Jei ne kosmonautais – tai žurnalistais?

Kartais pagalvoju, kad jeigu būčiau prieš geras penkias dešimtis metų gimęs berniukas, užaugusi norėčiau būti astronaute ir vykdyti kosmoso odisėjas. Būtų keista, jeigu būtų kitaip – Vilniaus miegamuosiuose rajonuose dominavo „kosminės“ gatvės: prie „Litexpo“ parodų centro iki šiol vingiuoja siauras Mėnulio takas, prieš Lazdynų troleibusų stotelę tebėra tas pats  Paukščių tako sustojimas, o vyresnės kartos vilniečiai iki šiol eina iki Karoliniškėse kažkada veikusio „Saturno“ knygyno. O ką jau kalbėti apie anuomet rodytus propagandinius animacinius filmukus, kur didžiausia garbė, po tapimo komjaunuoliu, buvo socialistines idėjas gabenti į kosmosą.

Taip išėjo, kad į mano tėvų namus gandras atskraidino mergaitę, ir visai ne prieš 50, o prieš 20 metų. Ji užaugo žiūrėdama serialą CSI. Ilgai norėjau būti viena iš tų profesijos atstovių, kurios yra „per brūkšnelį“, pavyzdžiui, mikrobiologė – kriminonologė arba biomechanikė-šaulė. Tačiau tapau žurnaliste visai be televizijos ir Holivudo įtakos. Dabar leidžiantis į trumpalaikę retrospektyvą net stebiuosi, kaip Holivudo juostos, kuriose dažnai pagrindinis personažas yra žiniasklaidos atstovas, nelemia pasaulio gelbėtojų antplūdžio į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutą.

Punktualumą ir pasaulio gelbėjimą suderinęs Supermenas

Nepaprastai įžvalgūs ir aktualijas išmanantys Holivudo filmų supervyrų personažai dažnai būna ne kas kitas, o žurnalistai. Štai, pavyzdžiui, pasaulį kasdien nuo katastrofų gelbėjęs Supermenas kaip priedangą savo herojiškai veiklai naudojo žurnalistinį darbą. Žmonėms prisistatydavęs Clarku Kentu (Klarku Kentu; akt.  Christopher Reeve, vėliau – Brandon Routh) Supermenas gyveno iš tiesų neegzistuojančiame Metropolio mieste Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir rengė straipsnius apie aktualijas dienraščiui „Daily Planet“.  Tiesa, tik sukūrus šio superherojaus personažą, jis dirbo laikraštyje „The Daily Star“ ir ten buvo anaiptol ne žurnalistas, o tik leidinį gatvėse platinantis vaikinas. Vienas iš Supermeno personažo kūrėjų Joe Shusterris (Džo Šusteris) pirmąją Supermeno darbovietę pavadino „The Daily Star“ pagal iki šiol Kanadoje leidžiamo laikraščio „The Toronto Daily Star”, kuriame pats yra dirbęs platintoju, pavadinimą.

„Daily Planet“ redaktorius Perry White‘as (Peris Vaitas) – griežtas, šaltakraujiškai mąstantis viršininkas, iš savo žurnalistų komandos, tarp jų – ir Clarko Kento, reikalavo aukščiausios kokybės. Vis dėlto Supermeno, kaip žurnalisto, darbą vertinti sunkoka: filmai ir komiksai sukurti apie pasaulio gelbėjimą, o ne laikraščio redakcijos darbą. Tačiau viena pasakyti galima: nors Supermenas dažnai paskubomis, tiesiogine to žodžio prasme, – išskrisdavo, – iš redakcijos gelbėti pasaulio ir jo grafikas tikrai buvo įtemptas, bet savo publikacijas jis sugebėdavo pristatyti visuomet ir, kas svarbiausia, – laiku.

Voratinklyje įstrigusi fotožurnalistika

Vienas kone humoristinių fotografijos žanrų yra fotografavimasis atsistojus prieš veidrodį. Esant jaunesne mergina ir turint putlesnes lūpas, jas galima šiek tiek papūsti, galvą pakreipti į vieną ar kitą pusę (proto svoris vis tiek iki žemės nenusvers) ir maždaug krūtinės aukštyje pergalingai iškėlus du pirštus, nusifotografuoti. Absoliučiai idiotiška būtų tikėtis, kad už tokias nuotraukas kas nors mokės solidžius autorinius honorarus. Bet… tik jei nesi kokio Holivudo filmo personažas! Superherojus Žmogus voras panašiai uždirbo pirmuosius savo pinigus.

Žmogus voras kasdienybėje buvo mokyklą bebaigiantis vaikinas, vardu Peteris Parkeris (Piteris Parkeris; akt. Tobey Maguire), kuris po savo dėdės Beno mirties stengėsi padėti tetai išlaikyti namus. Kadangi domėjosi fotografija ir fotografavo, bandė savo pirmuosius darbus parduoti Niujorko laikraščiui „Daily Bugle“. Iš pradžių jam ne itin sekėsi: vyriausiasis redaktorius už Peterio darbus siūlė juokingą atlygį arba jų nepirko visai. Tačiau visuomenei vis daugiau sužinant apie Žmogų vorą, vieniems jį garbinant kaip miestą nuo nusikaltėlių gelbstintį didvyrį, kitiems – smerkiant ir vadinant nusikaltėliu, personažo nuotraukos tapo paklausiomis. Peteris Parkeris įvairiose Didžiojo obuolio (taip metaforiškai vadinamas Niujorkas – red. past.) vietose palikdavo voratinkliuose įstrigdintus fotoaparatus ir, sklęsdamas pro šalį, pozuodavo. „Daily Bugle“ noriai pradėjo pirkti Peterio Parkerio autoportretus ir jis tapo laikraščio fotoreporteriu.

„Daily Bulge“ yra laikomas dabar leidžiamų „New York Daily News“ ir „New York Post“ atitikmeniu.  Taigi panašu, kad Peteris Parkeris, nors ir ne kartą išgelbėjęs Niujorką nuo jam grėsusių nelaimių, žurnalistiniame kelyje pasuko į kairę: mat tiek „Daily News“, tiek „New Your Post“ yra vieni iš populiariausių JAV leidžiamų geltonosios spaudos laikraščių.

Žurnalistė kaip anekdotinė blondinė

Filmo pavadinimas „Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų“ (angl. „How to lose a guy in ten days“) trumpai apibūdina pagrindinę filmo idėją – išgąsdinti mergina susižavėjusi vaikiną taip, kad jis nebenorėtų su ja turėti nieko bendra. Pagrindinė filmo veikėja žurnalistė Andie Anderson (Endi Anderson, akt. Kate Hudson) – moterų žurnalo skyriaus „Kaip“ (angl. „How to“) redaktorė, kuri vieną dieną nusprendė parašyti straipsnį apie tai, kaip per 10 dienų atsikratyti vaikino. Net vertinant iš žurnalistinės perspektyvos, ši istorija laiminga: per 10 dienų jaunoji žurnalistė ne tik atrado galimai didžiąją savo gyvenimo meilę, bet ir pramogų žurnalistiką. Moterų žurnale dirbusi Andie savo darbu nebuvo patenkinta, nes naiviai tikėjosi, jog jos redaktorė, specializuotame leidinyje moterims, leis jai rašyti straipsnius apie politiką, ekonomiką, tikėjimą ar iš esmės bet ką kita, kas būtų bent truputį rimčiau nei temos „Kaip savo namus įrengti pagal Feng-Šui“ ar „Kaip šį sezoną išsirinkti geriausiai mados tendencijas atitinkančius aukštakulnius batelius“.

Kad romantinė istorija taptų ir komedija, reikia nesusipratimo, o juo tapo reklamos kūrėjo Benjamino Barry (Bendžamino Bario, akt. Matthew McConaughey) lažybos su kolegomis, jog jis sužavės merginą, kuri oficialiai sutikusi tapti jo mergina, su juo atvyks į kompanijos pokylį, iki kurio, kaip tyčia, liko 10 dienų. Benjaminas išsirinko Andie. Nenorėdamas pralaimėti lažybų, jis taikstėsi su jį beveik nepakeliamai erzinančia Andie, o ši niekaip negalėjo suprasti, kodėl mėgdžiodama visus vyrus iš proto varančius bendravimo ir elgesio bruožus, vis tiek nestokojo Benjamino dėmesio.

Šiaip ar taip, filmas, kaip bet kuri romantinė komedija, baigėsi laimingai. Vienas kito kėslus išsiaiškinę pagrindiniai veikėjai kompanijos pokylio metu išsiskyrė, tačiau po kiek laiko žurnale Andie straipsnį apie savo patirtį perskaitęs Benjaminas padarė tai, ką derėtų padaryti bet kuriam save gerbiančiam romantinės komedijos personažui: per visą Niujorką dramatiškai vijosi iš miesto beišvykstančią savo gyvenimo meilę.

Andie, kaip žurnalistė, ko gero, būtų kritikuojama žurnalistikos profesionalų: pavyzdžiui, už flirtą su sporto skilties žurnalistu, kad gautų pakvietimą į krepšinio varžybas, ar spaudos akreditacijos naudojimą siekiant prasmukti į Celin Dion (Selin Dion) koncertą. Be to, žurnalistės personažas filme kartais pristatomas kaip anekdotinės blondinės – skirtingai, nei žurnalistų vyrų ir vaikinų personažai, kurie tampa pasaulį gelbėjančiais herojais.

Dėl sensacijos galima praleisti ir savo vestuves 

Žurnalisto charakterio bruožai Holivudo dėmesį patraukė dar pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje, didžiosios ekonomikos krizės metu, kuomet kaip niekada reikėjo iš ko nors pasijuokti. Itin šaržuotu juoko objektu komedijoje „Pirmasis puslapis“ (angl. „The Front Page“) tapo pasipūtęs apie žvaigždes rašantis Hildy Johnsonas (Hildy Džonsonas, akt. Patas O’Brienas).

Taip nutiko, kad žurnalistas Hildy įsimylėjo, susižadėjo, suplanavo mesti darbą bei, palikęs redakciją ir susituokęs su mylimąja, iškeliauti. Tačiau, kaip tyčia, paskutiniąją jo darbo dieną iš kalėjimo, prieš pat mirties bausmės įvykdymą, pabėgo rimtas nusikaltėlis. Jis, sužeistas, nusprendė pasislėpti ne kur kitur, o redakcijos pastate, tame pačiame kambaryje, kuriame dirbo žurnalistas Hildy. Hildy, supratęs, kad jo kabinete slepiasi tikra sensacija, nusprendė apie tai parašyti, bet prieš tai jam reikėjo nusikaltėlį kuriam laikui paslėpti, mat bėglio istorija domėjosi ir kiti jo kolegos.

Bedirbdamas Hildy net pamiršo savo sužadėtines vardą ir suplanuotą vestuvinę kelionę. Rūkydamas vieną cigaretę po kitos, jis prakaitavo prie spausdinimo mašinėlės, o jo redaktorius jam meilikavo: „Tavo istorija bus sensacija!“, „Tai pirmo puslapio verta naujiena!“

Filmo pabaiga – komiška. Hildy ne tik suspėjo parašyti sensacingąjį straipsnį ir jį laikų pristatyti į spaustuvę, bet ir įsėsti į traukinį, kuriame jo laukė būsimoji žmona. Hildy draugiškai atsisveikino su laikraščio redaktoriumi, kuris iki pat filmo pabaigos jautė nenumaldomą kartėlį paleisdamas tokį talentingą žurnalistą. Abu vyrai, vienas kitam palinkėję sėkmės, išsiskyrė, tačiau neilgam: ekscentriškasis redaktorius Hildy padovanojo laikrodį, apie kurio tariamą vagystę pranešė traukiniui vos pajudėjus…

Smalsumas, pasaulio gelbėjimas ir pramoga

Taigi Holivudo piešiamas žurnalisto portretas kiekviename filme jis skiriasi. Daugeliu atveju žurnalisto specialybe yra naudojamasi norint pateisinti personažo smalsumą ar atsidūrimą pačiame įvykių sūkuryje. Dažniausiai filmuose, kuriuose vienas iš pagrindinių personažų yra žurnalistas, dominuoja vidinis herojaus konfliktas tarp žurnalistinių ir asmeninių vertybių. Priklausomai nuo filmo siužeto, tai gali būti tiek dramatiška, tiek humoristinė žurnalisto darbo interpretacija.

Susiję