„Vagos“ lietuvių kalba išleistas Tomo Rachmano romanas „Netobulieji“ sėkmingai nukarūnuoja romantizuotą ir, atrodytų, jau mitiniu tapusį „žurnalistą“. Tai savotiškas šiuolaikinės žiniasklaidos realybės veidrodis.

Įdomiausias knygoje yra autoriaus, buvusio naujienų agentūros AP ir dienraščio „Herald Tribune“ žurnalisto, sprendimas apversti tradicinį pasakojimo būdą aukštyn kojomis. Pagrindinio veikėjo vaidmenį čia įkūnija mirštantis laikraštis, o ne jo redakcijoje dirbantys žmonės, ne jų pastangos ar dilemos darbe. Žmonės, kurių istorijas autorius aprašo, yra tik didžiulės, problematiškos dėlionės dalys, formuojančios liūdną likimą laikraščiui žadantį paveikslą.

Knyga padalinta į vienuolika skyrių. Kiekvienas jų yra skirtas tam tikrai personai, susijusiai su niekada neįvardijamu anglišku laikraščiu, leidžiamu Romoje. Šie veikėjai, pasižymintys labai skirtingais charakteriais, pasitinka skaitytoją su savo tikslais, siekiais ir nuopuoliais, o svarbiausia – skirtingais požiūriais į juos siejančią laikraščio problemą. Ir nors atrodo, kad taip suaižėjęs knygos turinys veikiau primena apsakymų rinkinį nei vienalytį romaną, T.Rachmanas meistriškai sugeba žaisti šių iš pirmo žvilgsnio be galo skirtingų veikėjų priklausomybe nuo agonijoje atsidūrusio laikraščio.

Būtent ta priklausomybė (kartais galbūt net atsakomybė ar jos stoka dėl šios problemos, pavyzdžiui, leidėjas Oliveris labiau susirūpinęs savo šunimi nei laikraščio situacija) ir yra idėjinė gija, rišanti „Netobuluosius“.

Pagirtina tai, kad autoriaus sparnuotų frazių ir išlaikomo greito tempo dėka šiai knygai negresia būti nuobodžiai. Laikais, kai skaitytojas gali imti žiovauti po kelių sakinių, o skyriaus pabaigoje net užmigti, rašantysis privalo išlikti budrus ir puikiai žongliruoti žodžiais, norėdamas išlaikyti skaitytojo dėmesį. T.Rachmanas, akivaizdu, tai supranta.

„Netobulųjų“ koziris yra įvairovė: skirtingų veikėjų, vietovių, dialogų, situacijų samplaika tik dėl autoriaus talento išlieka vientisa, nechaotiška ir geba grakščiai judėti pasakojimo bėgiais ties idėjinės netvarkos riba, bet niekada jos neperžengia. Reta matyti debiutą, pirmąją knygą, kuri drąsiai žengia, šiuolaikinio skaitytojo akimis, rizikingu keliu ir drįsta pasakoti taip, kaip bet koks jaunasis rašytojas vengtų, siekdamas pirmojo pripažinimo. T.Rachmanas nusipelnė apdovanojimų ir plojimų, kurių pastaruoju metu jam tikrai netrūksta ir kurių, galima spėti, sulauks iš kiekvieno, besidominčio nūdienos žiniasklaida.

„Netobulieji“ yra nepaprastai aktuali knyga ne tik individualiam skaitytojui, bet ir visuomenei, norinčiai suprasti, kas dedasi už redakcijos sienų. Nusivylusių idealistų, apgautų atšiaurių žiniasklaidos pasaulio vėjų, skubėjimo kultūros ir geriausia informacijos sklaidos priemone karūnuojamo interneto, gyvenimas jau seniai buvo toks atviras kitų akims.

Tai ypač naudingas skaitinys ir kiekvienam lietuviui, kartais aklai į stabus keliančiam rašytą žodį ar pateisinančiam nuo tiesos paieškų į pinigų pusę nukrypusį žurnalistą. Plėsti socialinio įžvalgumo gebėjimus yra būtina. Tad geresnį vaistą nei „Netobulieji“ vargu ar galima rekomenduoti. Ši knyga padės kritiškiau žvelgti į informaciją, kurią esame linke tik vartoti.

Summa summarum, „Netobulieji“ yra puiki, išskirtinė knyga jūsų bibliotekai. Įkūnyti laiko dvasią popieriuje yra be galo sudėtinga, bet T.Rachmano vienuolika nepritapėlių tai atlieka be pastangų, atspindėdami autoriaus potėpiais pagražintą, bet vis dėlto – realų žiniasklaidos pasaulį.

Tikiu, jog šią knygą ir jos autentiškumą įvertins ne tik naujienlaikraščių žemės žmonės, bet ir kiti. Tai būtų į naudą. Lygiai taip, kaip ir perskaityti Joshua Ferriso knygą „Then We Came to the End“, kurios nepritapėliškas būdas bei disfunkcinę šeimą primenantys veikėjų santykiai man buvo atpažįstami beveik kiekviename „Netobulųjų“ puslapyje.

Pastarasis J.Ferriso kūrinys, mano galva, būtų puikus tandemas su „Netobulaisiais“, ne tik norint įžvelgti galimo įkvėpimo šaltinį, bet ir siekiant pažinti realią interneto galios grėsmę kūrybos reikalaujančiai veiklai, nuo kurios priklauso dalis visuomenės gerovės. O! Ir ar minėjau, kad ji kupina puikios satyros, kuria kotiruoja ir T.Rachmanas?

Daugiau apie romano autorių: http://tomrachman.com/about_tom.php

Susiję