Paulius Lileikis: „Tai buvo visos Lietuvos Atgimimo metas”

„Mitingas Kalnų Parke“ Andriaus Petrulevičiaus nuotr.
„Mitingas Kalnų Parke“ Andriaus Petrulevičiaus nuotr.

„Pauliukas? Pauliuką įleiskite, jis gerai fotografuoja, mums reikia tokių”, – devyniasdešimtaisias Pauliaus Lileikio užsidirbtas vardas tapo jo vizitine kortele ir universaliu leidimu į uždarus posėdžius Vyriausybės įstaigose. Tačiau ne visada viskas vyko sklandžiai – žymiam Lietuvos fotografui, dirbusiam Sovietų armijoje bei fotografavusiam Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, teko ir per tvoras laipioti, ir nuo apsaugos bėgioti. Apie euforiškus Atgimimo laikus, „Maroką” Vingio parke ir Danijos karalienę Kalvarijos turguje Paulius Lileikis pasakoja su jaunatvišku užsidegimu bei nostalgija.

„Fotografija turi kainuoti tiek, kad būtų galima sudaužyti aparatūrą”

„LLL mitingai prieš Europos parlamentarus“ Andriaus Petrulevičiaus nuotr. Komentaras: Jau devyniasdešimtaisiais Paulius Lileikis turėjo atlikti žmogaus-orkestro funkciją ir todėl „grojo visais instrumentais“ - ne tik fotografavo, bet kartais pats ėmė interviu bei rašė straipsnius.
Jau devyniasdešimtaisiais Paulius Lileikis turėjo atlikti žmogaus-orkestro funkciją ir todėl „grojo visais instrumentais“ – ne tik fotografavo, bet kartais pats ėmė interviu bei rašė straipsnius. Andriaus Petrulevičiaus nuotr.

„Kaip sakoma, tik riedantis akmuo neapsamanoja, nuolatos turi dirbti ir išgyventi. Aišku, būna duobių, bet vis tiek negalima kristi žemiau tos kartelės, kurią pats sau užsikėlei. Juk kai po nuotrauka rašo tavo pavardę, negali sau leisti padaryti blogai. Fotografijoje visada turi būti kažko neįprasto, o dokumentika taip pat reikalauja fotografo vidinio pasaulio, gebėjimo matyti ir jausti. Šiuolaikinės technologijos leidžia padaryti milijoną kadrų per sekundę, ir daug kam atrodo, kad, jei nieko gyvenime nemoki, – turi būti fotografu.

Tačiau iš tikrųjų labai lengva atskirti prastas nuotraukas nuo gerų. Dabar yra daug gabių jaunų fotografų, kurie jau lipa vyresniems ant kulnų, tačiau kartais jiems sunku prasibrauti per fotoplanktono, t.y. fotografų-amatininkų minias. Galbūt reikia kažkokio naujo impulso ar idėjos, fotografuoti ne tik laikraščiui, bet ir turėti savo išskirtinį stilių. Nors labai dažnai šiuolaikinei spaudai nereikia kokybiškų nuotraukų, o jeigu reikia – niekas nenori už jas mokėti. Paparacizmas beveik visada susijęs su rizika, todėl manau, jog fotografija turi kainuoti tiek, kad būtų galima sudaužyti aparatūrą”.

„Vadovėlius išmėčiau pro langą”

„Prie stalo 1989“. Autoportretas.
„Prie stalo 1989“. Autoportretas.

„Iš šių dienų pozicijos matau, kaip lengvai dirbosi tais laikais. Atgimimas vyko visose srityse – teatre, muzikoje, fotografijoje… Atėjo jaunų fotografų banga, kuri viską siekė daryti kitaip. Papūtė nauji vėjai – apie Sąjūdį papasakojo suolo draugas Rytas Staselis. Grįžęs iš Sovietų armijos norėjau stoti į mediciną, zubrinau nemėgstamas chemiją ir fiziką, bet nusprendęs studijuoti žurnalistiką, su džiaugsmu išmėčiau vadovėlius pro langą. Tada prasidėjo labai dvasingi ir euforiški metai, virdavo pačiam kraujas dirbti, o kadrai tiesiog šoko į objektyvą. Reikėjo suderinti daug darbų: studijavau, fotografavau, studentavau bei dirbau greitojoje pagalboje”.

Nepaisant darbų gausos, Pauliui Lileikiui pavyko baigti Vilniaus universitete žurnalistikos specialybę be akademinių atostogų, o per darbo gynimą doc. Laimonas Tapinas atsistojo ir pareiškė, kad tokio blogo diplominio projekto dar nėra matęs. Tačiau dėstytojas kalbėjo ne apie prastai atliktą darbą, bet apie savo beviltišką oponento padėtį – jis negalėjo rasti jokių trūkumų ir be išlygų pasiūlė visiems vertintojams įvertinti Pauliaus darbą dešimtukais.

„Nebuvau Sąjūdžio fotografas, bet fotografavau jo kasdienybę”

„Marokas“ Vingio parke. Andriaus Petrulevičiaus nuotr.
„Marokas“ Vingio parke. Andriaus Petrulevičiaus nuotr.

Paulius Lileikis dirbo Klaipėdos laikraščio „Mažoji Lietuva” redakcijoje, bet su draugais turėjo savo štabą „Respublikoje” prie Katedros aikštės Vilniuje. „Nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, mes vos spėdavome laiku atiduoti visą sukauptą medžiagą, kurią į Klaipėdą veždavo autobusas. Kartais tekdavo savo apelsinų spalvos žiguliuku užstoti kelią tam autobusui, kad jis neišvažiuotų be nuotraukų”.

„Negaliu sakyti, jog buvau Sąjūdžio fotografas, bet aš fotografavau jo kasdienybę: mitingus, protestus, posėdžius… Žmonės buvo labai atviri ir išalkę naujos spaudos. Pamenu, kaip pardavinėjau šviežius „Mažosios Lietuvos” numerius Vingio parke tiesiai iš savo žiguliuko, kurį vadinau „Maroku” ir per kelias valandas žmonės išpirko viską… Beprotiški buvo laikai: sausio 13-ąją lakstėme po naktinį Vilnių, laipiojome per tvoras ir norėjome užfiksuoti kiekvieną detalę. Rizikavome, nesuprasdami, jog mūsų gyvybės priklauso ne mums, o tiems, kurie mus myli. Tačiau buvo ir linksmesnių įvykių. Tarkim, 1990 metų kovo 18-ąją su draugais nuvažiavome prie Lietuvos-Karaliaučiaus srities pasienio, nuėmėme užrašą „Lietuvos TSR”, baltai nudažėme sieną ir užrašėme „Lietuvos Respublika”. Rusų kareiviai iš kitos pusės pyko ir klausė, ką mes sau leidžiame, bet nieko negalėjo mums padaryti, nes Lietuva jau buvo nepriklausoma”.

„Turiu dar parako”

„Tada buvo labai smagu dirbti – mano nuotraukas spausdindavo ne tik „Mažojoje Lietuvoje”, bet ir Čikagos „Drauge”, „The Reuters”, „Atgimime”… Dažnai svarbius įvykius fiksuodavau per atsitiktinumą – pamiršęs fotografo akreditaciją Kovo 11-ąją į rūmus patekau tik todėl, kad įsikibau gerai pažįstamam Česlovui Juršėnui į ranką, ir jis mane pravedė, Danijos karalienę Kalvarijos turguje fotografavau išlindęs pro užtvaros liniją, o Algirdą Brazauską teko sekti net iki šiltųjų kraštų.

Manau, žurnalistas turi būti kultūringai naglas, kitaip jis tiesiog negalės gerai atlikti savo darbo. Apskritai, mano manymu, fotografija labiau tinka jauniems žmonėms, nes po penkiasdešimties jau norisi ramesnio, sėslesnio gyvenimo būdo. Tačiau aš labai pasiilgau fotografijos ir noriu grįžti. Tikiu, kad turiu dar parako ir galiu dirbti.”

Patalpinta: Rašiniai