Aktorius Donatas Banionis: „Personažus reikia suprasti, o ne vaidinti”

Evgenios Levin nuotrauka. bernardinai.lt
Evgenios Levin nuotrauka, bernardinai.lt

Norėdama gauti aktoriaus Donato Banionio telefono numerį, turėjau gerokai pasistengti. Retai viešumoje bepasirodantis  teatro ir kino grandas su žiniasklaida dabar bendrauja dar rečiau. Aktoriaus telefono numerį man užrašė kolegė, interviu su D. Banioniu rengusi prieš daugiau nei metus. Sužinojusi, kad noriu jį kalbinti, ji perspėjo, kad galiu būti išvaryta ne vieną ir ne du kartus. Vien dėl to, kad tądien jis bus nenusiteikęs bendrauti.

Evgenios Levin nuotrauka. bernardinai.lt

Tad bijojau jam skambinti. Bijojau, kad mano pačios susikurtas aktoriaus paveikslas bus sugriautas ir antrą kartą jau nebeišdrįsiu prašytis priimama. Tačiau jau po savaitės važiavau pas aktorių namo, pasiruošusi klausytis jo gyvenimo ir karjeros istorijos. Vilniuje, šalia Konstitucijos prospekto, esantis aktoriaus butas sujungtas su šalia gyvenančiu sūnaus butu, tačiau D. Banionis gyvena vienas. Prisėdu ant sofos – stalai, spintelės – viskas apklijuota užrašais: „Kad atsiminčiau. Šitas atsirado, kai mirė žmona”,- rodo į mažą lapuką su žmonos mirties data, priklijuotą ant stalo krašto.

Į teatrą pateko atsitiktinai

D. Banionio kambarys pilnas įvairių priminimų, užrašinė – datų ir telefono numerių, aktoriui svarbios įvairios smulkmenos, kurių jis negali užmiršti, o jis pats – plačiai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tik jau ne smulkmenų dėka.  D. Banionio vardą visam laikui kino fanatų atmintyje įrėžę filmai chronologiniu sąrašu taip pat visada yra šalia – sieninėje spintoje. „Niekas nenorėjo mirti” aktorių iškėlė į padanges Lietuvoje, o „Goja” bei „Soliaris” užtarnavo jam vardą užsienio aktorių olimpe.

Į teatrą D. Banionis pateko atsitiktinai. Mokydamasis mokykloje, jis buvo vienas geriausių klasėje – pradinę baigė penketais, o gavęs ketvertą beveik puldavo į ašaras – mokslams jis buvo gabus. Tačiau išsiskyrus tėvams ir D. Banioniui likus gyventi su tėvu šis nusprendė, kad ne gimnazijos suolą sūnui trinti reikia, o amato mokytis. D. Banionis pradėjo mokytis keramiku amatų mokykloje – šaltkalvių skyriuje vietų nebebuvo. Su seserimi, kuri po skyrybų liko gyventi pas mamą ir su pačia mama, o laikui bėgant ir su tėvu, D. Baniotis nebendravo. Motina su tėvu išsiskirti nusprendė kai šis už komunistinę veiklą Brazilijoje perversmo metu buvo deportuotas į Lietuvą. Grįžus namo, žmona jau nebepriėmė atgal. Keramiko specialybės mokėsi ir vėliau jau teatre D. Banionio kolega tapęs Vaclovas Blėdis, kuris ir supažindino D.Banionį su Juozu Miltiniu. „Tėvas ir mokytojas”,- taip apibūdina pirmąjį Panevėžio teatro režisierių garsusis aktorius.

Miltinio teatras į Lietuvą atkeliavo iš Paryžiaus, kur J. Miltinis mokėsi pas Šarlį Diuleną. Režisierius reikalavo išmesti teatrališkumą, o kai kurie kritikai prikaišiojo aktoriams nemokėjimą vaidinti: „Buvo tam tikri teatro štampai: kėdėje sėdėk taip, ranką laikyk taip, kad žiūrovas matytų kaip ją iškeli, galvą pasuk. O mes neva sėdėdavom kaip gyvenime. J. Miltinis mus mokė, kad teatre nereikia vaidinti, reikia gyventi.” Į teatrą dabar D. Banionis retai eina, paskutiniame spektaklyje buvo dar jaunystėje – šiuolaikinis teatras aktoriui nepriimtinas savo vaidyba.

Juozas Miltinis – tėvas, mokytojas ir teisėjas

Daug kritikos sulaukęs J. Miltinio teatras išmokė užsiauginti storą odą. D. Banionis išklausydavo kritikuojantį, pagalvodavo, ar žmogus ką nors išmano ir jei žodžiai nebūdavo labai įtikinantys – tiesiog nekreipdavo dėmesio. Didžiausias kritikas ir teisėjas nuo pirmojo spektaklio būdavo pats J. Miltinis, nuolat kartodavęs, kad aktorius vaidina blogai. „Nemigos naktimis kankindavausi galvodamas, ką darau ne taip. Kartą net Bronius Babkauskas man turėjo parodyti, ką blogai darau. Nuėjome prie Nevėžio ir skaitėme tekstus. Kitą dieną J. Miltinis jau gyrė, sakė, kad paklausiau jo ir iškart pasitaisiau. O aš negalėjau patikėti – juk Broniaus vaidyba jam irgi netiko. Oj… Jei tik J. Miltinis būtų žinojęs… Kaip jis būtų išskalbęs mus už tai, kad paprašiau Broniaus pagalbos…” Iš aktorių buvo reikalaujama, kad net ir nevaidindami viename ar kitame spektaklyje, stebėtų repeticijas ir mokytųsi.

Pirmą kartą su teatru D. Banionis susidūrė dar Kaune, mokydamasis amatų mokykloje: „Kauno valstybiniame dramos teatre buvau įsidarbinęs statistu – gaudavau 50 centų už vaidinimą”. Vaidinti aktorius mėgo nuo pirmųjų klasių mokykloje, tačiau kaip jo tėvai reagavo į tai, kad sūnus tapo aktoriumi, jis nežino: „Išsiskyrę mano tėvai sukūrė kitas šeimas. Tėvui buvau pasidaręs toks primestinis sūnus, todėl ir norėjo mane atiduoti į amatų mokyklą.”

Šeima, kurią sukūrė pats aktorius, buvo tvirta, santuoka truko 60 metų – tiek, kiek ir aktoriaus karjera. Susipažino jie pas J. Miltinį studijoje. Būsimos žmonos Onos tėvas buvo turtingas žmogus – turėjo 80 hektarų žemės, tad, į valdžią atėjus bolševikams, visiems grėsė tremtis. „Kai jau susidraugavom, pasiūliau jai tekėti už manes. Kitaip ją būtų išvežę kaip ir visus kitus buožes. Dėl savo tėvo praeities turėjau didelę apsaugą. Išgelbėjau ją nuo Sibiro, buožės vaiką, mylėjom vienas kitą, gerbėm, susilaukėm vaikų. Ir mirė ji visai neseniai”. Ar buvo sunku būti žmona vyro, tikrai sulaukusio dailių gerbėjų dėmesio? Klausimas pavėluotas: aktoriaus žmona mirė prieš ketverius metus.

Penktasis filmas aktorių pavertė žvaigžde

D. Banionis negalėjo atsakyti, kas buvo sunkiausia per visą karjerą: „Jei galėčiau kaip akmenį pakelti – pasakyčiau, sunku ar ne. Buvo visko.” Labai daug vaidmenų jam pačiam buvo atgrasūs. Jis stengėsi perkurti juos, surasti ir atkurti žmogiškumą. Nepritapęs Kauno valstybiniame dramos teatre, tačiau atradęs save pas J. Miltinį, aktorius nebeklaidžiojo po kitas studijas ar mokyklas.

Vaidmenų aktorius neatsisakydavo. Net nedrįsdavo to daryti: „Paskyrė – tylėk ir džiaukis”. Nė vieno vaidmens aktorius neišskiria. Prisipažįsta, kad, galbūt, tik Vaitkų iš filmo „Niekas nenorėjo mirti” perpratęs. Nors ne kiekvieną charakterį perprato, tačiau nė vieno nesistengė vaidinti, visus stengėsi suprasti.

„Visur gali būti malonu arba nemalonu vaidinti. Žiūrint, ką ir dėl ko vaidini. Tačiau negalėčiau sakyti, kad kine man patiko”,- save teatro aktoriumi vadinantis D. Banionis į kiną pateko šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Pirmasis jo filmas „Adomas nori būti žmogumi” buvo režisuojamas Vytauto Žalakevičiaus. Vėliau režisierius aktorių kvietėsi į kitus savo filmus. Viename jų – „Niekas nenorėjo mirti” – sukurtas Vaitkaus vaidmuo D. Banionį ir išgarsino. Būtent po šio vaidmens jis gavo pirmasias savo premijas ir apdovanojimus. „Iš pradžių tai buvo epizodinis vaidmuo, tačiau pradėjus filmuoti, režisierius man vis daugiau ir daugiau duodavo – jam patiko mano žmogiška vaidyba. Man patiko, kad galėjau vaidinti taip, kaip noriu, viską išgyventi.” Herojaus Vaitkaus charakterio žmonių tikrame gyvenime D. Banionis sakė sutikęs ne kartą. Pačiam aktoriui buvo malonu vaidinti savo laikotarpio žmogų.

Tikroji vaidyba nei teatre, nei kine, D. Banionio nuomone, nesiskiria. Ir viena, ir kita terpė turi savus šablonus, tačiau aktorius jų nepriėmė. „Gerai vaidinsi, jei būsi žmogus ir ieškosi išraiškos formų žmogiškajam vidui išreikšti. J. Miltinio teatro aktoriai buvom geri ir teatre, ir kine, nes buvom žmogiški”. V. Žalakevičiui trupės vaidyba patiko ir buvo būtent tokia, kokios reikėjo jo filmui. Tame pačiame filme vaidindavo ir D. Banionis, ir V. Blėdis, ir B. Babkauskas.

Šiuolaikinis teatras aktoriaus nežavi

Visą gyvenimą aktorius buvo scenoje, jam patiko vaidinti herojus, kuriais jis tapdavo tik prasidėjus vaidinimui, o išjungus šviesas, jis vėl būdavo savimi. Tačiau metų našta daro savo ir jei D. Banioniui dabar pasitaikytų galimybė grįžti į kiną ar teatrą, jis pasiūlymo atsisakytų: „Neturiu režisieriaus, neturiu teatro. Nebegaliu vaidinti, nes dabartinė režisūra ne mano ir nenoriu jos žiūrėti. Viskas ten kitaip, nei mane mokino. O jau ir amžius toks, kad noro nebėra.”

Sukūręs daugiau kaip 100 teatro ir daugiau kaip 80 kino vaidmenų, D. Banionis nedrįso pasakyti, kad nors vieną sukūrė gerai. Paminėjo tik kelis filmus, kurie žiūrovui, jo nuomone, pasirodytų įdomūs: „Niekas nenorėjo mirti”, „Ne sezono metas”, „Saugokis automobilio”, epizodinis pastoriaus vaidmuo ir „Goja, arba sunkus pažinimo kelias”, Vokietijoje kurtą filmą, kuriame aktorius kalba vokiškai.

Atsisveikinome su pažadais, kad užsuksiu vėl – padovanoti išspausdintą tekstą, internetu aktorius naudotis nemoka. Po kelių minučių teatro pažiba mojavo man grįžti, apsižiūrėjau – lyg ir viską pasiėmiau. Priėjau prie namo: „Nenusifotografavome, pamiršau, atleiskit, užbėkit, jei nesunku, greitai čia”,- nustebino mane aktorius. Vakare sulaukiau jo skambučio: „Dovile, tikiuosi greitai sulaukti jūsų svečiuose. Man labai patiko mūsų pokalbis, norėčiau kuo greičiau perskaityti tekstą”.

60 metų paaukojęs teatrui, dabar aktorius savo dienas ramiai leidžia pačioje Vilniaus širdyje. Padovanojęs didžiulį kultūrinį palikimą ir prieš kelerius metus sukūręs greičiausiai paskutinį vaidmenį kine, dabar D. Banionis gyvena be teatro ir, tik išgirdęs jo tobulai išlavintą kalbą, gali nujausti, kad šis žmogus visą savo gyvenimą ne plytas nešiojo.

Ši portretinė apybraiža yra labai gerai įvertinto bakalauro žurnalistikos studijų programos studentės Dovilės Tuskenytės baigiamojo kūrybinio darbo „Be jaunatvės nėr senatvės“ dalis.