Startas: svajonės pildosi auditorijose

Jie žurnalistiką studijuoja vos kelis mėnesius. Apie žurnalistikos studijas ir būsimą profesiją jie kalba su patosu. „Apie žurnalistiką svajojau nuo penktos klasės. Esu laiminga, nes vieną savo svajonę ir tikslą pasiekiau. Iš pradžių tiesiog norėjau būti žurnaliste. Vėliau, kai pradėjau dirbti dienraštyje „Alytaus naujienos“, supratau, kad daugiau nieko gyvenime ir nenoriu. Jaučiausi savo rogėse“, – dalijasi išgyvenimais pirmakursė Agnė Mankevičiūtė.

„Gal žodis svajonė būtų kiek per stipru, bet taip, šios srities mokslai yra tai, apie ką galvojau jau būdamas 15 metų. Rinkausi tarp teisės ir žurnalistikos. Galbūt viena priežasčių, kad esu tiesos ieškotojas“, – sako Eimantas Mikšys.

Erildas Budraitis iš trijų šnekintų pirmakursių santūriausias: „Jei vis dėlto savarankiškai ir nieko neverčiamas, gal net atkalbinėjamas nusprendžiau stoti į žurnalistiką, vadinasi, tai buvo mano svajonė. Mane sužavėjo šios profesijos specifika – greitis, išmanymas ir įžvalga“.

Tikriausiai nieko keisto, jei studentai viliasi mokymosi valandas iškeisti į žinias ir praktiką. „Tikiuosi, kad žurnalistikos studijos Vilniaus universitete bus kokybiškos ir tikrai vertos ketverių metų, nes jei patobulėsime tik per nago juodimą, tada koks skirtumas tarp baigusio ir nebaigusio žurnalistiką žmogaus“, – samprotauja Eimantas. „Manau, geriausia mokykla – praktika, patirtis. O studijos puiki terpė įgauti ir teorinių, ir praktinių žinių“, – studijų lūkesčius dėsto Agnė.

Pirmakursių pirmi mėnesiai Universitete nenuvylė. „Jaučiuosi patekęs ten, kur ir turėjau patekti. Rodos, netgi sienos jau tokios savos. Dauguma dėstytojų dėstymo kokybe nenuvilia, o kai kurie netgi pranoksta lūkesčius“, – vertina Eimantas. Agnė prisipažįsta, kad priprasti prie pasikeitusios aplinkos jai prireikė šiek tiek laiko – nauja aplinka, nauji veidai, nežinomybė. Tačiau dabar, rodos, viskas savo vietose: „Patinka studijos, yra įdomių dėstytojų, kurie sugeba įžiebti ugnelę mūsų, pirmakursių, akyse.“ O Erildas neslepia: „Gal šiek tiek daugiau tikėjausi iš pačių studijų, bet gal tai tik pirmas įspūdis. Bet labai patinka vieta, kurioje yra institutas – tai turbūt gražiausia vieta Vilniuje. Labai geras ir kurso kolektyvas.“

Erildas kol kas nelinkęs atskleisti, kokių planų turi baigęs mokslus, nors prisipažįsta, kad jų daug. O kol kas prioritetas – mokytis. Eimantas tikisi, kad niekada neteks rašyti apie skandalus ar apie tai, kaip kokia žvaigždė nukrito nuo laiptų. Tačiau, pats juokauja, kad nereiktų sakyti niekada ir anksčiau laiko spjaudyti į šulinį, iš kurio gali tekti gerti. Agnė tikisi gauti mėgstamą darbą ir toliau pildyti savo svajones.

Finišas: jei galėtų atsukti laikrodžio rodyklę atgal

O kitas šnekinamas trejetukas, atvirkščiai – žurnalistikos studijų senbuviai, jiems šis, ketvirtas, ruduo – paskutinis. Justas Vainilavičius pasakoja, kad jį nuo vaikystės žavėjo žurnalistika, ypač kai pamatė reportažą iš karo. Aistė Valiauskaitė nusprendė stoti į žurnalistiką būdama septintokė. Nors dvyliktoje klasėje iškilo abejonių, tačiau galutinai apsisprendė studijuoti žurnalistiką. Tik Dainora Peštenytė apie šias studijas pradėjo galvoti baigdama mokyklą. „Apie norą čia mokytis nežinojo niekas, net tėvai, tik mokytoja, kuri padėjo užpildyti dokumentus. Artimiesiems ir draugams tai buvo kaip akibrokštas“, – atvirauja Dainora.

Ar ketveri žurnalistikos studijų metai padėjo įgyti pakankamai žinių ir praktikos, kad galėtų dirbti svajonių darbą? „Manau, kad taip. Nors galima sakyti, kad Institutas labiau paruošia teoretikus nei praktikus. Įgyjame teorinių žinių, tačiau trūksta praktikos, kaip ir technikos. Turėtų būti kruopštesnis paruošimas dirbti TV studijoje, nes trūksta žinių, kaip dirbti su kamera. Praktikos metu to neišmoksi, nes dirbi reporteriu“, – mano Justas. Panašiai galvoja ir Aistė: „Pritariu. Viso to išmokome, tačiau kad daugiausiai atlikdami praktiką. „Institutas galėtų bendradarbiauti su žiniasklaidos priemonėmis, kad jos įsilietų į mokymą. Tai padėtų įgyti daugiau praktinių žinių. Gal tam būtų ir kitos galimybės“, – siūlo Dainora.

Bet visi trys šnekinti ketvirtakursiai mano, kad gerai, jog jų diplomas – ne žurnalistikos, o komunikacijos, platesnės srities, kad mokėsi daug įvairių disciplinų ir gavo platesnį akademinį išsilavinimą. Vadinasi, ir dirbti jie galės bet kokioje srityje, kuri susijusi su medija, komunikacija.

Jei būtų galima atsukti laikrodžio rodyklę atgal, Dainora vėl stotų čia: „Į šias studijas žiūriu kaip į pamatą: tai aukštasis išsilavinimas, ant kurio „dėsiu“ kitą sritį. Man šios studijos padėjo apsispręsti, ko noriu gyvenime ir į kokią sritį noriu gilintis labiau. Tas pagrindas, kurį čia gavau, yra tikrai geras.“ Aistė taip pat nedvejodama vėl rinktųsi Žurnalistikos bakalauro programą VU, nes nesijaučia nusivylusi: jos manymu, tai geriausia vieta Lietuvoje studijuoti šią specialybę. Justas dabar elgtųsi kitaip: pirmiausia baigtų kurios nors specialybės bakalauro, o paskui žurnalistikos magistro studijas Vilniaus universitete.

Visi trys ketvirtakursiai dar norėtų tęsti studijas užsienyje. „Ne todėl, kad Lietuvoje blogai – tiesiog užsienio universitetai gali pasiūlyti platesnį studijų spektrą. Ateitį sieju su Lietuva, bet, manau, kad kiekvienam reikia užsienio patirties“, – aiškina Dainora.

Susiję