Agnė Klevinytė gimė ir užaugo Kelmėje. Baigusi mokyklą, ji norėjo rinktis menų studijas, tačiau artimųjų patarimai bei skatinimai apgalvoti šios profesijos perspektyvas pakeitė jos nuomonę. Nusprendusi turėti laisvus metus ir kol kas niekur nestoti, A. Klevinytė išvyko padirbėti į užsienį. Planuoti vieni metai Graikijoje virto ketveriais, per kuriuos tada tik būsima verslininkė dirbo nelengvą padavėjos darbą. Nors darbe buvo paaukštinta ir įvertinta, tačiau po ketverių metų nusprendė grįžti į Lietuvą.

„Graikijoje buvo tavernos, toks nevisiškai restorano lygis, kuris manęs netenkino, norėjau išmokti ir pasiekti daugiau“, – savo sprendimą sugrįžti atskleidė A. Klevinytė. Ji tobulėjimui pasirinko Vilnių, kuris nuo pat mažumės ją labai žavėjo.

„Vilnių galima drąsiai pavadinti Europos sostine, kurioje traukia gražūs žmonės, šypsenos, mada, perspektyvos ir panašiai“, – susižavėjimo miestui neslėpė verslininkė. Nors darbas ir gyvenimas Vilniuje sekėsi puikiai, tačiau po ketverių metų, praleistų sostinėje, A. Klevinytė jautėsi pavargusi ir vasarą nusprendė praleisti gimtajame mieste.

A. Klevinytė Kelmėje jau seniai turėjo erdvę, kuri jai kėlė didelį susižavėjimą. Jai patiko šalia patalpų esantis žolynas, uždaras kiemas, kurie sužadino naujas idėjas ir mintis įkurti naują vietą Kelmės gyventojams. Nors norimos patalpos tuo metu dar buvo išnuomotos, o, vasarai artėjant į pabaigą, laukė ir naujas restorano vadovės darbo pasiūlymas Vilniuje, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad A. Klevinytė liko Kelmėje. Jau sukrautus į sostinę lagaminus teko pasilikti gimtajame mieste, nes skambutis apie staiga atsilaisvinusias patalpas nebekėlė abejonių dėl būsimo verslo. Jas išsinuomojusi, per mėnesį Kelmėje atidarė naują vietą – kavinę-barą „Svetainė“.

Agnė Klevinytė neslėpė, kad imtis verslo buvo rizikinga, tačiau tikėjo savo idėja ir žinojo, kad tik sunkiai dirbdama gali sulaukti sėkmės. Ji buvo tikra, kad sėdėdama sudėjusi rankas savo tikslo neįvykdys, todėl pasiryžo imtis visų priemonių, kad nauja vieta Kelmėje atsirastų kuo greičiau. Didžiausiu sunkumu verslininkė įvardijo darbuotojų paiešką, kuri iki šių dienų „Svetainei“ kelia daugiausia problemų.

„Iš Kelmės emigruoja daug gerų ir darbščių rankų, kurias labai sunku pakeisti“, –apgailestavo A. Klevinytė. Nors verslininkė mano esanti griežta ir reikli vadovė, pripažįsta, kad kavinėje visi darbuotojai yra tarsi šeima, todėl labiausiai ieško žmonių, kurie ne tik gerai dirba, bet ir puikiai jaučiasi komandoje.

Pasakodama apie artimųjų ir draugų reakcijas į jos sprendimą palikti sostinę ir regione įkurti savo verslą, A. Klevinytė neslėpė, kad palaikymo sulaukė toli gražu ne iš visų, tik iš pačių artimiausių žmonių. Vienas iš didžiausių palaikytojų jai buvo tėtis, kuris nuolatos drąsino ir skatino veikti. Verslininkė pasakojo, kad kiti giminaičiai į jos idėją žiūrėjo skeptiškai, iki dabar nėra apsilankę jos kavinėje ir nežino, kaip pavyko viską realizuoti.

„Atėjau su labai aiškia žinute – duoti žmonėms tai, ko jie nusipelnė: suvalgyti skanų mėsainį, gauti steiką, galų gale, sveikintis su žmonėmis, kai jie įeina į kavinę. To Kelmėje nebuvo“, – pasakojo verslininkė. Ji neslėpė, kad idėjos kavinei daugiausia atėjo iš patirčių kelionėse. Štai, pavyzdžiui, kavinės interjere galima rasti ispaniškų detalių, meniu yra įkvėptas Graikijos virtuvės.

„Žinojau, kad viską darysiu kitaip, originaliai, neįprastai Kelmėje“, – idėjomis apie verslą dalinosi A. Klevinytė. Ir šis sprendimas pasiteisino, nes Kelmėje jos atidaryta kavinė yra populiari bei mėgstama klientų.

„Į didelį miestą grįžti gyventi nenorėčiau“, – teigė A. Klevinytė. Pasakodama apie skirtumus gyvenant sostinėje ir Kelmėje, verslininkė atvira – čia ji tapo ramesnė. Įkūrusi kavinę-barą, ji pradėjo vertinti kiekvieną laisvą minutę, daugiau laiko skirti poilsiui, sportui, mėgstamoms veikloms.

Paklausta, kodėl jauni žmonės retai sugrįžta į regionus ir mieliau pasirenka gyvenimą didmiestyje arba užsienyje, A. Klevinytė mano, kad daugiausia įtakos tam daro darbo vietų stoka regionuose ir tai, kad žmonėms čia trūksta veiklos ir pramogų. Ji neslepia, kad pati dažnai renkasi išvykas į netoli esančius didesnius miestus – Šiaulius, Kauną, Klaipėdą ar Vilnių, kuriuose žmonėms siūloma daug įvairių renginių, kitų laiko praleidimo būdų. Tačiau jei regionuose būtų kuriamos naujos darbo vietos išsilavinusiems ir talentingiems žmonėms, daugėtų pramogų ir veiklų, daugelis tikrai sugrįžtų į mažesnius miestus ar miestelius.

Susiję