Nostalgija tėvynei sugrąžino buvusį emigrantą
Prieš dvidešimt trejus metus kunigystę į meilę moteriai ir šeimą iškeitęs Edmundas Atkočiūnas dėl visuomenės pasmerkimo buvo priverstas emigruoti į svajonių šalimi vadinamą Ameriką. Vis dėlto nostalgija gimtajam kraštui sugrąžino Edmundą Atkočiūną į Lietuvą. Emigranto duonos ragavęs lietuvių, gyvenusių užsienyje, organizacijos „Sugrįžus“ vadovas nedvejodamas sako: „Tėvynė man reiškia viską“.
– Kokia buvo organizacijos „Sugrįžus“ pradžia?
Viskas prasidėjo nuo lietuvių, kurie gyveno Čikagoje. Ten gyvenantys lietuviai įkūrė savo klubą. Dabartinis organizacijos valdybos narys Mindaugas Kazlauskas ruošėsi grįžti į Lietuvą ir būdamas Čikagoje ėmė svarstyti, ar nereikėtų įkurti klubo Vilniuje. Įkurtą klubą Čikagoje jis perkėlė į Lietuvą.
Prieš 10 metų, kai grįžome iš Amerikos, pradėjome lankytis klube vieną kartą per mėnesį. Į klubą buvę emigrantai atvažiuodavo pasišnekėti, mes vieni kitiems padėdavome, pasidalindavome žiniomis. Vėliau prisijungė daugiau žmonių ir kilo mintis sukurti organizaciją. Iš lietuvių, gyvenusių Amerikoje, organizacijos pavadinimą pakeitėme į lietuvių, gyvenusių užsienyje, organizacija.
– Koks pagrindinis organizacijos „Sugrįžus“ tikslas?
Susitikti, pabendrauti, pasidalinti patirtimi. Dažnai tie, kurie ruošiasi grįžti, skambina, mes jiems padedame susirasti gyvenamąją vietą, jie klausia, kaip mums Lietuvoje sekasi, kur geriau įsidarbinti. Mūsų organizacija yra kaip greitoji pagalba lietuviams užsienyje.
Ankstesnis visuomeninės organizacijos „Sugrįžus“ prezidentas, mokslininkas Daumantas Matulis su mūsų nariais dalyvavo „Dainų šventėje“, keliavo po pasaulį, ragino grįžti į Lietuvą. Tikslas buvo pakviesti sugrįžti. Dabartinė situacija yra sudėtingesnė. Jeigu žmogus atvažiuoja iš užsienio turėdamas verslą ir pajamas, tada jis gali čia gyventi.
– Kiek narių yra Jūsų organizacijoje?
Aktyvių narių yra penkiasdešimt. Socialiniuose tinkluose mus stebi daugiau žmonių. Vasarą darome susitikimą lauke, todėl susirenka daugiau žmonių, o žiemą rečiau.
Neseniai buvo susitikimas su Seimo nariu Žygimantu Pavilioniu, kuriame dalyvavo apie dvidešimt žmonių. Mes neturime darbo vietų, pajamų. Esame užsienio lietuvius vienijanti organizacija.
– Prieš 23 metus pats pasirinkote emigranto kelią ir su šeima išvykote į JAV. Kodėl nusprendėte grįžti?
Mes grįžome, nes pasiilgome Tėvynės. Mūsų vaikai pasiilgo Amerikos, kadangi jie gimė būdami emigracijoje, Tėvynė jiems – Amerika. Mūsų vaikai čia niekada nepritaps. Jie matė kitus žmones, nesusidūrė su nepritekliumi, tačiau grįžę į Lietuvą buvo nuslopinti. Po okupacijos žmonės dar nėra laisvi. Jauna karta – taip, bet 60-mečių ir 70-mečių paveldas – velkasi iš paskos.
Lietuvoje yra gerų dalykų – kultūra, istorija, architektūra, muzika, teatras, literatūra. Tie dalykai ugdo asmenybę. Pragyvenimo ir nuotaikos atžvilgiu yra kitaip.
– Ko gero, jeigu ne emigracija, nebūtumėte įsitraukęs į organizacijos veiklą. Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, emigruotumėte dar kartą?
Būčiau turėjęs emigruoti, nes tokia buvo mano situacija. Pasirinkau meilę ir šeimą, bet atsisakiau kunigystės. Jeigu ir atsukčiau laiką atgal, ta situacija nebūtų pasikeitusi. Tokia padėtis vertė mus emigruoti dėl vaikų.
– Kokia yra Jūsų nuomonė apie Ameriką? Ar teisingas teiginys, kad Amerika – svajonių šalis?
Amerika keičiasi. Aš nesu tikras amerikietis. Tikrieji amerikiečiai patys mato, kad Amerika keičiasi, jie neatpažįsta jos – žmonės išsigandę, labai daug nelegalų, kai sienos atsidarė, atvažiavo įvairūs žmonės. Dabartinė svajonė greičiausiai yra kaip iš ten išbėgti (juokiasi).
– Tą patį kai kurie žmonės galėtų pasakyti ir apie Lietuvą.
Taip. Vienas žmogus pasakojo, kad gyveno Izraelyje, o kitas kitoje valstybėje. Gyvenantis Izraelyje sako: tu nevažiuok į mano šalį, čia viskas blogai, kitas tvirtina tą patį apie savo valstybę. Kur tada važiuoti? Yra svajonių šalių.
Mano manymu, svajonių šalis yra ta, kur yra kultūra, yra asmenybės, išsilavinimas, švara, tvarka. Amerikoje kultūra kainuoja brangiai. Čia, Lietuvoje, kultūra yra pigesnė. Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla, M.K. Čiurlionio menų mokykla – žmonės ten praktiškai nemokamai gauna išsilavinimą. Tai yra turtas.
– Jūs esate poetas. Būdamas emigracijoje parašėte poezijos knygą. Ar Jūsų kūryboje žodis Tėvynė – svarbus?
Taip. Visa poezija yra apie Tėvynę. Kaip ir Bernardas Brazdžionis sakė, jeigu nebūtų grįžęs į Lietuvą, nebūtų galėjęs kurti. Poetas turi jausti Tėvynę. Mes negalėjome grįžti, todėl emigracija, nostalgija gimtinei buvo impulsas rašymui. Kūrybingų žmonių sąsajos su Tėvyne, matyt, yra stipresnės.
– Jūsų poezijos knyga „Nostalgijos vitražas“ – naujos kartos kūrinys, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui: posmai joje pateikti net 17 kalbų. Ką Jums reiškia Lietuva?
Tėvynė tavyje tampa genetiniu užtaisu. Ji man reiškia viską. Prieš išvykstant nenorėjau palikti tėvynės, bet norėjosi pamiršti visa tai, kas ją „sužalojo“ – okupaciją, religinį fanatizmą, siaurumą, bukumą – visą komunistinį raugą. Visa tai norėjosi palikti, išmesti, išgryninti tėvynės geną ir toliau ant to pagrindo kurti šviesų gyvenimą.
– LDK laikais mes turėjome herojų Vytautą, XVI a. Mažvydą, vėliau sukilimus ir jų vadus, Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Kas yra Jūsų gyvenimo vedlys?
Lietuva išgyveno sunkią istoriją – carizmas, sovietinė okupacija. „Emilija iš Laisvės alėjos“, „Ekskursantė“ – įkvepiantys filmai, kuriuos turi pamatyti kiekvienas. Mes esame katalikiškoje pusėje ir daugelis katalikų gynė Lietuvą. Jei tu išlikai žmogumi dėl to, kad tavęs nepalaužė, vadinasi, turėjai savyje tiesą ir neleidai, kad ją „užmuštų“.
Iš mano mamos lagerininkės ir tėvo Stanislovo pavyzdžių supratau, kad jei žmogus išgyvena visus baisumus, jame švyti žmogiškumas. Žmogiškumas yra vedlys. Jeigu žmonės „užmuš“ šitą dalyką, sunaikins viską. Tai ir vyksta. Čia pat yra Ukraina. Kaip mes galime važiuoti į teatrus, eiti į kiną, pramogauti, kai čia pat, už sienos, žudo žmones?