Pasak asociacijos „Gyvastis“ prezidentės Ugnės Šakūnienės, Lietuvoje per metus galėtų atsirasti 100 donorų (apie 33 milijonui gyventojų) – tiek užfiksuojama smegenų mirčių. Maždaug 30 potencialių donorų atkrenta dėl medicininių priežasčių. Kitų 30 organai nebūna panaudojami artimiesiems nesutikus. Būtent pastarąjį skaičių reikia ir galima pakeisti.

Anot U. Šakūnienės, nėra kito būdo sumažinti artimųjų pasipriešinimą – tik visuomenės švietimas. Tačiau, kaip teigia Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) direktoriaus pavaduotoja Audronė Būziuvienė, mūsų valstybėje donorystė nėra prioritetinė sritis, kuriai būtų skiriama užtektinai lėšų.

Štai 2008-aisiais, kai valstybė finansavo donorystės idėjos sklaidą, tik ketvirtadalis potencialių donorų artimųjų nesutiko duoti organų persodinimui. Dabar, lėšas smarkiai sumažinus, pasipriešinimas vėl išaugo.  „Sveikatos apsaugos ministerija kartą per metus rengia konkursus nevyriausybinėms organizacijoms ir skiria po keletą tūkstančių litų. Bet socialinė reklama, net ir pritaikius 80 proc. nuolaidą, kainuoja keliasdešimt tūkstančių litų“, – tvirtina U. Šakūnienė.

Ji teigia, kad yra ieškoma ir kitų finansavimo šaltinių, tačiau tai pakankamai sudėtinga. „Iš privačių rėmėjų sunku gauti užtektinai lėšų. Nesame grupė, kuria būtų susidomėjęs verslas, pavyzdžiui, farmacijos kompanijoms mes per maži“, – pastebi U. Šakūnienė.

U. Šakūnienė teigia, kad donorystę paskatintų Švietimo ir mokslo ministerijos indėlis – juk idėją galima skleisti ne tik per televiziją ar lauko reklamą, bet ir per ugdymo institucijas – mokyklas, universitetus ar net darželius.

Kas svarbiau – ligonis ar donoras?

Kroatijoje donorystė tapo valstybinės reikšmės dalyku. „Vyko mokymai gydytojams, slaugėms, kiekvienoje ligoninėje buvo paskirtas koordinatorius, o valstybė pradėjo mokėti ligoninėms už paruoštus donorus“, – teigia A. Būziuvienė.

Lietuvoje ligoninė už paciento su smegenų trauma lovadienį iš Ligonių kasų gauna apie 5 tūkst. litų, o donoro lovadienis įvertintas tik 1,5 tūkst. litų, nors gydytojų darbo šiuo atveju reikia tiek pat ar net daugiau. Tiesa, iki 2011-ųjų ligoninės pinigus gaudavo tik tuo atveju, jei donoro organai būdavo galiausiai persodinami. „Jei jo širdis sustodavo ar donorystės atsisakydavo artimieji, už darbą neapmokėdavo. Tad pinigai, gaunami dabar, jau yra pasiekimas. Labai sunkiai sekėsi įtikinti Ligonių kasas, kad už donoro išlaikymą apskritai reikia mokėti, ką jau kalbėti apie tokią pačią sumą, kokia mokama už dar gyvą žmogų“, – sako A. Būziuvienė.

Tokia nuostata gali būti suprantama – ar investuoti į ligonį, kuris dar gali pasveikti, ar į mirusio žmogaus kūną? Kita vertus, tas miręs žmogus – potencialus išsigelbėjimas septyniems organų persodinimo laukiantiems žmonėms. Jei ne nuo mirties – bent nuo inkstų dializės ar neregystės.

Ne visi gydytojai turi užtektinai entuziazmo

Norint efektyviau vykdyti organų transplantaciją, svarbi ne tik valstybės, bet ir atskirų ligoninių politika. „Daugelyje Vakarų Europos valstybių kiekvienoje ligoninėje, kurioje gali atsirasti donoras, dirba ir koordinatorius. Lietuvoje taip yra tik Kauno klinikose, Respublikinėje Vilniaus universitetinėje, Šiaulių, Klaipėdos ligoninėse. Kitų ligoninių, matyt, kitokia politika“, – apgailestauja A. Būziuvienė. Anot jos, koordinatorius ligoninės galėtų išlaikyti iš valstybės už donorus mokamų pinigų.

Nesant koordinatoriaus, sunkiau užtikrinti, kad atsiradus donorui jo organus būtų galima persodinti. Tačiau mažos ligoninės, kaip teigia NTB atstovė, neturi net kai kurių reikiamų medikamentų, ką jau kalbėti apie koordinatorius.

Gydytojams atsiradęs donoras – papildomas krūvis ir papildoma atsakomybė. „Reanimacijoje vienas gydytojas turi iki dešimties pacientų. Ir jei vienam jų konstatuojama smegenų mirtis, jį reikia nuolat prižiūrėti, lašinti specialius vaistus, šildyti. Kiti devyni lieka pamiršti arba jais turi rūpintis kažkas kitas. Ne paslaptis, kartais suveikia žmogiškasis faktorius. Jau ir taip gydytojui sunku prarasti savo pacientą, juk jo darbas tarsi nuėjo veltui, o dar reikia jam mirusiam skirti daugiau dėmesio, nei kitiems, gyviesiems“, – medikams kylančią dilemą apibūdina A. Būziuvienė.

Iškyla ir įvairių kitų problemų, susijusių su gydytojais. Pavyzdžiui, ne apie visas smegenų mirtis NTB apskritai sužino, nors tai ir yra numatyta įstatymuose. „Su donorais užsiimama ten, kur dirba jaunesni ar labiau išprusę gydytojai, kuriems tai atrodo svarbu ir įdomu, ir juos palaikanti administracija“, – įsitikinusi A. Būziuvienė. Smegenų mirtis nustatoma darant gydytojų konsiliumą (pasitarimą) arba angiografiją (smegenys tiriamos rentgeno aparatu). Tačiau gydytojai angiografai daugelyje ligoninių dirba fiksuotą laiką, pavyzdžiui, nuo 9 iki 17 val. „Jei donoras atsiranda naktį ar savaitgalį, gydytoją, jei jam niekas papildomai nemoka, būna sunku pasikviesti“, – teigia NTB atstovė.

Be pasitikėjimo donorystė neįmanoma

Kalbėdama apie ateitį, A. Būziuvienė deda viltis į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, nustatančią transplantacijai skirtų žmogaus organų kokybės ir saugos standartus, kurią Lietuva turėtų priimti šiemet. Tų standartų įvedimas turėtų prisidėti prie efektyvesnės transplantacijos politikos Lietuvoje – tiek gydytojai, tiek ligoninės būtų priversti pasitempti ir išspręsti dabar pastebimus trūkumus.

Tačiau U. Šakūnienė pastebi problemą, kurios išspręsti direktyvos nepajėgios: „Jei nėra pasitikėjimo visa sveikatos apsaugos sistema, pasitikėjimui donoryste labai sunku išaugti.“ Kalbėdama apie donorystės sistemoje esančias problemas asociacijos „Gyvastis“ prezidentė nuogąstavo, kad, jas pernelyg iškėlus, visuomenėje ir paprasto nesutarimo tarp organizacijų ar nesusiderinimo tarp institucijų aprašymas gali turėti neigiamos įtakos pasitikėjimui pačia donorystės sistema. Šiuo požiūriu ji labai jautri – kritęs šešėlis, anot U. Šakūnienės, gali kainuoti žmogaus gyvybę.