Sąjūdis vyko ne tik Lietuvoje

Autorius nežinomas. Iš Zitos Paulauskaitės asmeninio archyvo.
„Išeivijos visuomenė šiltai ir pozityviai žiūrėjo į Sąjūdį, nes tikėjosi, kad ši veikla smarkiai pagreitins nepriklausomybės atgavimą“, sako Rimvydas Vaičaitis. Nuotrauka iš Zitos Paulauskaitės asmeninio archyvo.

Daugeliui Vakarų stebėtojų 1987-1989 metais atrodė, kad disidentiniai judėjimai atsirado tarsi iš oro. Protesto akcijos vykdavo dar iki 1988 metų, tačiau jos buvo smarkiai ribojamos sovietinės valdžios. Vienas svarbesnių buvo 1987 metų rugpjūčio 23 dieną Molotovo – Ribentropo pakto minėjimas prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mitingo dalyviai buvo fotografuojami, o telefono ryšių su užsieniu visą parą nebuvo. Kitą dieną pasirodė straipsniai įtakinguose užsienio leidiniuose: ,,The New York Times“, „Washington Post“, ,,Los Angeles Times“, ,,Chicago Tribune“ ir kituose. Tačiau tai nesutrukdė saugumiečiams suimti minėjimo dalyvių.

Pasak Kolumbijos universiteto profesoriaus Rimo Vaičaičio, ,,Užsienio lietuvių žiniasklaida skelbdavo šiek tiek informacijos apie Sąjūdžio veiklą, užmojus ir įtaką Lietuvos nepriklausomybės atgavimui. Išeivijos visuomenė šiltai ir pozityviai žiūrėjo į Sąjūdį, nes tikėjosi, kad ši veikla smarkiai pagreitins nepriklausomybės atgavimą“. Vadinasi, užsienyje gyvenantys lietuviai nebuvo pamiršę savo šalies ir įvairiais būdais stengėsi padėti jai atgauti nepriklausomybę.

1988 m. sausio 29 dieną Niujorke vykusioje konferencijoje, skirtoje religijos ir žmogaus teisių padėties Tarybų Sąjungoje apžvalgai, kalbėjęs Vytautas Skuodis, gamtos mokslų daktaras, disidentinio judėjimo dalyvis, teigė, kad kol kas nematyti jokio palengvėjimo tikėjimo srityje, Bažnyčią stengiamasi griauti iš vidaus. Tą pačią dieną JAV senatorius Frankas Lautenbergaus, sutikęs TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus, paklausė jų, ar bus leista ruošti taikingus judėjimus vasario 16-ajai Vilniuje ir Kaune. Deputatai neturėjo ko atsakyti. Po keturių dienų, vasario 2-ąją, JAV vasario 16-oji paskelbta Lietuvos diena Mičigano valstijoje. Lietuvoje esantys pasipriešinimo judėjimo aktyvistai buvo teisiami, mušami teismo salėse. Pasak naujienų agentūros Reuters, vasario 2 dieną teismo salėje buvo primuštas Petras Gražulis, tačiau TSRS užsienio reikalų ministerijos atstovas paneigė šią žinią, o žinios apie tai būdavo slepiamos, buvo draudžiama ruoštis Vasario 16-osios minėjimui.

Tuo pačiu metu užsienyje, Ženevoje, Jungtinių Tautų žmogaus teisių klausimams sesijoje, JAV delegatas Denny Goodmanas pasakė, kad ,,Europoje jau beveik 50 metų paneigta Estijos, Latvijos ir Lietuvos respublikų laisvo apsisprendimo teisė: ypač žiauru, kad šios nedidelės šalys prarado tą teisę dėl Stalino Tarybų Sąjungos ir Hitlerio Vokietijos sandėrio“. Vadinasi, Vakaruose buvo ne tik lietuviai, norintys padėti savo šaliai atgauti nepriklausomybę, bet ir kitų tautų žmonės, politikai, palaikantys Pabaltijo tautas. Tą pačią vasario 2 dieną JAV prezidentas Ronaldas Reaganas paskelbė proklamaciją, kurioje sakoma, kad JAV niekada nepripažino ir nepripažins Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos bei linki toliau siekti nepriklausomybės. Tai sukėlė sovietų valdžios nepasitenkinimą, tad po kelių dienų Lietuvos Komunistų partija suorganizavo mitingą, kuriame pasmerkė JAV prezidento sveikinimą bei teigė, kad Vakarai stengiasi sukiršinti Tarybų Lietuvos gyventojus.

Deja, apie 1987 metų Vasario 16-osios demonstracijas užsienio spaudoje mažai atsiliepimų, nes viskas prasidėjo tada, kai užsienio korespondentai jau buvo išvykę į Maskvą. Todėl iš kai kurių publikacijų skaitytojams galėjo susidaryti įspūdis, kad nieko ir neįvyko.

Užsienio lietuviai padėjo Lietuvos mokslininkams platinti, publikuoti savo darbus, buvo organizuojami simpoziumai. 1989 metais lapkričio mėnesį vienas vykusio simpoziumo organizatorių tapo prof. Rimas Vaičaitis pasakojo: ,,1989 metais organizavome Mokslo ir kūrybos simpoziumą Čikagoje. Aš buvau šio simpoziumo mokslinės programos pirmininkas. Kvietėme dalyvauti Lietuvos mokslininkus, menininkus, muzikus ir kitus. Tuo pačiu kvietėme ir pagrindinius Sąjūdžio organizatorius: prof. V. Landsbergį, R. Ozolą, M. Laurinkų, prof. A. Sakalą ir kitus. Daugelis jų atvyko ir skaitė paskaitas bei bendravo su išeivijos mokslininkais, visuomenės veikėjais ir kitais. Į šį simpoziumą iš Lietuvos atvyko apie 130 dalyvių.“ Tokie simpoziumai, renginiai galėjo būti laikomi tarsi taikios protesto akcijos, skatinančios Pabaltijo valstybių žmones išlįsti į dienos šviesą.

Užsienyje gyvenantys lietuviai sekė visus įvykius Lietuvoje, organizavo mitingus prie sovietų ambasados, konsulatų, rinko lėšas Sąjūdžio ir kitoms veikloms paremti. Tačiau didžiausiu persilaužimu prof. R. Vaičaitis laiko Kovo 11–ąją. Pasak jo, užsienio lietuvius tie Kovo 11 dienos ir kiti įvykiai labai jaudino ir jiems daug dėmesio skyrė Amerikos spauda, buvo siekiama, kad šie įvykiai būtų pasmerkti, kad sovietų kariuomenė paliktų Lietuvą ir Lietuva turi atgautų nepriklausomybę.

Apie Sąjūdį užsienyje galima kalbėti įvairiai. Matome, kad kitose šalyse gyvenantys lietuviai labai stengėsi, kad jų išsakytos mintys pasiektų politikus. Ir pasiekdavo. Tačiau ar veiksmingai? Galima sakyti, taip, juk prezidentai kalbėjo, linkėjo stiprybės siekiant nepriklausomybės, problema buvo matoma, nepavyko nutildyti žmonių kalbų. Tačiau taip pat galima sakyti, jog tos kalbos neturėjo aiškaus indėlio ir vis tiek patiems reikėjo išsikovoti nepriklausomybę. Tai yra ginčytinas dalykas, tačiau viena aišku – jei užsienis nebūtų kalbėjęs, kažin, ar būtume buvę išgirsti Sovietų Sąjungoje, ir ar dabar būtume nepriklausomi.

 

 

Patalpinta: Rašiniai