procesas iš tikrųjų yra unikalus ir, jei visos pusės stengtųsi, susitarti pavyktų. Tačiau, anot gamtininko, kol kas jis labiau primena interesų kovą, kurioje trūksta noro rasti bendrą kalbą.

„Matyti, kad susitarimo nebus arba jis bus pasiektas nedalyvaujant daliai suinteresuotų asmenų, pavyzdžiui, sugalvos visi miškininkai išeiti. Nors aš ir gamtininkas, leisčiausi į tam tikrus kompromisus, kad būtų nors kiek geriau, nei kad yra dabar, bet matosi, kad kai kurie išvis nenori eiti į jokius kompromisus“, – situaciją komentuoja ekologinį interesą NMS ginantis gamtininkas. A. Gaidamavičius teigia, kad kol vyks ginčai dėl susitarimo, dabartinė miškų kirtimo praktika gyvuos toliau, vadinasi, jo nuomone, per tą laiką saugomose teritorijose toliau bus masiškai kertami miškai.

L. Šleinotaitė-Kalėdė mano, kad susitarimas bus sėkmingai pasiektas, tik jei visos suinteresuotos šalys turės bendrą tikslą ieškoti bendrų sprendinių, o ne griauti procesą, ir, pripratusios prie naujo sprendimų paieškos būdo, sugebės drąsiai ir aktyviai diskutuoti.

Nacionalinį miškų susitarimą pasirašyti tikimasi rugpjūtį. Aplinkos ministerija planuoja, kad į diskusijas dėl Lietuvos miškų ateities įsitrauks apie 400 įvairioms interesų grupėms atstovaujančių asmenų.