Kaip gyvena tie, kurie Žurnalistikos institute nestudijuoja ir nedėsto?

Dažnam žmogui universitetas pirmiausia asocijuojasi su dėstytojais ir studentais. Retas pagalvoja apie žmones, kurie sunkiai dirba, kad studentai turėtų tvarkaraštį, galėtų atlikti užduotis, vesti laidą radijo stotyje ar paprasčiausiai ryte ateiti į  tvarkingą ir jaukų fakultetą. Apie kasdienybę, įsimintinus potyrius ir tai, ko išmoksta iš studentų – pokalbis su Žurnalistikos instituto darbuotojais.

Povilas Šklėrius. Autorės nuotrauka.

Povilas Šklėrius: dirbdamas su studentais išmokstu drąsos

Atėjusieji į Žurnalistikos instituto radijo studiją neišvengiamai susipažįsta su Povilu Šklėriumi. Čia jis prižiūri studentus, kurie ateina įrašyti reportažų ar interviu, atlieka techninius darbus, prižiūri vakarines laidas, ieško naujos muzikos ir tvarko archyvą. Trumpai tariant – P. Šklėrius daro viską, be ko radijo „Start FM“ nė nebūtų.

P. Šklėrius pasakoja, kad darbas „Start FM“ jam patinka tuo, jog čia skamba daug muzikos, su kuria dirbti jis norėjo nuo paauglystės. Pasitenkinimo darbu negadina net tai, kad surasti alternatyvią muziką, gauti autorių leidimą ją leisti ir galiausiai surasti, iš kur ją persisiųsti, užtrunka nemažai laiko. Be to, radijas jam – labai mėgstama medija, prie jo praleido vaikystę.

Paklaustas, ar nenorėtų dirbti prie mikrofono ir vesti laidas, pašnekovas atsako, kad tai ne jam.

„Kažkada bandžiau dirbti radijuje, vedžiau laidą, bet tai nebuvo geras produktas. Aš negalėjau užtikrinti, kad ta laida būtų kokybiškai ir profesionaliai sukurta. Man labiau patinka, kai galiu padėti kitiems, realizuoti kitų idėjas, pats sugalvoti kažką naujo. Štai ir dabar planuojame rudenį pradėti kurti laidą, kuri būtų skirta vien universiteto žinioms ir akademinei bendruomenei.

Būna ir taip, kad kartais sugalvoju kokią nors idėją, bet suprantu, kad neturiu laiko arba tiesiog nesu tinkamas jai įgyvendinti“, – sako P. Šklėrius.

Pašnekovas pasakoja, kad Žurnalistikos institute dirba metus su puse, tačiau prieš tai 8 metus savanoriavo radijuje, tad pastebi, kaip pasikeitė studentai.

„Man atrodo, kad anksčiau studentai turėjo daugiau idėjinio užsidegimo dirbti radijuje, kurti laidas ir panašiai. Dabar jie tai daro profesionaliau, bet be ugnelės. Žinoma, taip būna ne su visais, kai kurie dirba užsidegę ir tikėdami tuo, ką daro.

Taip pat labai trūksta bendruomeniškumo, dabar visi individualistai, kurie ateina, padaro, išeina ir viskas. Anksčiau radijas buvo bendruomenė, kur buvo svarbu, ką kitas daro šalia tavęs. Tačiau čia nėra vien studentų bruožas, aš ir pats esu individualistas. Augau laikais, kai atsirado internetas ir žmonės būrėsi į bendruomenes, o dabar mes net internete to beveik nedarome“, – kalba pašnekovas.

P. Šklėrius atvirauja, kad iš studentų jis išmoksta drąsos nebijoti bendrauti su žmonėmis, juos užkalbinti.

„Matau, kaip studentai pasikviečia Andrių Kubilių į laidą ir galvoju, kad negalėčiau su juo kalbėti, nes liežuvis neapsiverstų iš baimės. Tačiau kitą kartą pakliūnu į situaciją, kai labai noriu užkalbinti žmogų ir pagalvoju: „O kas blogo gali atsitikti, jei užkalbinsiu?“, – sako jis.

Pašnekovas pasakoja, kad labiausiai dirbant radijuje įsiminė du dalykai – tada, kai netikėtai į studiją užsuko Andrius Mamontovas ir pasakė, kad jo vaikai klausosi „Start FM“ ir atvejis, kai tuometinės laidos „Pusryčiai plius plius“ vedėjai paskambino Kazimierai Prunskienei ir paklausė, ką ji gamino pusryčiams.

Renata Sidorenkienė: studentai keičiasi, pasiteisinimai – ne

„Kai mano dukra pasako, kad jos mama dirba universitete, ji visada sulaukia klausimo „O ką ji dėsto?“ Nedaug žmonių supranta, kad universitete dirba ir daugiau žmonių, be kurių studijų procesas negalėtų vykti“, – sako Renata Sidorenkienė. Nors oficialiai ji yra atsakinga už tvarkaraščio sudarymą, auditorijų rezervavimą bei baigiamųjų darbų įvedimą į sistemą, ji taip pat yra tas žmogus, kuris padeda studentams ir naujiems dėstytojams apsiprasti universitete.

Renata Sidorenkienė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

R. Sidorenkienė studijų koordinatore dirba 10 metų ir pastebi, kad kai kurie dalykai keičiasi, nors kai kurie tebelieka amžini.

„Anksčiau studentas susitikęs koridoriuje profesorių sakydavo „Laba diena, profesoriau“, o dabar tik prabėgdami koridoriuje tyliai kažką sumurma. Ir už universiteto ribų nesisveikina“, – sako ji.

Pašnekovė pasakoja, kad artėjant baigiamųjų darbų gynimams studentai užverčia ją pasiteisinimais, kodėl nespėjo laiku parašyti darbų.

„Kasmet sugenda kompiuteriai, dingsta viršeliai, nedirba rišyklos. Kartais net teisinasi ligomis ar laidotuvėmis – neretai susipainioja ir tuos pačius žmones „palaidoja“ po kelis kartus“, – sako studijų koordinatorė.

R. Sidorenkienė pasakoja, kad anksčiau, kai nebuvo budinčių postų, auditorijų raktus išduodavo ji, o atėję studentai stebino tuo, kad neprisimindavo dėstytojo, į kurio paskaitą eina, pavardės.

„Tada jie stovėdavo prie to sąsiuvinio ir ilgai galvodavo, į kokią paskaitą eina“, – komiškus dalykus prisimena pašnekovė.

Tomas Jokūbonis: jei patinka kinas ir bendravimas, tokiu darbu reikia tik džiaugtis  

Vaizdo ir montažo režisierius Tomas Jokūbonis Žurnalistikos institute dirba tik metus, tačiau jau susipažino ir su dėstytojo darbu. Jis pasakoja, kad dirbdamas su studentais per pratybas jis mėgaujasi, nes kinas yra didžioji jo aistra, o per paskaitas – nes gali pasidalinti žiniomis su jaunais žmonėmis ir stebėti, kaip jie tobulėja.

Pašnekovas sako, kad darbas su studentais skatina neatsilikti nuo laiko ir nuolat gilinti žinias.

„Negali taip būti, kad jei dėstytojas kažkada kažką mokėjo, jis gali visą gyvenimą taip ir dėstyti. Reikia nuolat tobulėti, jei nori susikalbėti su jaunais žmonėmis. Juk nuolat atsiranda naujų dalykų, net naujų žodžių“, – teigia T. Jokūbonis.

Tomas Jokūbonis. Autorės nuotrauka.
Tomas Jokūbonis. Autorės nuotrauka.

Pašnekovas sako, jog smagiausia matyti, kai studentai ateina pasiruošę ir kalbėdamasis su jais matai, jog jie supranta jiems sakomas pastabas ir patarimus. Anot T. Jokūbonio, smagu būna ir per pratybas, kai studentai yra specialiai blaškomi „tiesioginiame eteryje“ arba kyla nesusikalbėjimas tarp studento ir vaizdo režisieriaus.

„Būna, kad kartais specialiai trukdome: juokiamės, išjungiame šviesą, kad pažiūrėtume, kaip studentai reaguotų į tokias situacijas, jei tai būtų tiesioginis eteris.

Komiškų situacijų būna ir tada, kai studento veiksmai nebūna suderinti su vaizdo režisieriumi. Pavyzdžiui, studentas rodo triuką ir jo ranka išlenda už kadro arba iškrenta daiktai, kurie neturėtų matytis“, – pasakoja T. Jokūbonis.

Pašnekovas taip pat priduria, kad toks darbas mėgstančiam kiną ir bendravimą žmogui yra didelis džiaugsmas.

Osipas Pansevičius: kai nėra darbo – belieka žiūrėti į lubas

Apsaugos darbuotojo Osipo Pansevičiaus pareigos iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastos – jis 7 valandą ryto atrakina fakultetą, išjungia signalizaciją, o vėliau laukia studentų ir dėstytojų – tada duoda jiems raktus, o kartais ir parodo kokiam priklydėliui, į kurią auditoriją reikia eiti.

Vis dėlto, šios pareigos yra atsakingos, nes apsaugos darbuotojams, pasak O. Pansevičiaus, neleidžiama užsiimti jokiais pašaliniais darbais.

Osipas Pansevičius. Autorės nuotrauka.
Osipas Pansevičius. Autorės nuotrauka.

„Negalima nei kompiuteriu naudotis, nei laikraščio ar knygų skaityti, tad kai nebūna darbo tenka sėdėti ir žiūrėti į lubas, laukiant kol kas nors ateis pasiimti arba grąžinti rakto“, – kasdienybę nupasakoja O. Pansevičius.

Paklaustas, ar fakultete yra buvę kokių nors pavojingų situacijų, pašnekovas atsako, jog tokių Žurnalistikos institute dar nepasitaikė.

„Gal čia žmonės kultūringesni. Štai Chemijos fakultete, pamenu, vieną vaikiną per kalėdinį vakarą reikėjo net surakinti, nes susipyko su kitu vaikinu dėl panelės. O čia tokių dalykų dar nebuvo“, – prisimena O. Pansevičius.

Patalpinta: Rašiniai