Lietuvis negali išgyventi Lietuvoje
Ankstus šeštadienio rytas Lenkijos pasienyje esančiame Suvalkų mieste. Jame šiuo metu išgirsti lietuviškai kalbančius žmones nenuostabu. Lietuviai čia lankosi parduotuvėse, turguose ar maitinimo įstaigose. Jie atvyko apsipirkti, pakalbinus juos paaiškėja tai, kad dauguma sutiktųjų čia atvykę iš atokiausių Lietuvos kampelių – Panevėžio, Vilniaus, Radviliškio, Klaipėdos. Visi pritariamai kartoja viena, jei ne Lenkija – neišgyventume.
Tūkstančiai lietuvių traukia į Lenkiją apsipirkti. Lenkijos kainos traukia ir panevėžiečius
Apsipirkti į Lenkiją lietuviai važiuodavo visada, tačiau tai dažniausiai būdavo tik pasienio gyventojai. 2008 metais, Lietuvą sukrėtus krizei, į Lenkiją plūstelėjo daugiau pirkėjų ne tik iš gyvenviečių pasienyje su Lenkija, bet ir iš Žemaitijos ar Aukštaitijos. Panevėžietė Jūratė Malickienė teigia, kad į Lenkiją atvyksta apsipirkti vieną ar du kartus per mėnesį. Kiekvieną kartą jai tenka nuvažiuoti 224 kilometrus – toks atstumas skiria Panevėžį nuo Suvalkų. Per dieną įveiktas 448 kilometrų atstumas prilygsta kelionei per Lietuvą – nuo Nidos iki Ignalinos.
J. Malickienė dažniausiai perka maistą, buitinę chemiją, o pirkiniams išleidžia 150 eurų. Pirkdama Lenkijoje ji sutaupo apie 50 eurų. Kartu su moterimi Lenkijoje apsiperka ir jos dukra Diana, kuri dabar studijuoja ir gyvena Vilniuje. Ji pasakoja, kad į Lenkiją su draugu ar motina atvyksta kartą per mėnesį. Apsipirkimui D. Malickaitė išleidžia įvairias sumas pinigų, o kiek sutaupo – neskaičiuoja.
„Lietuvoje neperku tiek prekių kiek Lenkijoje, nes gimtinėje į parduotuvę galima nueiti bet kurią dieną. Gal dėl to kaimyninėje išleidžiu daugiau pinigų didesniam kiekiui prekių, nes man kyla impulsas pirkti daugiau ir įvairių prekių, nes kitas panašus apsipirkimas bus negreit“, – sako studentė.
Pirkėjai teigia, kad Lenkijoje apsilanko daugybėje vietų. Turgus – ne išimtis.
Lentvaryje gyvenantis Maksim Frantovkij teigia, kad į Lenkiją su šeima važiuoja kartą per mėnesį, o kartais ir dažniau. Jis pasakoja, jog niekada dar nebuvo nusivylęs perkamų produktų kokybe. Tai pabrėžė ir D. Malickaitė, kuri į Lenkiją važiuoja dėl gero produktų kainos ir kokybės santykio.
„Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas mano, kad susiklosčiusi situacija tarp Lietuvos ir Lenkijos yra panaši į Vokietijos ir daugumos jos kaimynų. Belgijos, Nyderlandų ir Šveicarijos piliečiai važiuoja apsipirkti į Vokietiją, nes šioje šalyje dėl didžiulės rinkos prekių paklausos prekybininkai jas pardavinėja truputį pigiau. Jis teigia, kad vis dėlto lietuviai į Lenkiją važiuoja tik dėl kainų skirtumo, o kokybei pirmenybės neteikia.
Iki“ viešųjų ryšių atstovė Berta Čaikauskaitė, teigia, kad jau keletą metų netoli Lietuvos sienos gyvenantys latviai vyksta apsipirkti į Lietuvą ir dažniausia atvykimo priežastimi nurodo didelį prekių asortimentą ir kokybę.
Atvažiuoti į Lenkiją paprasta
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas sako, kad įstojimas į Europos sąjungą žmonėms suteikė galimybę pasirinkti, kur važiuoti apsipirkti. Neturintiems galimybės patiems nuvažiuoti į Lenkiją, atsirado išeitis. Įvairiuose skelbimų puslapiuose galima rasti siūlymų mikroautobusais ar autobusais vykti į Lenkiją apsipirkti. Šios kelionės tikslas – aplankyti maisto prekių parduotuves, bazes, kartais užsukama į rūbų parduotuves ar vaistines. Skelbimų puslapiuose dažniausiai kelionės siūlomos iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos. Vidutinė kelionės kaina 15–20 eurų. Kelionė iš Klaipėdos kainuoja apie 25–30 eurų
Keleivius iš Kauno vežantis vairuotojas Saulius teigia, kad dažniausiai žmonės apsipirkti vyksta kartą per mėnesį, jei didesnė šeima – 2 katus. Paklausus ar dažnai jis pats veža žmonės į Suvalkus, pašnekovas teigia, kad kiekvieną šeštadienį yra grupė žmonių, tačiau jų apsipirkimas neprimena matomų Lietuvos parduotuvėse.
„Lenkijoje žmonės tikrai apsiperka. Ten nuvažiavus žmonės neperka kilogramo mėsos ar vieno rulonėlio tualetinio popieriaus. Jei pirksi mažai, kelionė tau neatsipirks“, – pasakoja vairuotojas.
Vairuotojai teigia, kad Lenkijoje reikia pirkti daug prekių, kad kelionė atsipirktų.
Vairuotojas teigia, kad per savo keliones į Lenkiją dar negirdėjo nė vieno nusiskundimo. Visi žmonės pripažįsta, kad Lenkijoje beveik viskas yra pigiau. Kauniečiui pritaria ir iš Radviliškio žmones vežantis vairuotojas. Jis Lenkijoje – nedažnas svečias. Dėl didelio atstumo į Lenkiją dažniausiai važiuoja kas 3 mėnesius. Šių apsipirkimų metu jis pastebi, kad atvežti žmonės dažniausiai perka buitinės chemijos prekes bei neapdorotą mėsą.
Kainų skirtumai akivaizdūs, tačiau ne tokie dideli
Kainų skirtumai tarp Lietuvoje ir Lenkijoje pirktų prekių yra, nes kaimyninėje šalyje galioja kitoks maisto produktams taikomas pridėtinės vertės mokestis (PVM), taip pat kainos kinta ir dėl nepastovaus zloto kurso, kuris svyruoja nuo 4,2 zlotų už eurą iki 4,7.
Lenkijoje taikomas skirtingas PVM: mėsai, pienui, vaisiams, daržovėms, uogoms galioja 5 proc. tarifas, daugumai kitų prekių 8 proc. PVM, o alkoholiui, cigaretėms, saldainiams, arbatai, kavai bei kitoms ne maisto prekėms taikomas 23 proc. PVM. Lietuvoje visoms maisto prekėms taikomas 21 proc. PVM tarifas.
Kaip pataria dažnai į Lenkiją važiuojantys žmonės, geriausia įvairią mėsą pirkti vadinamosiose „Piko“ bazėse. Jose vištieną, kiaulieną, kalakutieną ir kitokios rūšies mėsą taip pat daugelį pieno ir buitinės chemijos produktų galima nusipirkti beveik dvigubai pigiau nei Lietuvoje.
Pigiausios prekės savaitgaliais yra išgraibstomos dar ankstyvą rytą.
Parduotuvėse pigiausios bulvės Lenkijoje kainuoja apie 0,20 eur, Lietuvoje jų galima rasti už panašią kainą ar net pigiau. „Lidl“ tinkle esantį vandenį „Saguara“ Lenkijoje galima nusipirkti apie 0,10 eur pigiau. Miltai Lenkijoje kainuoja apie 0,30 eur, o Lietuvoje jie kainuoja šiek tiek mažiau nei eurą. Pigiausias rastas jogurtas Lenkijoje kainavo apie 0,20 eur., o jogurtą „Fantasia“ Lenkijoje galima nusipirkti už 0,40 eur, Lietuvoje jis kainuoja 0,44 eur. Cukrus Lenkijoje yra trečdaliu pigesnis nei Lietuvoje.
Vaisių, daržovių, saldainių kainos ir Lietuvoje, ir Lenkijoje labai panašios, kiek pigesni Lenkijoje yra egzotiški vaisiai. „Lidl“ parduotuvėse esantys šokoladai abejose šalyse kainuoja tiek pat – apytiksliai 0,60 eur. Kaip pataria dažnai į Lenkiją vykstantys žmonės, reikia apsilankyti daugumoje Suvalkų parduotuvių, kad būtų galima nusipirkti produktų geriausiomis kainomis.
Kaltas ne tik PVM?
Lietuvoje veikiantys parduotuvių tinklai teigia, kad prekių kainų skirtumus lemia daug kompleksinių veiksnių. Vis dėlto, visi kalbinti tinklų atstovai įvardijo vieną svarbiausių ir akivaizdžiausių skirtumų – prekių apmokestinimą PVM.
„Tai – aplinkybės pasaulinėse ir vietinėse žaliavų rinkose, gamybos ir tiekimo kaštai, skirtingas darbo jėgos apmokėjimas, konkurencinė aplinka konkrečioje rinkoje, mokestinė sistema ir kitos priežastys, kurios priklauso nuo susiklosčiusios situacijos“, – sakė „Maxima“ tinklo komunikacijos vadovė Renata Dantė.
Prekybos tinklų atstovai pripažino, kad stengiasi išlaikyti savo pirkėjus įvairiomis akcijomis, projektais, tačiau nėra žinoma, kiek klientų vyksta apsipirkti į Lenkiją, o kiek iš jų pritraukia akcijos. Lietuvoje ir kaimyninėje šalyje esantis mažmeninės prekybos tinklas „Lidl“ siekia suvienodinti kainas vienoje šalyje.
„Dedame visas pastangas, kad bendras pirkinių maišelis Lietuvos kontekste išsiskirtų patrauklia kaina“, – pasakojo „Lidl“ Korporatyvinių reikalų ir komunikacijos departamento atstovė Valerija Lebedeva.
„Maxima“ stengiasi pritraukti pirkėjus skelbdami akcijas ir kompanijas. Dabar tinklas siekia pasiūlyti 1000 perkamiausių produktų pigiau nei kituose tinkluose. „Iki“ viešųjų ryšių atstovė Berta Čaikauskaitė teigė, kad jiems svarbiausia – kokybiškos prekės.
Padėtis be išeities?
Ekonomistai nesutaria, kaip būtų geriausia padėti Lietuvos gyventojams. Ž. Mauricas teigia, kad geriausia išeitis – didinti gaunamas pajamas. Lietuvoje oficialus darbo užmokestis yra ganėtinai žemas, mažesnis nei Lenkijoje. O į rankas žmogus atlyginimą gauna dar mažesnį, nes Lietuvoje yra nemaži mokesčiai.
Ekonomistas išskiria, kad Lietuvoje sunku išgyventi šeimoms su vaikais, kurios neturi jokių lengvatų, o ir darbo užmokestis dažnai nepakankamas patenkinti gyventojų poreikius. Tai yra didžiulis postūmis važiuoti į Lenkiją apsipirkti ir sutaupyti pinigų.
„Padidinus gaunamas pajamas pasitikėjimas valstybe būtų didesnis, žmonės norėtų mokėti mokesčius. Žmonės visada važiuos ten, kur pigiau, tačiau kelionės būtų ne masiškos“, – sako Ž. Mauricas.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto direktorius Žilvinas Šilėnas teigia, kad išeitis galėtų būti PVM lengvata.
„Sumažinti PVM reikia ne todėl, kad surinktume daugiau mokesčių, o todėl, kad žmonės galėtų apsipirkti Lietuvoje, nes tai sumažintų kainas ir dalis žmonių, kurie važiuoja į Lenkiją pirkti, pirktų Lietuvoje“, – teigia Ž. Šilėnas. Tiesa, jis pripažįsta, jog pasiekti lenkiškų kainų ribą Lietuvoje neįmanoma dėl kitų veiksnių.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto direktoriui nepritaria Ž. Mauricas ir Seimo narė bei ekonomistė Aušra Maldeikienė. Ji primena, kad apie 40 proc. šalies biudžeto sudaro gaunamos pajamos iš PVM. Jo sumažinimas gali būti pražūtingas biudžetui. Ž. Mauricas sako, kad PVM lengvatos gali iškraipyti rinką, o ir anksčiau buvusi PVM lengvata negerino situacijos.
„Nordea“ banko ekonomistas Lietuvos situaciją palygino su Danijos atveju. Jai neįmanoma parduoti prekių pigiau nei Vokietijai, nes ji negali varžytis su didele šalimi, kuri turi didelę rinką, todėl Danija renkasi kurti kokybiškus produktus.
„Būtų gerai, kad kokybės keliu žengtų ir Lietuva. Kuo didesnė kokybė, tuo didesnę pridėtinę vertę jis sukuria ir gautu pelnu vėliau galima dalintis su savo darbuotojais“, – mano Ž. Mauricas.
