Šokanti Lotynų Amerika Lietuvoje
Temperamentingoji Lotynų Amerika žavi savo šokio kultūra ir aistringais ritmais. Būtent šokį galima vadinti šio, Pietų bei Centrinės Amerikos šalis apimančio, regiono kultūros pamatu. Atrodytų, jog Lietuvai ta kultūra yra tolima ir menkai pažįstama, tačiau keturioliktuosius gyvavimo metus mūsų šalyje skaičiuojanti argentinietiško tango akademija bei sėkmingai veikianti Afrikos ir Lotynų Amerikos šokių studija rodo, jog Lietuvoje lotyniška kultūra yra populiari ir turi gausią bei ištikimą bendruomenę.
Tango – liga, nuo kurios sunku pasveikti
Eduardo Gimenez – iš Urugvajaus kilęs ir jau keturiolika metų mūsų šalyje gyvenantis tango pradininkas Lietuvoje, kuris į mūsų šalį atvežė daugybę argentinietiškos ir urugvajietiškos tango kultūros vertybių. Tai buvo muzikos įrašai, knygos, šokis ir visa tango filosofija, taip pat meilė šiam muzikos žanrui ir, žinoma, viltis, jog tango gali užkariauti ir europietiškas lietuvių širdis. „Prisimenu, kai pirmą kartą buvau Lietuvoje, viename klube pamačiau žmones, šokančius tango. Jie šoko pagal Julio Iglesias muziką ir jų tango buvo pramoginis, europietiškas. Mane ištiko šokas, tokio tango aš dar nebuvau matęs. Tada susimąsčiau – gal žmonės čia tikrai nežino, kas yra argentinietiškas tango?“ Būtent taip E. Gimenez kilo mintis pradėti skleisti argentinietišką tango kultūrą Lietuvoje. 1999-aisiais jis Vilniuje įkūrė „Tango Akademiją“, kuri dabar jau gali didžiuotis nemaža tango puoselėtojų bendruomene.
Tango virusas Lietuvą užvaldė itin greitai, mūsų šalyje tai buvo nauja, egzotiška ir nepaprastai viliojo polką nuo vaikystės šokančius ir klasikinį valsą jau išmokti spėjusius lietuvius. Jokios ypatingos reklamos šiai kultūrai nereikėjo – žmonės iš lūpų į lūpas skleidė žinią apie naują šokių mokyklą, kurioje kiekvienas gali išmokti tikrojo argentinietiško tango. E. Gimenez prisimena tą metą, kai žmonės Lietuvoje dar tik mėgino susipažinti ir išbandyti naujai į šalį atvežtą kultūrą: „Anksčiau tango buvo mada, daugelis ateidavo į pamokas tik tam, kad galėtų draugams pasigirti, jog mokosi šokti. Tokie žmonės, vos išmokę kelias šokio figūras, mesdavo šį užsiėmimą ir vėl ieškodavo naujos veiklos. O dabar – ne, dabar žmonės lanko pamokas ir šoka ne dėl mados, o dėl to, jog šokis yra tarsi liga. Jei pradedi – sunku sustoti, žmonės lieka ištikimi tango kultūrai ir pačiam šokiui“.
E. Gimenez pasakojo, jog tango – tai afrikiečių vergų ir europiečių kolonistų kultūrų sintezė. „Afrikiečiai į Lotynų Ameriką atvežė savo būgnus, ritmo pojūtį, tradicinius religinius šokius, o baltieji – gitarą, pianiną, smuiką. Per ilgą laiką afrikiečių ir europiečių muzika bei šokiai pavirto bendra visuma – Lotynų Amerikos kultūra.“ Tango mokytojas sakė, jog ir kolonijiniais laikais, ir šiandien šis argentinietiškas šokis yra tarsi ginklas. „Vergams tango visada buvo vienintelis ginklas, padėjęs apsiginti nuo bado ir represijų. Šokis leido jiems nepasiduoti, išlikti stipriems – tik šokdami ar dainuodami jie galėjo džiaugtis. Lygiai taip pat Pietų Amerikos gyventojai šiandien šokiu ginasi nuo skurdo ir vargystės.“
Geriausia terapija – Afrolatin šokiai
Labai panašiai, kaip priemonę gydyti slogias emocijas bei sielos ligas, o tiksliau – tiesiog kaip vaistą, Lotynų Amerikos šokius įvardija ir Giedrė bei Šarūnas Kondratai, šokių studijos „Souls” įkūrėjai. Jie – pirmieji šokių mokytojai, pradėję skleisti Afrikos ir Lotynų Amerikos šokių kultūrą Lietuvoje. Kaip ir E. Gimenez, taip ir šie šokėjai labai aistringai pasakoja apie nepaprastą tradicinio Lotynų Amerikos šokio galią. „Šokis gydo ir moko priimti ir mylėti save, harmonizuoti savo būtį“, – pasakojo G. Kondratė.
Savo pažintį su liaudiškais Lotynų Amerikos šokiais nuo populiariosios salsos pradėjusi pora prieš penkerius metus susidomėjo Lietuvoje tuo metu dar mažai žinoma bachata. Norėdami išmokti šį šokį, jie nuvyko į festivalį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Reno mieste Nevadoje šokėjai susipažino su pasaulio bachatos bendruomene bei geriausiais jos mokytojais, kurie festivalio metu pristatė juos kaip porą iš Lietuvos, rengiančią bachatos festivalį ir savo šalyje. Tai buvo labai netikėta abiems šokėjams, tačiau supratę, jog nebeturi kada dvejoti, jie ėmė mąstyti, kaip visa tai įgyvendinti. „Norint suorganizuoti festivalį, reikia auditorijos, o Lietuvoje juk niekas nešoko bachatos, taigi, sausio mėnesį grįžę iš Jungtinių Amerikos Valstijų, pradėjome ieškoti minčių, ką dabar mes galime padaryti. Festivalis Lietuvoje turėjo įvykti rugsėjį, o šokančių čia nebuvo. Tada ir supratome, kad vienintelė išeitis – įsteigti šokių studiją, pasakoti žmonėms apie bachatą ir mokyti juos šokti.“
Ne tik suplanuotas festivalis, bet ir noras afrolatin šokių galia pasidalinti su visais Lietuvos žmonėmis skatino porą aktyviai skleisti žinią apie savo šokių mokyklą. „Tai, ką tu gauni su šokiu, su emocijomis, su tuo temperamentu, visa tai yra džiaugsmas, polėkis bei meilė. Kuomet pats pajauti, kaip tai tave veikia, kokią įtaką daro partnerystei ar draugystei, tuomet tikrai labai norisi savo patirtimi pasidalinti su visais šokį pamilusiais žmonėmis.“ G. Kondratė šokį vadina geriausia terapija ir pasakoja, kad jie su vyru nuolat siekia savo mokinius ne tik supažindinti su Lotynų Amerikos šokių kultūra ir atsiradimo istorija, suteikia galimybę jiems pabendrauti su geriausiais šokių mokytojais iš viso pasaulio, bet ir padeda suprasti, kaip šokdami jie gali gydyti patys save.
Sėkmingai praėjus pirmajam bachatos festivaliui, pora surengė antrąjį, o 2012-aisiais Lietuvoje įvyko jau ketvirtasis afrolatin šokių festivalis „ONE LOVE“. Jo dalyvių, šokių pamokas lankyti pradėjusių bei temperamentinguosius Lotynų Amerikos šokius pamilusių žmonių, vis daugėjo ir jau beveik metus afrolatin šokių studija veikia ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. „Mes džiaugiamės tuo, kad dabar žmonės, atėję į šokių pamokas, jau žino, kas yra bachata. Vėliau jie susipažįsta su kizomba ar bolero ir pradeda eiti iš proto nuo tos dieviškos muzikos bei paties šokio. O labiausiai visgi džiugina tai, kad lietuvių, šokančiųjų afrolatin šokius, amžiaus grupės yra nepaprastai įvairios. Pamenu, vienoje grupėje turėjome ir dešimtokę, ir aštuoniasdešimtmetį. Gražu žiūrėti, kai šie žmonės šoka poroje, arba kai sūnus nesigėdija šokti su mama. Matydamas juos supranti, kaip tie žmonės jaučiasi šokdami, kaip jiems patinka tai daryti.“
Temperamentu lotynų amerikiečiams nenusileidžia ir lietuviai
Tradicinės lotyniškos kultūros virusu Lietuvoje užsikrečia vis daugiau šokio entuziastų. Lietuvius vilioja aistringi ir į mūsų tautinį folklorą nepanašūs šokiai. Būtent todėl, kad Lotynų Amerikos kultūra mums yra tokia tolima, iškyla klausimas, ar lietuviai išvis gali išmokti šokti taip, kaip tai daro patys lotynų amerikiečiai. Nors E. Gimenez nedvejodamas teigia, kad Pietų Amerikoje žmonės – gerokai draugiškesni ir atviresni nei Lietuvoje, jis nepritaria stereotipui, jog lietuviai ar kuri kita Europos tauta nemoka šokti taip jausmingai, kaip šokama Lotynų Amerikoje. „Tango dainose nėra tekstų apie linksmybes ar džiaugsmą, dažniausiai toje muzikoje apdainuojamas skausmas, liūdesys, žmogaus nesėkmės. Aš nemanau, kad Lietuvoje žmonėms mažiau skauda, ar čia jų nesėkmės mažesnės, juk visi pasaulio žmonės jaučia vienodai, kodėl tada ir šokiu perteikdami savo jausmus jie turėtų būti mažiau aistringi?“ Lietuvių temperamento nuvertinti neskuba ir Kondratų šeima. Puikiausiu pavyzdžiu jie laiko savo šokėjų senjorų grupę, kuriems šokis yra didžiausias malonumas. „Jie šoka, puošiasi, kviečiasi draugus, vis kartoja mums, kad reikia ruošti pasirodymą ir važiuoti į televiziją, jie nori, kad visi pamatytų, jog ir seni žmonės gali šokti ir būti temperamentingi! Tie žmonės tarsi naujai gimę, jie švytintys ir mažiau sergantys. Nuostabu tai, kad lietuviai, visai nesvarbu, jauni ar seni, pamilo Lotynų Amerikos šokį ir juo džiaugiasi.“