Ritmingų žingsnių aidas greit paskęsta didelėje žmonių minioje. Šaligatvis grįstas lygiomis, kvadratinėmis akmens plytelėmis. Šalia vingiuojanti siaura gatvė grįsta akmenimis. Tarp šaligatvio ir gatvės įsispraudęs mažas griovelis vandeniui nutekėti. Praeiviai, kirsdami gatvę, lengvai strykteli per jį, o kai kurie išdidžiai žengia per mažus tiltelius, jungiančius šias gatvės dalis. Arklių kanopų ir karietų ratų kaukšėjimas kartkartėmis įsiterpia į gausios minios šurmulį. Mėšlo tvaikas neatsiejamas nuo didmiesčio. Specialiu semtuvu apsiginklavęs darbuotojas renka arklių išmatas nuo gatvės grindinio. Ligos ir parazitai vis dar kelia rimtą grėsmę.

Vokiečių gatvė ne vieną šimtmetį buvo Vilniaus miesto prekybos centras. Kai kurie sako, kad jos pavadinimas kildinamas dar nuo XIV amžiaus ir čia gyvenusių vokiečių pirklių, pakviestų paties kunigaikščio Gedimino. Tai viena seniausių ir labiausiai išpuoštų miesto gatvių. Eidamas pro šalį nužvelgiu čia įsikūrusius bankus ir prašmatnius viešbučius. Kai kurios parduotuvės užima net kelis aukštus. Abipus gatvės driekiasi mažų ir tamsių, pereinamų kiemų labirintai. Būtent Vokiečių gatvėje ir aplinkiniuose kvartaluose įsikūrusi didžioji dalis gausios Vilniaus žydų bendruomenės, todėl prekyba ir amatai šioje miesto dalyje labai išplėtota.

Palikęs Dominikonų ir Trakų gatves užnugaryje kulniuoju toliau. Už kelių namų dešinėje pusėje stūgso miesto siena, o už jos – Pylimo gatvė. Joje įsikūrusi žydų ligoninė. Šios tautybės atstovai nuo seno burdavosi į draugijas, padedančias išlaikyti neturtinguosius, o 1805 metais caras Aleksandras I skyrė brolijai tris tūkstančius rublių ligoninei įkurti. Nuo tada keli žydų labdaros brolijos prižiūrėti kambariai buvo pertvarkyti į visą ligoninę, veikiančią iki šiol.

Mano žvilgsnis nukrypsta atgal į Vokiečių gatvę. Dėmesį patraukia gausybė reklaminių iškabų ant kiekvieno namo. Gatvelėse, kiemuose ir tarpuvartėse vyksta intensyvi smulki prekyba. Pirmo aukšto langus dažnai pakeičia smulkių krautuvėlių durys. Prekiautojai kur ne kur patys sėdi lauke ir kviečia pirkėjus užeiti. Pro šalį kartais šmėsteli į gatvę išėję pažaisti vaikai ar didžiulis vilkšunis, tempiantis savo šeimininką.Tokio praeivių, pirklių, arklių ir vežimų sambruzdį pamatyti gali tik keliose miesto vietose. Bet čia tai įprasta. Pasitaiko, kai vieno ar dviejų aukštų pastatuose, priklausančiuose vienai šeimai, įsikūrusios keliolika dirbtuvių, parduotuvių ir smuklių.

Gatvę supa dviejų, trijų, o kartais ir keturių aukštų namai. Daugiausia akmeniniai, tačiau pasitaiko ir mūrinių. Antro aukšto langinės neretai nuspalvintos ar iškabinėtos reklaminiais paveiksliukais. Jei apačioje veikia siuvykla, langinės papuoštos drabužių piešiniais, tuo tarpu batsiuvio langai išgražinti batų raižiniais. Įprasta, kad namas turi po tris, keturis, ar net daugiau įėjimų iš gatvės pusės. Visi jie veda į vaistines, kirpyklas, smukles ir kitas užeigas. Tarp tokios gausybės įėjimų dar telpa ir langai bei vitrinos. Virš įėjimų ir bet kur, kur dar galima atrasti laisvos vietos kabo užrašai. Žinoma – ne lietuviški, o hebrajiški, vokiški, lenkiški ir rusiški. Kai kurie ypač spalvoti ir kūrybingi, įvairiausių fromų ir rašmenų. Net balkonų grotos kai kur nukabinėtos skelbimais. Neįmanoma nusukti žvilgsnio ir neišvysti nė vienos reklamos.

Kairėje gatvės pusėje prieinu posūkį į Žydų gatvę. Joje aiškiai matyti Didžioji Vilniaus Sinagoga. Tai apie dvylikos metrų aukščio pastatas, siekiantis XV amžių, bet nuo tada ne kartą perstatytas ir remontuotas. Ji įleista 2 metrus į žemę, nes statymo laikotarpiu galiojo įsakas, draudžiantis kitatikių maldos namus statyti aukštesnius, negu gretimos bažnyčios. Toje pačioje gatvėje gyveno ir iškilus filosofas, rabinas Vilniaus Gaonas, čia įkūręs savo mokyklą, kurios padaliniai veikė ir užsienio valstybėse. Savo mokymu rabinas buvo žinomas visoje Rytų Europoje.

Toliau eidamas Vokiečių gatve pasuku galvą į dešinę. Ten vinguriuoja Šv. Mikalojaus gatvelė, o joje stovi seniausia Lietuvoje krikščionių bažnyčia, įkurta dar prieš Lietuvos krikštą 1387 metais. Bet krypties nekeičiu ir toliau žingsniuoju Rotušės link. Aplink apstu žmonių. Vieni iš jų pasidabinę prašmatniais, juodais paltais, lakuotais batais ir cilindrais ar skrybelėmis. Jų dantyse rūksta stori cigarai. Tačiau didesnę dalį sudaro vargingiau atrodantys asmenys. Tarp jų – čia gyvenantys ir prekiaujantys žydai, dažnai apsigaubę pilkšvais paltais ir užsimetę juodą beretę. Ilgos barzdos vyrams savaime suprantamas dalykas.

Paėjus keletą žingsnių nuo Šv. Mikalojaus gatvės iškyla Vilniaus pilininko ir LDK pinigų kalyklos administratoriaus Ulricho Hozijaus namas, kuris šiam atiteko 1524 metais. Per keturis šimtus metų namas ne kartą renovuotas, perstatytas. Buvusias medines perdangas jau senokai pakeitė akmeninės. Tačiau namo sienas ir langų rėmus puošia augalų ornamentai ir kryžių motyvai, siekiantys viduramžius.

Rotušė jau čia pat, tačiau iki jos dar reikia šiek tiek paeiti. Kelias pakrypsta šiek tiek į dešinę, o tada, padarius mažą lanką, pasisuka kairėn ir veda tiesiai į mano tikslą. Beeidamas pasuku galvą dešinėn. Ten atsiskiria Mėsinių gatvė. Tai gana vargingų žydų šeimų gyvenamas kvartalas. Namų tinkas gerokai aptrupėjęs ir suskeldėjęs, langinės medinės, sukaltos iš senų lentų, kurios jau spėjo supūti. Čia beveik nėra akį rėžiančių iškabų, tačiau iškart pastebiu išskirtinį bruožą. Tai arkos, jungiančios namus, esančius skirtingoje gatvės pusėje. Arkos kybo vos kelių metrų aukštyje, todėl aukštesnis žmogus eidamas turėtų pasaugoti savo skrybėlę. Šie lenkti papuošimai vietomis įrengti vos keli žingsniai vieni nuo kitų, todėl meta įdomių formų šešėlius. Šviesos žaismą sustiprina nelygios ir aptrupėjusios namo sienos. Kai kurių arkų viršus dengtas bronzos atspalvio čerpėmis, o kitų viršus plokščia, todėl labai panorėjęs, kaimynas galėtų pasisvečiuoti kitoje pusėje net neišėjęs į gatvę.

Toliau žingsniuojant Rotušės kryptimi Vokiečių gatvė ima labai sparčiai platėti. Iki tol buvusi apie 6–7 metrų pločio, čia ji prasiplečia kelis kartus. Pirmasis pastatas už Rotušės – trijų aukštų namas, statytas didžiuliais akmeniniais blokais, kuriuos slepia gelsvas tinko sluoksnis, išryškinantis blokų kontūrus. Rudame, skliautiniame stoge kyšo stoglangiai, o per vidurį stoge įmūrytas trikampio formos vertikalus išsikišimas.

Šis pastatas jungiasi su didesniu, keturių aukštų akmeniniu namu. Jo grubūs akmeniniai luitai nė nebandyti paslėpti. Pilko atspalvio pastatas turi stogelį virš įėjimo, kurį prilaiko siauros kolonos. Tarp antro ir trečio, bei trečio ir ketvirto aukšto per visą namą skirtingomis kalbomis parašytas parduotuvės pavadinimas ir jos įkūrimo metai – 1878.

Trečiąjį namą, esantį už pačios Rotušės, nuo kitų skiria mažas skersgatvis. Pastatas mūrinis, trijų aukštų su šlaitiniu stogu ir palėpėmis. Į gatvę kyšo du balkonai trečiame aukšte. Jo langai tarsi įrėminti baltomis, arkos formos langinėmis.

Dar kartą nužvelgiu aplink stovinčias parduotuves ir įsiklausau į ore tvyrantį šurmulį ir įžengiau į Rotušės aikštę.

Per Antrą pasaulinį karą sugriauti tik keliolika Vokiečių gatvės namų.Mėsinių ir Žydų gatvės suniokotos dar mažiau. Sovietų valdžia nutarė neatstatyti ir neremontuoti apgadintų namų, o praėjus dvidešimt metų po karo buvo nugriauti likę paskutiniai apleisti pastatai. Griovimas motyvuotas dėl sanitarinių priežasčių ir planuojamų transporto magistralių miesto Senamiestyje. Magistralių tiesti taip ir nebuvo pradėta.

Žydų ir Mėsinių gatvės sugriautos visiškai. Kai kur plyti tušti plotai, o likę namai visiškai nebeatpažįstami. Vokiečių gatvė dirbtinai praplatinta nugriaunant vienoje pusėje stovinčius namus. Pastatai, esantys už Rotušės nugriauti, o vietoje jų pastatyti nauji.

Susiję