Tiesa, kuri mus išlaisvino. Baltijos kelias

M. Ulozo šeima kelyje stovėjo laikydami juodus kaspinus, jog gyva žmonių grandinė nenutrūktų.
M. Ulozo šeima kelyje stovėjo laikydami juodus kaspinus, jog gyva žmonių grandinė nenutrūktų.

Maždaug dviejų milijonų susikabinusių žmonių grandinė nusidriekė per trijų Baltijos valstybių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Į Baltijos kelią žmonės ėjo pėsčiomis, važiavo mašinomis, išsireikalautais autobusais ir net greitosios pagalbos automobiliais. Visiems tada transporto priemonių neužteko, bet žmonės liko stovėti savo miestų ar kaimų aikštėse, namų kiemuose. Jie dainavo, kalbėjosi ir verkė vieningai susikabinę už rankų. Verkia ir dabar, prabilę apie 1989 metų rugpjūčio 23-osios atsiminimus.

Baltijos kelio mastai

Aktyvaus Sąjūdžio dalyvio ir Baltijos kelio organizatoriaus Arūno Grumado darbai koordinuojant akciją prasidėjo dar 1988 m.: „Idėja buvo pasiūlyta maždaug prieš metus. Pradinis noras buvo daryti Baltijos kelią iki Varšuvos, bet siena juk yra, o prie sienos kareiviai stovėjo. Dėl numatyto beveik 5 kilometrų tarpo, nusprendėme Baltijos kelią pradėti nuo Vilniaus.“

Darbų, kuriuos reikėjo padaryti organizuojant akciją, buvo daugiau nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Buvo sudarytas visas ruožas, suskaičiuota logistika. Paleisti tiek automobilių į gatvę būtų pražūtis, niekas neatvažiuotų. Tam reikėjo suskaičiuoti visus privažiavimus, buvo labai griežtai išdalinti kilometrai. Kiekvienas žinojo, kur važiuoja. Tačiau dauguma kelių vis tiek buvo užgrūsti. Žmonės apsinuodijo išmetamosiomis dujomis tunelyje prie Seimo, nes stovėjo automobilių spūstis. Rajoniniuose keliuose žmonės prastovėjo po kelias valandas“, – pasakojo organizatorius.

Informacija sklido per Sąjūdžio struktūrą ir miliciją

Neįtikėtina, kaip 1989 m., kai nebuvo nei mobiliųjų telefonų ar interneto, o radijo ryšys buvo uždraustas, Baltijos kelio organizatoriai sugebėjo sukviesti ir suvaldyti tūkstantines minias. „Pagrindinis kanalas, kuriuo sklido informacija, buvo Sąjūdžio spauda. Taip pat „Sąjūdžio banga“ televizijoje, per kurią buvo kalbama. O esmių esmė buvo Sąjūdžio struktūra. Kiekvienoje savivaldybėje ir rajone dirbo Sąjūdžio Taryba, ji atitinkamai turėjo Sąjūdžio grupes, per kurias toliau sklido informacija“, – aiškino Vilniaus Sąjūdžio tarybos dalyvis.

Sukvietus žmones, renginio dieną juos reikėjo suvaldyti, perduoti naujausias žinias. Šioje situacijoje Baltijos kelio rengėjas prisiminė kelių policiją: „Vienintelis būdas, kaip žmones informuoti akcijos metu, tai buvo Lietuvos radijas. Bet patekti į jį galėjo tik kelių policija, kuri turėjo racijas. Ji galėjo perduoti situaciją, kurie keliai užkimšti, kuriais geriau nevažiuoti. Milicija kelyje buvo vienintelis ryšys.“

Rubikonas jau buvo peržengtas

Tarybinė valdžia, organizuojant renginį, nebekėlė didesnių problemų: „Valdžia nusišalino ir vaidino, kad nieko nemato ir negirdi. Po akcijos šia prasme išliko taip pat rami. Trukdžiai buvo nuleisti iš Tarybų Sąjungos institutų: uždraudė skraidyti, radijo ryšį, gąsdino. Bet paskui, kadangi vietinė valdžia mus toleravo, jie nebeturėjo baudimo instrumentų. Negalėjo išgaudyti visų, pažeidusių nurodymus. Kai kurių rajonų partijų sekretoriai dalyvavo akcijoje kartu su visais.“

Turbūt kiekvienas, kuris stovėjo Baltijos kelyje, prisimena lėktuvus, mėčiusius gėles virš susirinkusiųjų galvų. Pasirodo, pilotai, valdę šiuos lėktuvus, kilo be valdžios leidimo. „Lėktuvai buvo du, taip susitarėme su aeroklubais. Jiems buvo uždrausta skraidyti, bet jie kilo nelegaliai iš Kauno ir Panevėžio. Vien Vilniuje buvo atneštas ne vienas sunkvežimis gėlių, beprotiškai daug. Rugpjūčio mėnuo vis dėl to yra palankus gėlėms“, – akcijos laiku džiaugėsi organizatorius.

Vis dėlto, tam tikriems organizatoriams spaudimą tarybinė valdžia demonstravo: „Pradžioje mane persekiojo KGB agentai ir darė psichologinį spaudimą. Persekiojo, kalbėjo, komentavo mane, o aš girdžiu viską, ką jie šneka. Kai šnekėdavau telefonu, dar kartais pakikendavo, kad išgirsčiau, jog tikrai klausosi mano pokalbių. Tačiau bijoti tada jau buvo per vėlu, Rubikonas buvo peržengtas.“

Į Balitjos kelią vyko šeimos, giminės, bendradarbiai

Mariui Ulozui tądien buvo vienuolika, tačiau prisiminimai jo atmintyje išlikę labai ryškūs.
Mariui Ulozui tądien buvo vienuolika, tačiau prisiminimai jo atmintyje išlikę labai ryškūs.

Į visą tautą subūrusią akciją žmonės vežėsi lopšiuose gulinčius vaikus, tėvus ir senelius. Politikos tyrimų ir analizės instituto direktoriui Mariui Ulozui tuomet buvo vienuolika. „Prisiminus Baltijos kelią, ir dabar per kūną nueina šiurpas. Kadangi Vilniuje stovėjo daug žmonių, tėvai nusprendė nuvažiuoti iki Širvintų, kur stovėjo giminės iš Kaišiadorių. Į tuometinį „žiguliuką“ sutilpome septyni suaugę žmonės ir trys vaikai. Būtent tas ruožas buvo tuštesnis, nes iš Kaišiadorių autobusais važiavusiems kelią pastojo valdžios paleistas manevrinis traukinys. Kartu su savimi vežėmės juodus kaspinus, mamos austas tautines juostas, aš rankose laikiau žvakę ir himną. Mama prie savęs visur nešiojosi radiją, per kurį buvo skelbiami nurodymai. Patirtos emocijos įstrigo giliai atmintyje. Jei ir dabar daugiau žmonių gieda Tautinę giesmę, prisimenu tų laikų jaudulį ir emocijas, patirtas stovint Baltijos kelyje.“

Į akciją – ir autobusu, ir greitosios pagalbos automobiliu

Suaugę žmonės Baltijos kelią prisimena visai kitaip. Ekonomistė Jolita Stepanavičienė su mama į akciją važiavo autobusu, kartu su kitais miesto gyventojais: „Važiavome iš Kretingos link Rygos. Kelionė užtruko tikrai ilgai. Viskas buvo suplanuota iš anksto, pranešta susirinkimo ir išvykimo valanda miesto aikštėje. Abi su mama labai norėjome važiuoti, tai buvo lyg tų laikų pramoga ir kiekvieno žmogaus indėlis į tėvynės laisvę. Nuvažiavę dainavome, šokome, deginome laužus. Grįžome tik vėlai vakare.“

400 tūkst. žmonių Baltijos kelyje susikabino rankomis, demonstruodami savo vienybę.
400 tūkst. žmonių Baltijos kelyje susikabino rankomis, demonstruodami savo vienybę.

Žmonės į Baltijos kelią vyko ne tik automobiliais ar autobusais. Gydytoja Emilija Balsiūnienė į akciją kartu su bendradarbiais važiavo greitosios pagalbos automobiliu. „Iš Kauno greitosios pagalbos automobiliais, kurie tą dieną nedirbo, važiavome į Baltijos kelio ruožą prie Ukmergės. Važiuoti norėjo visi, tačiau automobilių skaičius buvo ribotas, į juos susėdome, kiek tilpome. Važiuodami ilgai prastovėjome automobilių spūstyse. Atvažiavę, vyresniam žmogui suteikėme pagalbą. Stovint susikabinus rankomis ir dainuojant, virš mūsų praskrido lėktuvas, barstydamas gėles. Buvo ypač jaudinanti akimirka, ne vienas žmogus nubraukė ašarą. Tas vienybės jausmas, kuris tada užplūdo, neatpasakojamas. Ir dabar sunku sulaikyti ašaras. Stovėjome dar ilgai, namo išvažiavome tik sutemus.“

Pirmoji tokio dydžio akcija

 Susirinkusieji buvo labai geranoriški ir vieni kitus palaikantys. Žmonės statė paminklus, kėlė medinius ir betoninius pakelių kryžius. Pasvalio rajone buvo pastatytas visas jų parkas. „Vaizdai ir įspūdžiai buvo nepakartojami. Net nežinau, ar iki to laiko kažkas buvo surengęs tokio masto akciją, nusidriekusią per tris valstybes ir suvienijusią du milijonus žmonių,“ –  kalbėjo šios istorinės akcijos dalis, Arūnas Grumadas.

Kitą rytą Baltijos kelias buvo svarbiausia žinia visose pasaulio naujienų agentūrose. Buvo rodoma filmuota medžiaga, rašomi straipsniai, kalbinami organizatoriai. Baltijos kelias nepaliko abejingų nei Baltijos šalyse, nei už jų ribų.

Žmonės, sustodami ir susikabindami rankomis, visam pasauliui pademonstravo savo vienybę, galią, laisvės ir tiesos troškimą, kuriam, ankščiau ar vėliau, buvo lemta išsipildyti. Dabar visi galime jausti tik dėkingumą ir pagarbą tiems, kurie važiavo sužinoti tiesos.

Tiesos, kuri mus išlaisvino.

lentele

Būtent rugpjūčio 23 dieną Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas Vilniuje patvirtino Estijos Liaudies Fronto paruoštą bendrą trijų Pabaltijo šalių pareiškimą Molotovo-Ribentropo pakto 50-ųjų metinių proga. Jo pabaigoje rašoma: „Baltijos kelias – tai paskutinis kolonijinių teritorijų išlaisvinimo Europoje kelias. Sujunkime savo balsus ir pareikalaukime Hitlerio–Stalino paktus ir jų slaptuosius protokolus pripažinti teisiškai negaliojančiais, pripažinkime Estijos, Latvijos ir Lietuvos aneksiją neteisėtu ir neteisingu aktu!“

Patalpinta: Rašiniai