Prieš savaitę pranešta, kad nutraukiama savaitraščio „15min“ leidyba. Dar kiek anksčiau didieji dienraščiai paskelbė, kad popieriniame pavidale jie nebeišeis pirmadieniais. „Vilniaus diena“ iš dienraščio tapo savaitraščiu. Ir tai nežinia, ar ilgam. Po kelių mėnesių vėl sulauksime pranešimų apie kitų laikraščių uždarymą. Tokias tendencijas pamatyti nereikia būti ypatingam orakului.

Taigi, gal  jau galima kalbėti apie spaudos eros pabaigą Lietuvoje? Kodėl, net palyginti su kaimyninėmis valstybėmis, lietuviški laikraščiai atsidūrė tokioje gilioje ekonominėje duobėje? Gal apskritai neverta kelti spaudos likimo klausimų, nes juos išspręs rinka, pasiūlos ir paklausos dėsnis?

Viešajai erdvei ne vien nauda

Komunikacijos teoretikai teigia, kad viešoji erdvė – tai diskusijų vieta, kurioje yra išgryninama, suformuojama viešoji nuomonė, iškeliamos, aptariamos idėjos. Kad tai vyktų būtinos svarbiausios dvi sąlygos: viešojoje erdvėje neturėtų būti jokių valdžios bei dominuojančių ekonominių jėgų suvaržymų. Kuo daugiau informacijos, tuo geriau viešajam diskursui.

Kita vertus, įžvalgesni mokslininkai atkreipia dėmesį ir kelia klausimą, ar tikrai visa informacija yra naudinga demokratijai, ar ji nekenkia visuomenei. Deja, žiniasklaidos kontrolė, priklausomybės problemos vis labiau aštrina šią problemą.  Tiek verslas, tiek politinė valdžia gali iškreipti realybės atspindėjimą per žiniasklaidą, spaudos galia galima nesunkiai manipuliuoti.

Kam šis trumpas teorinis diskursas? Jis labai akivaizdžiai parodo, kad Lietuvos laikraščiai tapo ne tik priklausomi nuo besikeičiančios ekonomikos, reklamos rinkos, bet ir nuo politinių, verslo grupuočių. Ir ši priklausomybė gerokai iškreipė ir neigiamai paveikė tai, ką vadiname viešąja erdve.

Sueižėjo verslo pagrindai

Prieš ketverius metus prasidėjusi krizė ypač skaudžiai smogė laikraščiams. Jų reklamos rinka smuko daugiau nei 50 proc. – nuo 135 mln. litų 2008m. iki 56 mln. litų 2012m.

Žinoma ir kita banali tiesa: spaudos verslo modeliui kojas pakirto internetas. Kai beveik 100 procentų jaunų, aktyvių Lietuvos gyventojų bei vartotojų kasdien naudojasi internetu, paslaugų ir prekių reklamos pasiekiamumas juo yra garantuotas, o kainos, palyginti su spaudos, fantastiškai mažos. Reklamos užsakovai, žinoma, neleidžia savo pinigų neefektyviai rinkodarai.

Pajamų mažėjimas sukėlė vadinamąjį domino efektą. Redakcijos taupė, stengėsi išsiversti su mažiau žurnalistų. Jiems mokėjo mažus atlyginimus. Siekiant išlaikyti paskutiniuosius skaitytojus, laikraščių puslapiuose ėmė dominuoti bulvarinės naujienos, o ne naudinga informacija.

Kita vertus, verta susimąstyti, ar vien tik ekonominės priežastys lėmė lietuviškų laikraščių nuopuolį?

Nuo sargybinio iki prievartautojo

Banalus politologų teiginys yra (ar buvo?), kad žiniasklaida yra demokratijos „sargybinis šuo“ („watchdog“ – anglų kalba).   Kita vertus, atidesni žiniasklaidos tyrinėtojai seniai pastebėjo, kad sargybinių gali būti įvairių rūšių: pudeliai, koviniai šunys, rotveileriai. Kitaip sakant, žiniasklaida gali ne tik kautis už demokratiją, būti platforma viešajai diskusijai.

Žiniasklaida gali būti ir naminiu šuneliu: siaurų verslo bei politikos interesų sargybiniu. Ji taip pat gali būti panaudojama, panašiai kaip medžioklėje, užpulti, išgąsdinti politinius oponentus, ar prievartauti verslo konkurentus.

Vargu bau, ar daug Lietuvos piliečių pritartų teiginiui, kad Lietuvos spauda pastaraisiais metais buvo demokratijos sargybiniu. Akivaizdu, kad visuomenei svarbius dalykus, laikraščiams keliaujant iš vieno banko į kito rankas, iš vienos verslo ar politinės grupuotės priklausomybę į kitos, užgožė komerciniai, verslo bei politiniai interesai.

O blogiausia tapo tai, kad lietuviškuose laikraščiuose viešoji nuomonė jau formuojama nebe diskusijose, o pasitelkiant manipuliacijas ir informacijos kontrolę, manant, kad skaitytojus, publiką galima tiesiog kvailinti, konkurentus, politinius oponentus įbauginti.

Ne dėl aktyvesnio politinio švietimo, o dėl akivaizdžių mėginimų manipuliuoti politiniais ar verslo interesais Lietuvos visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida per dešimtmetį nuo 70 procentų sumažėjo iki 30. Juk atsivertus bet kurį dienraštį labai greit galima atpažinti kuris jų yra „pudelis“ arba „rotveileris“.

Tapę atskirų verslo grupių ar tiesiog politikų interesų gynėjais, laikraščiai užaštrino logišką skaitytojo klausimą: kodėl dar reikia mokėti už kažkieno interesų gynimą, jei informaciją galima gauti kitoje žiniasklaidoje, net nemokamai per televiziją ar internetą?

Internete ne vien išsigelbėjimas

Kita vertus, džiaugtis lietuviškos spaudos nuopuoliu labai neverta. Toks labai ženklus ir greitas spaudos nykimas neigiamai veikia viešąjį diskursą.

Gal atsvara yra tas pats internetas, gal alternatyva nykstantiems dienraščiams yra ir bus interneto naujienų portalai?

Jų gausa ir konkurencija nekelia abejonių. Nuo lyderio – „Delfi“ portalo – skaitytojų skaičiumi tiek „15min“, tiek „lrytas.lt“, tiek „Alfa“ stengiasi neatsilikti.

Kita vertus, atidžiau panagrinėjus ekonominius naujienų portalų skaičius nesunku įžvelgti ir čia slypinčias panašias problemas kaip ir laikraščių rinkoje.

Lietuvos laikraščių reklamos rinkos dinamika (2002 – 2012m.)

Bendrovė	„Delfi“	„15min.lt“	„Lrytas.lt‘
Pajamos (mln.Lt)	16,422	4,23	6,823
Pelnas/nuostolis(mln.Lt)	3,3	– 1,08	723.000

Naujienų portalo „Delfi“ metinės pajamos yra per 16,5 mln. litų (2012m. duomenys), o tai yra beveik pusė visos interneto reklamos rinkos. Tuomet kyla pagrįstas klausimas: ar gali rimčiau su tuo konkuruoti „15min“ ar „Alfa“, per metus turėdami tik 3 – 4 mln. litų pajamų? Juk sąnaudos turiniui sukurti yra tokios pat, arba bent panašios.

Lietuvos reklamos rinkos pokyčiai 2011-2012m. (TNS.LT duomenys)

Šie skaičiai išduoda tą patį domino efektą internetinėje žiniasklaidoje kaip ir spaudoje. Mažiau žurnalistų, pageidautina su minimaliais atlyginimais. Ir kuo daugiau produkcijos. Todėl praktiškai viskas, kas pasiekia redakcijas spaudos pranešimų, viešųjų ryšių agentūrų, įmonių, politinių partijų rinkodaros padalinių produkcijos pavidalu, net neredaguojant, patenka į portalus. Prasidėję teismai dėl turinio vagysčių tik iliustracija bendros tendencijos.

Politikų kišimasis auga

Tokiu būdu Lietuva patiria tai, kas yra vadinama grėsmėmis demokratijai: žiniasklaidos tabloidizacija, fragmentacija, informacijos virtimas vien tik preke, redakcijų silpnumą ekonominiu požiūriu, kas nulemia jų ir politinės įtakos menkumą.

O gal apie tai net neverta diskutuoti, belieka laukti, kol „nematoma rinkos ranka“ savaime sureguliuos ir išspręs šias spaudos problemas?

Būtent tai ir yra bėda, kad Lietuvos valstybė, jos politinė bendruomenė nenori spręsti šių labai aštrių žiniasklaidos problemų. Net priešingai, politinės grupuotės, pasinaudodamos redakcijų silpnumu, siekia dar labiau didinti politinę įtaką, dresuoti savus „rotveilerius“.

Beveik prieš dvidešimt metų Lietuvoje buvo sukurta gan sėkmingai veikusi žiniasklaidos rinkos ir savireguliacijos sistema. Tačiau jau praėjo nemažai laiko ir naujas laikmetis reikalauja naujų sprendimų.

Pirma, Lietuvos valstybė neturėtų palikti rinkai spręsti kultūrinės spaudos likimo. Stiprios, finansiškai tvirtesnės kultūrinės spaudos redakcijos galėtų gerokai prisidėti keičiant bulvarėjantį viešąjį diskursą. Kita vertus, tokia, kokia dabar yra, kultūrinė žiniasklaida neverta gelbėjimo, nes veikia pagal principą: patys rašom, patys skaitom.

Apsisprendus, kokia kultūrinė spauda turi egzistuoti, kokią auditoriją ji privalo pasiekti, valstybė, per nepriklausomas institucijas, galėtų visiškai išlaikyti tokią spaudą, padėti jai plėtoti veiklą internete ir kurti alternatyvą viešosios erdvės bulvarizacijai, verslo ir politinių grupuočių įtakai.

Išeitys: fondas ir novatoriški rinkodaros sprendimai

Antra, spaudai išlikti, visuomenei naudingesnį turinį sukurti gali padėti Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas. Problema ta, kad Seime yra forsuojamos pataisos, kuriomis siekiama suvalstybinti fondo veiklą. Ar teko girdėti tam prieštaravimų? Matyt visoms partijoms, aukščiausioms valstybės institucijoms, pradedant Prezidentūra, tinka būsimas modelis. Juk per valstybinį fondą partijos, politikai galės skirstyti lėšas savo „sargybiniams“.

Taip pat verta diskutuoti dėl fondo efektyvumo. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas per metus paskirsto per 8 mln. litų paramos. Tai Lietuvos dienraščio metinis biudžetas. Dienraštis, su 300-400.000 tūkstančių skaitytojų bendra auditorija be abejonės būtų matomas ir girdimas. Kokį poveikį turi šie išleidžiami 8 mln. litų? Todėl diskutuoti, ar fondo taktika – remti visus ir taip padėti redakcijoms išgyventi – tikrai naudinga.

Sustiprinus fondo, kaip nuo valdžios bei verslo nepriklausomos institucijos, veiklą ir per jį padidinus paramą spaudai ir jos stiprinimui internete, būtų galima ne tik padėti  spaudai išgyventi skausmingą transformaciją, bet ir keisti, stiprinti viešąją erdvę, daryti teigiamą įtaką demokratijos diskursui.

Trečia, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur ir prasidėjo spaudos krizė, jau rastas atsakymas, kaip spręsti problemas. Nepriklausomos žurnalistikos ne tik spaudoje, bet ir internete nebus, jei ji nebus finansuojama iš dviejų šaltinių: reklamos ir mokamo turinio. Ir lietuviškos spaudos verslas neišvengiamai turės surasti tokius rinkodaros sprendimus, kad vartotojai būtų pasiryžę mokėti už turinį internete. Žinoma, už kokybiškos žurnalistikos turinį, o ne manipuliacijas, grasinimus, bulvarą ar mėginimus susidoroti su oponentais.

Nesiimant veiksmų ir sprendimų, viešoji erdvė bus vis labiau iškreipiama. Nes dabar tiek verslo grupės, politikos kairė bei dešinė, Seimas ir Prezidentūra vieningai sutaria – spaudai ir apskritai žiniasklaidai silpstant, ją reikia versti politiniu ar tiesiog savo „bizniuko“ pudeliu.

Autorius yra VU KF Informacijos ir komunikacijos katedros lektorius, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys, buvęs LRT generalinis direktorius.

Susiję