Niekada nesustojantis susibūrimas

Eklektinio stiliaus pastato portalas.  Čia įsikūrusi Lietuvos rašytojų sąjunga. Autoriaus nuotr.
Eklektinio stiliaus pastato portalas. Čia įsikūrusi Lietuvos rašytojų sąjunga. Autoriaus nuotr.

Lietuvos rašytojų sąjunga. Gyvuojanti jau nuo pirmosios nepriklausomybės laikų, ši bendrija ištvėrė visus mūsų valstybės ir tautos pokyčius. Šios organizacijos pagrindinis tikslas ir prioritetas – vienyti rašytojus – nesikeitė per visą jos egzistenciją.

Nepastovus ir kūrybingas gyvenimas

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, poetas Antanas A. Jonynas teigia,  kad sąjungos tikslus ir prioritetus trumpai apibūdinti nėra lengva. „Sąjunga yra rašytojus vienijanti organizacija, pagrindiniai tikslai yra jų, pačių bendrųjų, socialinių reikalų gynimas, prisidėjimas prie įstatymų kūrimo, rūpinimasis rašytojų kūrybos sklaida“, – dėstė sąjungos pirmininkas. Poetas sako, kad sąjungai priklauso „Rašytojų sąjungos leidykla“, kuri rūpinasi literatūros ir literatūrinių žurnalų „Metai“, „Literatūra ir menas“, „Vilnius“, „Nemunas“ leidimu ir platinimu. „Rašytojų klubas“ užsiima žodine rašytojų kūrybos sklaida – rengia literatūros vakarus, minėjimus. Taip pat Lietuvos rašytojų sąjunga palaiko tarptautinius ryšius su užsienio sąjungomis ir draugijomis.

Poetas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, žurnalo „Vilnius“ redaktorius Eugenijus Ališanka kalbėdamas apie narystę sąjungoje išskiria kelis įdomius faktus. „Rašančiam žmogui tai yra kaip savotiškas įvertinimas, kai jis tampa  Rašytojų sąjungos nariu. Tai reiškia, kad tu tampi profesionaliu rašytoju ir gauni meno kūrėjo statusą. Kita vertus atsiranda daugiau galimybių dalyvauti įvairiuose renginiuose, nors, tiesą sakant, nėra tokių uždarų renginių, išskyrus valdybos posėdžius“, – sakė poetas. Pašnekovo teigimu, sąjunga nėra susijusi su rašymu ir kūrėjas gali laisvai rašyti ir neįstojęs, bet dažniausiai rašančiam žmogui norisi prisijungti prie proceso, prie sąjungos organizacinės veiklos. „Tapdamas sąjungos nariu tu tarsi įstoji tiek oficialiai, tiek neoficialiai į tą bendriją, jautiesi bendrijos nariu“, – aiškino E.Ališanka. Būnant nariu atsiranda platesnės galimybės dalyvauti literatūriniame gyvenime. „Yra skirtumas tarp literatūros ir literatūrinio gyvenimo, buvimas nariu suteikia daugiau galimybių dalyvauti literatūriniame gyvenime“, – sakė poetas.

Ryšys su pasauliu

Sąjunga vienija rašytojus, tačiau ji veikia ne tik Lietuvoje, bet ir palaiko ryšius su užsienio šalių sąjungomis ir draugijomis. Tai svarbus sąjungos uždavinys, kurio tikslas yra užmegzti ryšius su kitų šalių literatūros atstovais ir skatinti lietuviškų knygų išėjimą į platųjį pasaulį.

Lietuvos rašytojų sąjunga priklauso Europos rašytojų tarybai, Baltijos rašytojų tarybai ir Trijų jūrų rašytojų ir vertėjų tarybai. Poeto, Lietuvos rašytojų sąjungos tarptautinių programų koordinatoriaus Donato Petrošiaus teigimu, pirmoji organizacija užsiima lobizmu ir pastaruoju metu kovoja su piratavimu, todėl ji kūrybos sklaidai skiria nedaug dėmesio. „Patys Lietuvos rašytojai dar nėra nusvilę nagų nuo tų piratinių didelių vagysčių“, – tvirtino D.Petrošius. Jo teigimu, ši organizacija susirenka vieną kartą per metus ir aptaria autorių teisių, skaitmenizavimo ir kitus svarbius klausimus. Antroji organizacija atstovauja mūsų Baltijos regionui, tačiau jos politika yra simbolinė. „Skandinavijos šalių remiama, finansuojama. Tai, už jų pinigus,  nesunku ir atspėti kas jiems rūpi: demokratijos ir žodžio laisvės sklaida čia, į rytų pusę“, – teigė poetas. Trečioji organizacija atstovauja Adrijos, Juodosios ir Baltijos jūrų regionams. Tai graikų iniciatyva sukurta organizacija, kurios paskirtis yra labiau poilsinė ir simbolinė. Poetas sako, kad jie veikia, rašo projektus, bet realios apčiuopiamos veiklos kaip ir nėra.

Lietuvos rašytojų sąjunga palaiko svarbius ir stiprius formalius ryšius su užsienio sąjungomis ir draugijomis, bet šie ryšiai nėra patys svarbiausi. „Daugiausiai yra nuveikiama per neformalius ryšius. Autoriai pažįsta autorius“, – sakė poetas D.Petrošius. Jo teigimu, į „Poezijos pavasario“ festivalį dalyviai yra kviečiami ne per organizacijas, o neformalių ryšių pagalba. Tokiu būdu rašytojų bendruomenė pasiekia neblogus rezultatus. Kontaktai, padeda skatinti tiek mūsų leidinių vertimus, tiek kitų kalbų leidinių vertimus į mūsų kalbą.

Lietuvių literatūros padėtis Lietuvoje

Kartais atrodo, kad Lietuvos visuomenė vangiai skaito lietuvių literatūrą. Užėjus į didesnį knygyną galima pastebėti situaciją, kai lietuviškos knygos yra nugrūstos į tolimiausią kampą, tačiau poetas Eugenijus Ališanka teigia, kad tokia situacija nėra susijusi su literatūriniu gyvenimu ar su Rašytojų sąjunga, nes knygų pardavimas yra verslas ir kultūrinė jo prasmė vis mažėja. Jo nuomone, pagrindinei tokios situacijos veiksniai slypi visuomenės ir gyvenimo kaitoje. „Rašytojo vaidmens keitimasis yra susijęs su naujosiomis medijomis ir su televizijos įsigalėjimu. Tiesiog žmonėms nebeliko tiek laiko“, – sakė E. Ališanka. Televizijos laidą ar filmą yra žymiai lengviau pažiūrėti negu skirti keturias ar penkias valandas intensyviam knygos skaitymui.

Diskutuojant šia tema, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas išreiškė panašią nuomonę. „Knygų leidyba, knygų prekyba, knygų platinimas, visa tai yra iš esmės komercinių struktūrų rankose“, – sakė poetas. Jo teigimu, lietuvių literatūra negali garantuoti didelio susidomėjimo ar tiražų, todėl dažniausiai pasirenkama leisti knygas, kurios yra populiarios ir kurios atneš užtikrintą pelną. Šiam procesui daryti įtakos rašytojų sąjunga negali. „Tu skaitytojo negali specialiai sudominti tuo, kuo jis nesidomi. Lietuvių literatūros rašytojas – jis nėra pajėgus konkuruoti su viso pasaulio literatūrine produkcija“, – tvirtino sąjungos pirmininkas. Tačiau į viską galima pažvelgti ir iš gerosios pusės. „Negalima ir skųstis labai smarkiai. Lietuvių literatūra yra skaitoma. Mes niekuo nesiskiriame nuo viso pasaulio mažų kultūrų, kuriose yra ta pati situacija“, – teigė A.A.Jonynas.

Lietuviškų knygų išėjimas į platųjį pasaulį

Poetas Eugenijus Ališanka sako, kad nėra vieno stebuklingo mechanizmo per kurį būtų labai lengva išleisti lietuvišką knygą į pasaulį. Tai nėra lengvas kelias ir procesas, tačiau galimybės yra atviros, bet norint, kad pasaulis pažintų lietuvių literatūrą reikia daug pastangų. „Yra labai svarbu kiek galima daugiau pasikviesti gerų autorių į mūsų „Poezijos pavasarį“, didelis dalykas yra mūsų prisistatymas knygų mugėse, sakykime, Frankfurto mugė. Tai buvo nemenkas stimulas lietuvių literatūros vertimams Vokietijoje. Labai nemenką vaidmenį atliko „Lietuviškos knygos“ lietuvių literatūros sklaidai, nes tai buvo savarankiška maža struktūrėlė, kuri labai sėkmingai ieškodavo išėjimo lietuvių literatūrai į kitas šalis, bendravo su užsienio vertėjais“, – teigė poetas. Pašnekovo nuomone, vienas iš svarbiausių dalykų yra vertėjų iš lietuvių kalbos palaikymas, nes nuo vertėjo labai daug kas priklauso. „Paprastai vertėjas ne tik verčia, bet ir bendrauja su leidyklomis, ieško būdų kam pasiūlyti, kur galima būtų išleisti. Jis tampa kaip ir tokiu literatūriniu agentu“, – tvirtino E.Ališanka.

„Lietuviškos knygos“ – lietuvių literatūros ir Lietuvos autorių informacijos ir sklaidos skyrius, veikiantis prie biudžetinės įstaigos „Tarptautinių kultūros programų centras“. Ši organizacija palaiko vertėjus, rengia jų seminarus Lietuvoje, palaiko ryšius su užsienio šalių vertėjais.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas įžvelgia labai svarbų finansinės galios faktorių knygų išėjime į pasaulį. „Lietuvoje gana gerai yra žinoma skandinavų literatūra, nemanau, kad dėl to, jog ji iš tikrųjų yra geresnė už Vidurio Europos  arba Pietų Europos literatūrą. Paprasčiausiai skandinavai skiria labai daug pinigų savo knygų platinimui. Jie skiria tokius didelius pinigus, apie kuriuos mes galime tik pasvajoti“, – teigė sąjungos pirmininkas. Jo nuomone, jei mes galėtume skirti tokius pačius pinigus savo literatūros sklaidai Skandinavijoje, tai jie taip pat būtų gerai susipažinę su mūsų literatūra kaip mes dabar esame susipažinę su jų. Nors mes nesame tokioje situacijoje, kad neturėtume visiškai pinigų kultūros rėmimui, tačiau Lietuvos kultūros politika suręsta prastai. Manoma, kad jei Lietuva išleis populiarų kurinį,  tai visi ims jį versti ir spausdinti. Toks požiūris yra labai naivus. Reikia patiems rūpintis literatūra, stengtis dėl jos ir ieškoti jai kelio į šviesesnį rytojų.

Patalpinta: Rašiniai