Mergina yra gerai žinoma ne tik kaip muzikologė, kurios straipsniai spausdinami „Septyniose meno dienose“ ar „Lietuvos žiniose“, bet ir kaip talentinga vargonininkė. Lukrecija gauna daug koncertų pasiūlymų, o neseniai kartu su smuikininku Zbignevu Levickiu, arfinininke Gabriele Ašmontaite ir sopranu Emile Ribokaite Vilniaus rotušėje atliko analogų niekur neturinčią koncertinę programą „Keturi metų laikai ir Ave Maria“.

Pokalbis vyko LMTA antrųjų rūmų vargonų auditorijoje – čia Lukrecija kruopščiai ruošėsi vakarinėms mišioms Vilniaus šv. Kryžiaus bažnyčioje, kurioje dažną vakarą atlieka religinę muziką.

Muzikinio kelio pradžia – fortepijonas

Lukrecija prisimena vaikystės pokalbį su tėvais. Jie paklausė, ar mergaitė norėtų lankyti kokį nors būrelį. Tuomet ketverių Lukrecija atsakė, kad nori  groti fortepijonu. „Aš nežinau, iš kur tas žodis „fortepijonas” į mano galvą atėjo. Nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi šio instrumento“, – sako Lukrecija, svarstydama, kad tokį pasirinkimą lėmė pašaukimas.

Būdama šešerių Lukrecija pradėjo lankyti muzikos mokyklą. „Pati labai norėjau groti ir namie daug dirbdavau“, – pasakoja L. Stonkutė, pridurdama, kad ir tėvų postūmio darbui nereikėjo. Jaunoji muzikė pamena, jog jos pirmoji fortepijono mokytoja, pamačiusi, kokį talentą turi Lukrecija, pasimetė ir sudvejojo, kokius kūrinius mergaitei parinkti.

Šeštoje klasėje Lukrecija pateko pas kitą, jau griežtesnę, pedagogę. Mergina pasakoja su ašaromis nenorėjusi lankyti jos pamokų.

„Dabar, kai pagalvoju, ačiū Dievui, kad pas ją pakliuvau, nes ji, liaudiškai sakant, „išmuštravojo“ gerai, parodė tai, ko aš dar nežinojau – kaip su fortepijonu elgtis, kaip gražų garsą išgauti“, – mano L. Stonkutė. Ji prisimena, kad ši pedagogė rūpinosi, kad tuomet dar mokinė dalyvautų konkursuose, taip pat surengė pirmąjį jaunosios pianistės rečitalį.

Muzikologės ir kompozitorės keliu vargonų link

Devintoje klasėje Lukrecijai kilo rimtų sveikatos problemų – pečių ir kaklo srityse besikaupiančios druskos užspaudė nervus, atsakingus už rankų darbą. Kai ji suprato nebesusidorojanti su šiomis problemomis, iš fortepijono skyriaus perėjo į muzikos teorijos ir muzikos istorijos. Pusę metų Lukrecija jautėsi „ne savose rogėse“. „Matyt, aš esu toks žmogus, kuriam reikia adrenalino. Galvojau: negi aš visą gyvenimą norėsiu sėdėti prie knygų, rašyti?“ – sako muzikos teorijos ir kritikos studentė.

Nacionalinės M. K. Čiulionio menų mokyklos muzikos teorijos skyriuje mokiniai turi mokytis ir kompozicijos, tad taip prasidėjo Lukrecijos ryšys su muzikos kūryba, o jos kompozicija „Tora Bora“ 2017-ųjų nacionaliniame moksleivių muzikos kūrinių konkurse užėmė III vietą. „Buvo minčių ir į kompoziciją stoti, bet pabandžiau save įsivaizduoti kaip kompozitorę ir pajutau jaudulį. Jeigu tai tavo dalykas, neturėtum jausti jokios įtampos“, – savo pasirinkimą aiškina Lukrecija.

Lukrecijos Stonkutės kūrinys „Tora Bora“ atliekamas finalinio konkurso „Mano nata“ koncerto metu.

Išgirdusi draugės pasakojimą apie vargonų fakultatyvą, Lukrecija tuo susiviliojo – jai vargonai nebuvo svetimi: dar gyvenant Mažeikiuose teko jais groti. Mergina prisimena džiugią mokytojos reakciją, kai ji pranešė, kad nori mokytis vargonų (groti vargonais). Nuo tol L. Stonkutė atliko solo koncertus Vilniaus ir Kauno arkikatedrose bazilikose, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bei Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčiose. 2016-aisiais Lukrecija pelnė prizines vietas Jaunojo vargonininko konkurse Kaune ir Jono Žuko jaunųjų vargonininkų konkurse Vilniuje.

Kryžkelėje rėmėsi širdies balsu

Kryžkelėje rėmėsi širdies balsu

Po metų mokslo M. K. Čiurlionio menų mokykloje Lukrecija suprato, kad ją muzikos teorija ir istorija taip pat domina. Besibaigiant dvyliktai klasei paaiškėjo, kad ir groti vargonais, ir kurti muziką sekasi gerai, tad dėstytojai skatino rinktis studijuoti jų dėstomus dalykus. „Pora naktų aš tikrai nemiegojau, nes vis svarsčiau, kur man stoti – norėjau priimti tinkamiausią sprendimą“, – sako Lukrecija pridurdama, kad rėmėsi širdies balsu.

M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventė nusprendė stoti į muzikos teorijos ir kritikos specialybę. Stojimo užduotys – rašto darbas ir pokalbis su dėstytojais – merginos neišgąsdino, mat mokykloje vyko intensyvus pasiruošimo procesas. Lukrecija kartu pasirinko ir mokymąsi vargonų fakultatyve. Dabar ji teigia esanti patenkinta, nes dalyvauja daugelyje muzikologijos renginių, konkursų, rašo recenzijas, interviu, o grodama vargonais dalyvauja įvairiuose koncertuose. Studentės teigimu, ją motyvuoja ir vargonų dėstytojos visapusiškas palaikymas.

Lukrecija Stonkutė atlieka Théodore Dubois kūrinį „Grand Choeur“.

Motyvuoja ir žmonės, kurie ieško talentų ir jiems padeda kilti. Vienas tokių – smuikininkas Zbignevas Levickis, klausęs Lukrecijos rečitalio Vilniaus Katedroje šią vasarą, o po trijų mėnesių jau kreipęsis su pasiūlymu dalyvauti koncertiniame projekte „Keturi metų laikai ir Ave Maria“. Vargonininkė atkreipia dėmesį, kad neretai atlikėjai ne taip atsakingai žiūri į savo pasirodymus koncertuose. „Tu niekad nežinai, kas sėdi tame koncerte, kokie žmonės tavęs klauso. Galbūt šis koncertas yra lemtingas ir po jo tavęs laukia sėkminga ateitis“, – svarsto L. Stonkutė.

Muzikologė ir vargonininkė pabrėžia, kad šiomis dienomis Lietuvoje jaunam muzikui yra labai sunku. „Jei nori padoriai gyventi, turi „plėšytis“ per kelis darbus, per kelis koncertinius projektus“, – mano L. Stonkutė. Tačiau jaunoji muzikė net nesvarsto galimybės emigruoti iš Lietuvos. Užsienis jai – tik pažinimo, komunikacijos mezgimo erdvė.

Susiję