Apleisti, bet nepamiršti Panevėžio fabrikai
Panevėžys nuo seno vadinamas pramonės ir kultūros miestu. Sovietmečiu, siekiant plėsti miestą, pastatyta nemažai gyvenamųjų rajonų, kultūros židinių bei gamyklų ir fabrikų. Tačiau iki šiol ne visi pramonės ir kultūros pastatai atlieka pirminę ir pagrindinę funkciją. Nemažai jų stovi palikti likimo valioje. Populiarėjant įvairioms turizmo rūšims neįprasti objektai domina gyventojus ir miesto svečius.
AB „Ekrano“ gamyklos stogas. Tyrinėtojo Arno nuotr. Nebijo rizikuoti
Siekiant parodyti visuomenei šalyje esančius, tačiau sunkiai pasiekiamus, apleistus objektus ir pastatus, du urbanistikos tyrinėtojai iniciavo projektą „Pirmyn į praeitį”. Pagrindinis tyrinėtojų tikslas – nuvykti į apleistą vietą, susipažinti su ja, jos istorija, viską įamžinti nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kuriais vėliau pasidalinama internete. „Aplankėme „Ekrano“ gamyklą skersai ir išilgai, Panevėžio cukraus fabriką, pramogų centrą „Euro link”, Paliūniškio kultūros namus, teko lankytis ir po civilines saugos slėptuves, esančias didžiausiose gamyklose, Žaliąją girią“, – vardina Panevėžyje ir apylinkėse aplankytas apleistas vietas vienas iš projekto iniciatorių, tyrinėtojas Arnas.
Panevėžio, kaip pramonės centro, nunykimas atveria kelią naujai perspektyviai turizmo rūšiai. Sąvoka „Juodasis turizmas“ reiškia apleistų, tarsi laike sustojusių ir amžinam poilsiui sustingusių, vietų lankymą. Ji pradėta vartoti prieš 11 metų, kai Naująjį Orleaną nusiaubė daugybę nuostolių padaręs „Katrinos“ uraganas. Praūžusio uragano vietoje buvo pradėti organizuoti turai. Tokio tipo kelionės nėra naujas dalykas. Pavyzdžiui, Aušvico koncentracijos stovykla, kurioje antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta milijonai žmonių, jau seniai yra vienas populiariausių lankymo objektų Lenkijoje.
Aukso amžius – praeityje
Kadaise stovėję aukšti, storomis sienomis ir tvirtomis tvoromis aptverti pastatai, kuriose nuolatos buvo gaminama įvairi produkcija, virto apleistais griuvėsiais. Nuo sienų nubyrėjo tinkas, atsilupo dažai, o langai ir durys liko apkalti medžio drožlių plokštėmis. Taip atrodo nemažai apleistų Panevėžio gamyklų ir fabrikų. Ir nors jie nėra kultūros paveldo objektai, tačiau sulaukia nemažai turistų dėmesio.
Tarp tokių – viena garsiausių Panevėžyje AB „Ekrano“ gamykla, kuri veikė nuo 1962 iki 2006 metų. Populiariausia įmonės produkcija – spalviniai vaizdo kineskopai. Dėl padidėjusios konkurencijos su naujomis technologijomis, atsiradusiais pigesniais ir efektyvesniais skystųjų kristalų ekranais, „Ekrano“ gamykla bankrutavo. Apie 4000 žmonių liko be darbo. Daug metų joje vyravo tuštuma, o šiuo metu, dėl esamos avarinės būklės, gamyklą pradėta griauti. Toks pat likimas ištiko ir vieną seniausių mieste Panevėžio cukraus fabriką. Pastatytas dar Antrojo pasaulinio karo metais, veiklą oficialiai sustabdė beveik prieš 10 metų. Visi fabriko pastatai, kurie buvo įrašyti į kultūros paveldo sąrašą – išlikę, kiti nugriauti. Šiuo metu čia veikia tik fasavimo cechas. Viena bendrovė įsigijo likusias patalpas, kurios tarnauja kaip didžiuliai sandėliai. Juose pilna įvairios technikos.
Panevėžio cukraus fabrikas urbanistikos tyrinėtojams įstrigo giliai į atmintį. Norint ten patekti prireikė nemažai laiko ir pastangų. „Iš visų gamyklų, kurias teko Panevėžyje lankyti, tik viena yra dalinai veikianti – Panevėžio cukraus fabriko cecho skyrius. Prieš tai prireikė geros savaitės, kol pavyko susitarti dėl leidimo. Buvęs cukraus fabriko darbuotojas pravedė ir ekskursiją, aprodė visą gamyklą, kas iš tikro mums buvo neįkainojama. Jo skirtos dvi valandos atrodė lyg amžinybė. Ir įsivaizduoju kaip jį patį privertė susimąstyti, kaip kas buvo praeityje. Juk cukraus fabrikas buvo itin pelninga įmonė Panevėžyje“ , – įspūdžiais dalijosi Arnas.
Tačiau ne visi miesto fabrikai ir gamyklos yra išlikusios. Nugriauta Panevėžio spirito gamykla „Sema“, liko tik XIX a. pabaigoje statytas mielių ir spirito fabriko administracinis pastatas. Tiksliau, jo griuvėsiai – apkaltais langais ir durimis bei užklijuotu užrašu – „Atsargiai, pastatas avarinės būklės. Nevaikščioti!“. 2015 m. nugriautas daugiau nei dešimt metų neveikiantis, apleistas ir neprižiūrėtas mėsos kombinatas. 6 hektarų teritoriją užėmusio kombinato vietoje įsikūrė prekybos centras, statomas daugiafunkcinis centras.
Ne visos miesto gamyklos stovi apleistos. Yra ir toliau gaminančių produkciją. Iki šiol veikia „Kalnapilio“ alaus darykla, kurios vieną sieną visai neseniai papuošė studijos „Gyva grafika“ menininkų piešinys, kuriuo pasigrožėti galime tik iš tolo. Šiuo metu alaus darykloje nevyksta jokios alaus degustacijos.
Lankytis neleidžiama
Nepaisant to, kad apleistuose pastatuose nebėra nei gyvos dvasios, o juose lankytis pavojinga ir draudžiama, yra tokių, kuriems tai įdomu. Panevėžio turizmo direktorė pabrėžia, kad derėtų susilaikyti ir smalsumą landžioti po vidų pažaboti. „Apleistas fabrikas nėra turizmo objektas ir jis negali būti jokiame turistiniame maršrute. Mes galime kalbėti apie ypatingąjį – juodąjį turizmą, kai žmonės važiuoja net į Černobilį. Iš principo, reglamentuojantys įstatyminiai aktai draudžia tai daryti.“
Projekto „Pirmyn į praeitį“ iniciatorius Arnas sako, kad tokios vietos turėtų būti pritaikytos turistams. „Labai norėtųsi, kad apleistos vietos būtų prižiūrimos – įrengti muziejai, lankytinos vietos. Tačiau ne šiaip sau lankytini objektai, bet sutvarkyti ir su galimybe užlipti ant gamyklos stogo, patekti į civilinės saugos slėptuvę ir pajausti tą pelėsių kvapą. Dabar apleisti objektai yra siaubiami vandalų, tobulos erdvės menininkams – nestinga graffiti piešinių, pilna benamių, narkomanų“, – tikina pašnekovas.
