Pasak profesoriaus, Lietuvai yra ko pasimokyti iš Azijos kultūrų, sugebėjusių šiame globaliame pasaulyje išsaugoti savo kultūrinę tapatybę. Apie Azijos studijas, šio žemyno magnetišką trauką ir šios traukos padarinius kalbamės su prof. A. Beinoriumi.

– Kas buvo tas impulsas, nukreipęs Jūsų žvilgsnį į Rytus? Nuo ko viskas prasidėjo?

– Sunku vienareikšmiškai pasakyti, daug veiksnių lėmė, tačiau dar sovietiniais laikais mokydamasis vidurinėje mokykloje susidomėjau Rytais, Rytų filosofija. Tuometiniame mano interese buvo nemažai ir romantikos elementų, kas būdinga jauniems žmonėms. Kita vertus, natūralu, kad tais laikais daugelis jautė savotišką nepasitenkinimą, netgi pasidygėjimą sovietine ideologija ir ieškojo kitokių prasminių, egzistencinių dimensijų. Vieniems tas prasmines dimensijas teikė rezistencinė krikščionybė, kiti bandė žvelgti plačiau – į kitas kultūras. Mano kelias prasidėjo irgi nuo dalyvavimo įvairiose paieškose: ir meditacinėse grupėse, ir jogos praktikose ir daug kur kitur, kol vėliau tai peraugo į akademinius tyrinėjimus. Susidarė galimybės vykdyti mokslinius tyrimus, rašyti disertaciją, vėliau ir ilgesnį laiką gyventi Indijoje – visa tai nukreipė mano interesus akademine linkme.

– Vis dėlto kodėl vieni kaip Jūs susidomi būtent Indija, o kiti – Kinija ar Japonija?

– Tai labai asmeniška.. Vieni mano kolegos tyrinėja Indiją, kiti Japoniją, treti Kiniją, ketvirti arabų kultūrą. Kiekvieno santykis vis kitoks. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie studentus, kuriuos mes jau dešimt metų priiminėjame į įvairias Azijos studijų programas. Pirmose paskaitose mes bandome išsiaiškinti jų motyvaciją ir interesą, kodėl jie būtent stojo į sinologiją, o ne arabistiką.

– Kokios tos studentų motyvacijos?

– Įvairios. Vieni sako, kad jau seniai domisi ta šalimi, ta kultūra. Kiti neturi aiškesnės motyvacijos. Būna ir tokių, kurie pripažįsta, jog  tėvai juos nukreipė. Pastebiu tendenciją, kad pastaraisiais metais jauni žmonės į orientalistines studijas ateina labiau motyvuoti ir pragmatiškai orientuoti. Kuria prasme? Jie neabejotinai pastebi akivaizdžią neeuropinių kultūrų – pirmiausia, Azijos – sklaidą Vakarų pasaulyje: menas, estetika, literatūra, filosofija, religijos…

Kita vertus, jauni žmonės akivaizdžiai įvertina, kad Lietuvai prieš 20 metų tapus nepriklausomai, pasaulis yra atsivėręs, ir neabejotina, kad pažvelgus geopolitiniu ir ekonominiu požiūriu, dabartinė pasaulio raida neišvengiamai svorio centrą tarsi kelia į Rytus. Į tai atsižvelgia ir mūsų studentai, įvertindami didesnes ekonominio bendradarbiavimo galimybes su Indijos, Kinijos, Japonijos kompanijomis, verslo struktūromis, kur reikalingas tų kalbų mokėjimas, kultūros ir mentaliteto žinojimas. Ypač išaugęs domėjimasis sinologija. Tai ir yra tas mano minėtas pragmatinis ar perspektyvinis aspektas. Pažiūrėkite, net ir B. Obamos duktė mokosi kinų kalbos…

– Jūsų atveju, kodėl Indija?

– Nuo tų pačių mokyklos laikų mane visgi labiau traukia Indija. Dar atsimenu, kaip aštuntoje klasėje iš tokio rusiško žurnalo, kuris ir vadinosi „Indija“, išsikirpau viršelį. Ten buvo pavaizduotas garsios Orisos valstijoje esančios Konarako Saulės šventyklos milžiniškas ornamentuotas ratas. Išsikirpęs ir pasikabinęs prie savo rašomojo stalo vis žiūrėdavau galvodamas: „Kaip norėčiau pamatyti tikrovėje tą ratą!“ Tiesą sakant, jau pirmais savo studijų Indijoje metais  vienas iš pirmųjų mano aplankytų objektų ir buvo toji Saulės šventykla ir būtent tas ratas, nes jų iš viso esama 12. Tai pamačius, man buvo ne tiek įdomu lyginti paveiksliuką ir tikrą meno kūrinį, kiek svarbu tai, kad apsilankymas toje vietoje suteikė galimybę reflektuoti, prisiminti savo domėjimosi Azija, pirmiausia, Indija ir jos kultūra užuomazgas.

Galbūt dar vienas veiksnys, lėmęs mano domėjimąsi Indija, buvo svarbus ne tik man, bet atspindėjo anų dar sovietinių metų, nebijau pasakyti, iš dalies ir dabartinį laikotarpį. Mes, lietuviai, vis dari gyvename tam tikroje mitologinėje erdvėje – beveik kiekvienas sutikęs užsienietį dažnai pasigiria, kad lietuvių kalba artimiausia sanskritui, kad egzistuoja tam tikros sąsajos tarp baltų senosios religijos ir Indijos vedų religijos, kalbama apie tam tikras etimologines, semantines sąsajas tarp Indijos ir baltų senųjų dievų vardų. Nors toks ryšis žinoma egzistuoja, bet nuolatinį jo akcentavimą aš vadinu romantiškai mitologiniu santykiu. Kadaise jis veikė ir mane. Tačiau Indijos ir Azijos filosofinių ir religinių tradicijų tyrinėjimas gerokai išblaivė.

Kitas svarbus dalykas – artimumo Indijai jausmas, suformuotas jau asmeninės patirties. Bene 17 metų, kaip Indija tapo mano darbo objektu. Indijoje lankiausi jau keliolika kartų, nė nebeskaičiuoju, gyvenau ten ilgesniais laikotarpiais, viso apie ketverius metus. Indija man savotiškai tapo antraisiais namais. Atvykus į kai kurias vietas – Vakarų Bengaliją, Kalkutos miestą – kur teko jaunystėje studijuoti, ilgiau gyventi, dar ir dabar sutinku žmones, gatvės pardavėjus, parduotuvėlių prekijus, kurie su manimi šiltai sveikinasi, prisimena. Jautiesi savoje terpėje. Čia jau, be abejo, asmeninė istorija formuoja artimą santykį.

Teko daug lankytis ir kituose Azijos regionuose, Artimuosiuose Rytuose, islamiškame arabiškame pasaulyje, kurį laiką dirbau Japonijos universitete, ne kartą buvau ir Kinijoje, Pietryčių Azijoje: Tailande, Kambodžoje, Vietname. Vis dėlto Pietų ir Pietryčių Azija, patyrusi stiprų Indijos kultūros poveikį, yra man daug artimesnės nei Rytų Azija. Galbūt todėl, kad mano žinios apie tuos regionus yra daug gilesnės: darbas su kalbomis, šaltiniais ir mentalitetu, kultūrinės komunikacijos ypatumų suvokimas. Suvokiu, kad įdirbis, patirtis ir žinios iš dalies formuoja kiekvieno individualų santykį su konkrečiu regionu.

– Domėdamasis Indija, Jūs netampate indu – neprarandate savo savasties?

–  O ar besidomintis Prancūzija irgi tai praranda?! Apie tai aš pats daug kalbu ir studentams, ir su kolegomis dažnai padiskutuojame. Kartais Lietuvoje esame vos ne kaltinami, kad studijuodami Azijos kultūras ir kalbas mes indoktrinuojame, rengiame kažkokius kolaborantus ar tiesiame tiltus Azijos migrantų srautui. Tokių prasimanymų girdime neretai, tačiau, be abejonės, taip nėra.

Vienas iš būdų tai įrodyti – pažvelgti į orientalistinių studijų istoriją Lietuvoje. Po nepriklausomybės atgavimo 1994 metais mes atgaivinome Azijos studijas Lietuvoje. Sovietiniu laikotarpiu tokios studijos Lietuvoje neegzistavo dėl įvairių priežasčių: nebuvo specialistų, jų rengimas buvo apribotas tam tikrose sovietinėse akademinėse institucijose. Buvo ir kitų – ideologinių priežasčių, nes, tiesą sakant, bent jau Sovietų Sąjungoje, ypač pačioje Rusijoje dalis orientalistų aktyviai dalyvavo disidentinėje veikloje, o kita dalis buvo aktyvūs sovietinių galios struktūrų, tokių kaip KGB, darbuotojai.

Pernai mes minėjome 200 metų jubiliejų nuo akademinių Azijos studijų Vilniaus universitete, o ir visoje Lietuvoje pradžios. 1810 metais buvo įkurta Rytų kalbų katedra Vilniaus universitete, paskirtas jos vadovas. Istorinė pradžia buvo labai graži, atsirado nemažai specialistų, kurie vėliau uždarius universitetą pabiro po kitas šalis. Azijos studijų istorija egzistuoja nuo XIX a. pradžios, bet ilgą laiką: sovietiniais metais, galų gale prieškariu nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo Azijos studijų. Kaip išimtį galime paminėti Mariją Arcimavičienę, egiptologę, dirbusią Kaune, kuri dalyvavo ir keliuose Europos orientalistų suvažiavimuose, bet tai buvo labai specifinė sritis – senoji faraoniškoji Egipto kultūra. Daugiau specialistų, o ir intereso nebuvo.

Tad suprantama, jog inicijavę Azijos studijas nepriklausomoje Lietuvoje, turėjome pradėti tuščioje vietoje: specialistų buvo vos keletas, nebuvo mokymo bazės, literatūros. Didžiuojamės, kad pradėję nuo nulio, mes vis dėlto per 17 metų sugebėjome suformuoti ir nemažą kolektyvą – dirba apie 30 žmonių, mūsų absolventai jau įsitraukia į pedagoginę, mokslinę veiklą. Esame sukaupę turtingiausią ne tik Lietuvoje bet ir Baltijos šalyse orientalistinę biblioteką; vykdome populiarias sinologijos, japonologijos, iranistikos, indologijos, turikologijos ir arabistikos bakalauro studijų programas; pradedame plėtoti korėjistiką, afrikanistiką, mongolistiką.

Grįžtant prie pirminio klausimo, dažnai girdėdami tokias užuominas dėl tapatybės praradimo ir visų kitų grėsmių, kurios susijusios su Azijos studijomis, tarpusavyje kalbame apie savo patirtį – visi mūsų kolegos yra gyvenę kurioje nors Azijos šalyje, moka tenykštę kalbą arba net keletą jų, susipažinę su to regiono įvairiais istoriniais, kultūriniais aspektais. Paaiškėja, kad jauno žmogaus naivios iliuzijos, sąmoningas ar nesąmoningas noras tapti kinu, hindu (religinės priklausomybės prasme) ar kito regiono sekėju net ir neįmanomas.

Kuo labiau giliniesi į kitą kultūrą, kuo labiau joje gyveni, tai ją vis labiau suvoki ir priimi per tam tikrą distanciją, vertybinius akinius – mūsų kultūroje egzistuojančius vertinimo stereotipus. Tas priartėjimo prie kitos kultūros procesas pakankamai sudėtingas. Aš nekalbu apie turistus, nuvažiuojančius į vieną kitą šalį, pabūnančius ten pora savaičių, aplankančius vieną kitą objektą. Visai kas kita ten  gyventi, dirbti, studijuoti,, kitaip tariant, adaptuotis toje terpėje. Neišvengiamai vyksta dalinė inkultūracija.

Kultūrinės tapatybės praradimas nelabai įmanomas, ko gero, netgi priešingai. Savirefleksijos, savivokos pojūtis neišvengiamai gilėja nuvykus į kultūrinį kitoniškumą, vis labiau išryškėja esminiai skirtumai tarp mūsų kultūrinės apspręsties – Lietuvos, mumyse dar gajaus posovietiškumo ir, be abejo, europinės Vakarų kultūros, lyginat su Azijos tradicijomis.

Integravimosi į kitą kultūrą procesas neišvengiamai suformuoja simpatiją, artimumo jausmą. Tai natūralu, jog ką geriau pažįsti, tas tampa artima. Kita vertus, daugiau ar mažiau pradeda matyti ir savo kitoniškumą – suvoksi, kodėl tu negali tapti indu, japonu ar kinu. Taigi, orientalistui reikalinga tam tikra distancija siekiant objektyvesnio kultūros pažinimo, kita vertus, būtina tolerancija, pakantumas, simpatija, norint geriau suvokti daugelį specifinių tos kultūros dalykų. Šią pusiausvyrą labai svarbu surasti. Šiuos santykio su kultūriniu kitoniškumu apektus tyrinėja sparčiai populiarėjanti Vakaruose kultūrinė psichologija, kurią aš ir pats dėstau VU studentams.

Mes gyvename Lietuvoje, dirbame Lietuvoje, nepaisant to, kad tenka nuolat važinėti, bet drįstu pasakyti, kad vis labiau suvokiame, kad esame lietuviai. Bent jau šiuo atveju kalbu savo vardu. Iš kitos pusės, viena iš užduočių, kurią mes sau keliame, kuo mes norime tapti arba jau esame – tai savotiški kitų kultūrų emisarai, atstovai Lietuvoje. Būdami čia mes tarsi formuojame tiltus tarp Lietuvos ir Indijos, Lietuvos ir Kinijos ir kitų šalių. Būdami ten, mes reprezentuojame Lietuvą. Tai abipusis procesas.

– Į Indiją važiuojama ieškant dvasingumo. Kodėl daugumos Lietuvos gyventojų išpažįstama krikščionybė nepatenkina mūsų taip, kad mums reikia važiuoti net į Indiją?

– Reikėtų kelti klausimą, kodėl Vakarų pasaulyje krikščionybė praranda pozicijas, vyksta akivaizdus sekuliarizacijos procesas. Tai labai asmeniška tema. Apibendrinti būtų sudėtinga.

Kinijos pagrindinis eksportas yra pigios prekės, kurios nėra taip mėgstamos, bet užplūdusios visą pasaulį. Indijos pagrindinis eksportas – religinės tradicijos ir praktikos. Tai faktiškai prasidėjo nuo XIX a. pabaigos, kai, ko gero, pirmasis atvykęs į Vakarus buvo Svamis Vivekananda – vedantiškos mokyklos vienas iš aktyvistų, dalyvavęs pasaulio religijų kongrese 1893 metais ir pradėjęs kalbėti apie vedantą. Nuo tada pradėjo labai sparčiai Vakaruose augti susidomėjimas indiško religingumo įvairiais aspektais, ypač akcentuojant praktiką – tai, kas susiję ne su pačia teologija ar filosofija, bet su metodais – įvairių joginių tradicijų metodai, meditaciniai metodai, praktikos, kurios, viena vertus, kartais Vakaruose traktuojamos sveikos gyvensenos sinonimais, bet kurios, kita vertus, neišvengiamai turi religinę dominantę. Taigi, žmonės galbūt ieško teorijos ir praktikos vienybės, gyvenimo ir pažinimo glaudesnio ryšio, vis tik apibendrinimo aš nedrįsčiau pateikti.

Kita vertus, galbūt žmonės Indijoje mato savotišką archaiškumą – t.y. gyvos tradicijos, jų be galo daug, nėra vienos religinės tradicijos, turinčios pretenziją į monopolį, tūkstančius metų besitęsiantis religinis pliuralizmas, didelė tolerancija ir pakanta, nekalbant, žinoma, apie islamo ir hinduizmo aspektus bei apie girdimus krikščionių veiklos apribojimus dabartinėje Indijoje. Tokie su Indija siejami dalykai žmones traukia, tačiau ne tik tai. Aš pastebiu nemažą susidomėjimą Japonija, Japonijos budizmu, Tibeto budizmo praktika. Be abejonės, tai pasižymi tam tikru mistifikavimu ir ezoterizavimu, kas ir traukia žmones.

– Kokią įtaką Vakarų ėjimas į Rytus turi patiems Rytams, būtent Indijai? Kaip ji pati nuo to keičiasi?

– Galima sakyti, kad koks nors Mumbajaus bankininkas, gyvenantis dangoraižių kvartale, savo moderniuoju mąstymu yra daug artimesnis Wall Street`o bankininkui nei tame pačiame Mumbajuje gyvenančiam krautuvėlės pardavėjui. Mes gyvename globalėjančiame pasaulyje, todėl natūralu, kad daugelis dalykų tarsi supanašėja, neišvengiamai vyksta kokalizacija, ypač masinės, populiarios kultūros lygmenyje, tai, kas kultūrologijoje nusakoma kaip kultūros komodifikacija. Pavyzdžiui, vakariečių domėjimasis Indijos religinėmis, „dvasinėmis“ praktikomis, turi ryškų komercinį atspindį pačioje Indijoje: atvažiavus į Indiją ir užėjus į kokią nors parduotuvę turistiniame kvartalėlyje, į akis krenta užrašas ant parduotuvės stiklo: „Mantra-Tantra-Jantra“. Kitaip tariant, tai raktažodžiai, kuriais formuojami tam tikri komerciniai prekės ženklai, skirti užsieniečiams.

Kitas pavyzdys – indų vaikinų požiūris beveik į kiekvieną vakarietę merginą ar moterį kaip į potencialią prostitutę. Tai pornografijos, video pramonės, kurioje daugiausia dalyvauja baltaodės vakarietės, rezultatas. Tokių pavyzdžių daugybė. Jie formuoja tam tikras suvokimo klišes.

Jei anksčiau buvo kalbama apie destruktyvų kolonializmo poveikį Rytų kultūroms, tai dabar mes galime analizuoti neokolonializmo terminu apibūdinamą reiškinį, kai valstybės politiškai yra nepriklausomos, tačiau individų mąstymas vis tiek išlieka vergiškoje imitacinėje laikysenoje. Pavyzdžiui, kai man nusibosdavo atsakinėti į indų jaunimo klausimus, iš kur esu ir koks mano vardas, pašmaikštaudavau, kad esu Džonas iš Londono. Indas po tokio atsakymo patirdavo dvigubą ekstazę, nes Londonas – kolonijinės britų imperijos megapolis – jam pasaulio centras, o dar Džonas – archetipinis britas. Nepradėk tik pasakoti apie Lietuvą – nei jie girdėję, nei jiems įdomu. Kas tai yra? Tai yra tos pačios neokolonistinės mąstysenos su ta pačia imitacine provincialumo tendencija apraiškos.

– Tik neigiami pokyčiai?

– Ne tik. Teigiamus pasikeitimus iliustruoja Indijos aukštosios technologijos, milžiniškai auganti Indijos pramonė, modernaus mokslo pasiekimai ir jų taikomasis plėtojimas pačioje Indijoje. Taip, Vakarų mokslas, technologijos yra ne tik puikiai perimamos, bet ir plėtojamos. Indija yra didžiausia pasaulyje gyventojų skaičiumi (apie 1,2 milijardo) demokratinė valstybė, kuri labai sparčiai sprendžia skausmingą socialinės nelygybės, skurdo, luominės kastų atskirties problematiką ir daugelį kitų dalykų.

Azija bando suderinti tai, kas ateina iš Vakarų: komerciją, verslą, prekybą, su tradicine gyvensena, papročiais. Kaip tai padaryti? Pavyzdžiui, „Mcdonald`ų“ Indijoje yra, nors toli gražu jie čia ne tokie populiarūs ir paplitę: negausūs ir tik didmiesčiuose. Juose lankosi tik „vesternizuotas“ pasiturinčių indų jaunimas, nes valgyti mėsainį jiems reiškia jaustis vakariečiu. Tai yra vergiška laikysena, kurios apraiškų, deja, netrūksta ir lietuviškame mentalitete.

Tai, kad Indijoje „Mcdonald‘ai“ neįsitvirtina, ne vien susiję su indų  vegetarizmu, bet ir su jų kultūriniais skonio receptoriais. Jie įpratę prie savos virtuvės ir toks maistas jiems daug artimesnis. Savotiškas skonio konservatyvizmas. Tai liudija ir į mūsų organizuojamas konferencijas Lietuvoje atvažiuojantys indai. Jie paragauja lietuviško maisto, bet toli gražu retas indas gali cepelinus valgyti. Paragavę jie iškart klausia: „O kur čia indiškas restoranas?“

Kitas dalykas, įrodantis jų stiprią kultūrinę savastį – tik keli procentai krikščionių net po 2000 metų evangelizacijos, jei pradėtume skaičiuoti nuo apaštalo Tomo laikų. Daugelyje regionų misionieriai susidūrė su stipria kultūrine savastimi, Azijos tradicinių kultūrų žmonės aiškiai suvokė, kad tapti krikščionimi iš esmės reiškia bandyti vesternizuotis. Fundamentalistinė krikščionybė neabejotinai atliko stiprią kolonijinę funkciją, griaudama kultūrinę tapatybę daugelyje Azijos regionų. Bet tai atskira tema…

Azijos civilizacijos pateikia puikių pavyzdžių, kaip yra išsaugojama kultūrinė savastis, kaip puoselėjamos tradicinės vertybės, nors kai kurios mums nepriimtinos (jaunų mergaičių tekinimas Indijoje, moters situacija islamiškuose kraštuose ar kitos). Mums tikrai yra daug ko mokytis iš indų, kinų, japonų, ypač kalbant apie dabar vykstantį, bemaž neišvengiamą, lietuvių emigrantų nutautėjimo procesą. Jis gal dar nėra toks ryškus, bet rezultatai jau matosi, vėliau ir dar akivaizdžiau matysis. Pastebiu, kiek daug lietuvaičių, ištekėjusių už vakariečių, vaikai jau nebemoka lietuviškai. Net skaitlingame Europos mišrių šeimų kontekste tas nutautėjimas gana sparčiai vyksta. Tai aiškiai rodo tautinės savimonės nebuvimą. Savigarbos nebuvimą.

Visada pabrėžiu, kad nesvarbu, ar mes norime imituoti britus, prancūzus, ar mes norime imituoti kinus, japonus. Jeigu tik imituojame – mes vergai. O noras pažinti ir mokytis, bet išsaugoti savastį –  didžiausia tautos vertybė. Vienas iš mūsų Europinio provincialumo požymių – lietuviška ksenofobija, pirmiausia nukreipta į azijiečius ir afrikiečius. Paradoksalu, bet esame kur kas radikalesni ir arogantiškesni eurocentristai nei vakariečiai. Sakyčiau, neretai brutali mūsų kultūrinė gynyba liudija menka kultūrinę savigarbą.

– Kaip, Jūsų nuomone, ugdoma tautinė savimonė?

– Dabar vos ne vien tik krepšinis mus ugdo, suteikia mums pasitikėjimo, kartais patiriant net ir patriotizmo traumas bei išgyvenant vos ne gedulą, kaip kad neseniai vykusiame Europos čempionate. Savimonės atspirties dažnai ieškoma ir romantizuojamoje istorinėje praeityje. Bet reikia rūpintis dabartimi, svarbu ne pasyviai sėdėti ir keiksnoti valdžią, kaip viskas blogai, kas nepadaryta, o pirmiausia apsišluoti patiems savo kieme, jausti konstruktyvią atsakomybę.

Kažkodėl nekeliame tokio klausimo, kaip išugdyti pagarbą savo tėvams. Tai tarsi suprantama, nors galbūt jaunesnei kartai nebe. Lietuva yra mūsų motina, todėl išvažiavę į kitą šalį, mes neturime teisės jos dergti ar vien tik iš jos reikalauti. Ką tu davei, ką padarei, kad čia būtų kitaip? Tai vienas iš gilios savimonės, susijusios su brandžia žmogiška atsakomybe, požymių. Aš jokiu būdu nesmerkiu emigrantų, ypač ekonominių, bet kalbu apie dalies jų santykį su Lietuva.