Rūbai su praeitimi
Nusipirkę naujus marškinius, juos greitai „prisijaukiname“, o štai marškiniai iš „antrųjų rankų“ reikalauja daugiau pastangų. Jie tarsi svetimšaliai su nežinoma praeitimi. Siūlau kelionę į netyrinėtą ir nepažintą dėvėtų rūbų pasaulį, kurios metu išsiaiškinsime jų kilmę, vietą žmonių spintose ir sąmonėje.
Pasirengimas kelionei: susikraukime lagaminą
Viešoji įstaiga „Humana people to people“ yra puikiai žinoma Lietuvoje, nes veikia net keturiasdešimt devynios „Humana“ dėvėtų drabužių parduotuvės. Jos yra ganėtinai populiarios dėl galimybės nebrangiai įsigyti originalių, vienetinių rūbų. Ši įstaiga taip pat žinoma ir dėl daugelyje pasaulio šalių veikiančios savanorių tarnybos, teikiančios pagalbą skurstantiems žmonėms. Dalis „Humanos“ iš dėvėtų rūbų pardavimo uždirbtų pinigų keliauja į trečiojo pasaulio šalis, kur už šiuos pinigus yra statomos mokyklos ir ligoninės, kovojama su AIDS ir ŽIV.
Stotelė nr. 1 – Rūšiavimo centras
Dėvėtus drabužius „Humana“ perka iš tiekėjų Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Austrijoje bei Anglijoje. Iš pradžių drabužiai patenka į „Humanos“ rūšiavimo fabriką – vietą, kur jie yra išskirstomi į daugiau nei tirs šimtus rūšių – pagal kokybę, audinį, stilius ir t.t. Šį darbą rankomis atlieka moterys – rūšiuotojos, prieš tai praėjusios specialius apmokymus. Per savaitę rūšiavimo centras „apdoroja“ apie tris šimtus aštuoniadešimt tonų rūbų ir avalynės.
Išrūšiuoti rūbai tęsia savo gyvenimą. Jie supakuoti į 20 – 100 kg pakuotes iškeliauja į skirtingas vietas – „Humanos“ parduotuves, mažas „second-hand“ krautuvėles visoje Lietuvoje, o keturiadešimt procentų produkcijos parduodama į užsienį arba perdirbama. Eksportuojama į įvairias pasaulio vietas – Europą, Aziją ir Afriką.
Stotelė nr.2 – Parduotuvė
Kai kurie žmonės mano, kad dėvėtų rūbų parduotuvės – tik nepasiturintiems. Parduotuvės „Humana“ Trakų gatvėje vadovė Irena Kazlauskienė ši stereotipą paneigė. Pasak jos, parduotuvėje lankosi vidutinio socialinio sluoksnio atstovai, daug studentų ir moksleivių.
„Prekių paklausa priklauso nuo sezono. Labai paklausūs marškinėliai, trikotažinės palaidinukės, megztiniai. Per vieną apsilankymą žmogus parduotuvėje išleidžia 45-50 litų. Kartais būna žmonių, apsiperkančių už 100-150 litų, tačiau tai nėra dažnas atvejis“, – pasakojo parduotuvės senamiestyje vadovė.
Ji teigė, kad krizei ištikus Lietuvą, pardavimai nepadidėjo, tačiau ištikimų pirkėjų rato jie neprarado. I. Kazlauskienė džiaugiasi, kad Lietuvos žmonės po truputį atsikrato psichologinių kompleksų ir nebejaučia gėdos, pirkdami padėvėtus rūbus, nesislepia nuo pažįstamų, sutiktų parduotuvėje. „Anksčiau buvo juntamas žmonių susivaržymas, psichologinis barjeras, perkant dėvėtus rūbus. Dabar pastebiu, kad jo beveik neliko. Žmonės, susitikę pažįstamus parduotuvėje, neberaudonuoja. Be to, išaugo apatinio trikotažo, pėdkelnių ir kojinių pardavimai. Aktyviai perkami vaikiški drabužėliai. Pastebiu, kad psichologinių nusistatymų lieka vis mažiau. Man pačiai reikėjo laiko, kol supratau, kad galima pirkti bet kokį dėvėtą rūbą – jis bus toks pat kaip ir naujas“, – dalijosi mintimis Irena Kazlauskienė.
Stotelė nr. 3 – Jaunimo spintos
Septyniolikmetė moksleivė Martina pasakoja, kad dažnai perka dėvėtus rūbus ir tai daro ne dėl pinigų stygiaus. Pasak jos, dėvėtų drabužių parduotuvėse galima rasti vienetinių ir įdomių daiktų: „Dažniausiai dėvėtų rūbų parduotuvėse perku švarkus arba marškinėlius. Renkuosi juos ten, nes nusipirkusi įprastoje parduotuvėje arba turguje, mokykloje sutinku 5-6 merginas tokiais pačiais rūbais. Man tai nepatinka, nes noriu išsiskirti. Be to, kai drabužis nusibosta, nebūna gaila išmesti, nes kainos nėra labai didelės“.
Martina sako, kad nejaučia diskomforto nešiodama rūbus, kuriuos kažkas jau dėvėjo: „Nuo draugų neslepiu, kad kai kurie mano daiktai iš „second-hand‘o“ . Niekas dėl to galvos nesuka, dažnai ir kartu su draugais užsukame į dėvėtų drabužių parduotuvę“.
Priešingos nuomonės laikosi dvidešimtmetis studentas Lukas. Jis perka tik naujus daiktus, nes nešioti jau kažkieno turėtą drabužį jam yra nemalonu: „Neperku dėvėtų rūbų! Nuo vaikystės toks įprotis išliko. Net mintis nekyla užsukti į „labdarą“, man nemalonu“.
Nors pats rūbų „second- hand‘e“ neperka, Lukas tolerantiškai vertina draugus, perkančius dėvėtus rūbus: „Viena mano draugė „Humanoje“ visai gerą pirkinį įsigijo – visiškai naujus batus už 2 litus“.
Stotelė nr.4 – Žmonių sąmonė
Vilniaus universiteto Klinikinės psichologijos kurso magistrantė Paulina Želvienė teigia, kad žmonės gali jausti gėdą lankydamiesi dėvėtų rūbų parduotuvėse ir nešiodami ten įsigytas prekes ne dėl visuomenės nusistatymo, bet dėl savo pačių įsitikinimų. Pasak P. Želvienės, žmonės ima įžvelgti naujų prasmių dėvėtų rūbų nešiojime. „Propaguojama ekologija taip pat prisidėjo prie kitokių įsitikinimų apie dėvėtus rūbus. Žmonės stengiasi tuos pačius daiktus panaudoti dar kartą ir taip sumažinti išmetamų šiukšlių kiekį“, – pasakoja VU Klinikinės psichologijos magistrantė.
P. Želvienė sako, kad nuomonė, jog padėvėti rūbai – tik vargšams yra tik viena iš daugelio. „Yra ir kitų požiūrių: dėvėti rūbai kūrybingiems, išradingiems, norintiems originaliai atrodyti žmonėms. Norisi prisiminti seną, bet labai gerą patarlę: pagal rūbą sutinka – pagal protą palydi. Daug svarbiau yra tai, ką žmogus nešioja savo viduje, o ne išorėje. Deja, dėl šiandien paplitusios vartojimo kultūros dažnai tai pamirštame“.