Narystė Lietuvos dailininkų sąjungoje – dėl meno ar lengvatų?

Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos veikla tęsiasi jau penkis dešimtmečius: visuomenei pristatoma tai, ką geriausio ir naujausio sukuria Lietuvos dailininkai. Autoriaus nuotr.
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos veikla tęsiasi jau penkis dešimtmečius: visuomenei pristatoma tai, ką geriausio ir naujausio sukuria Lietuvos dailininkai. Autoriaus nuotr.

Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) yra savanoriška kūrybinė organizacija, vienijanti profesionalius dailininkus ir dailėtyrininkus. LDS skatina ir propaguoja sąjungos narių kūrybą, gina jų autorines teises, savarankiškai  ir kartu su valstybinėmis institucijomis bei organizacijomis rengia profesionalaus dailės meno projektus, kūrybines programas.

Šiuo metu Sąjungoje yra 1343 nariai. Lietuvos dailininkų sąjungos referentė Kristina Stuokaitė mano, kad šis skaičius tik atrodo didelis – kitų šalių  menininkų susivienijimuose narių yra kelis kartus daugiau. Nors įstatuose teigiama, kad už nedalyvavimą kūrybinėje veikloje penkerius metus dailininkas tarybos sprendimu gali būti pašalintas iš sąjungos, K. Stuokaitė teigė, kad  nemaža dalis LDS narių jau nebekuria.

Lietuvos dailininkų sąjungos įstatuose įtvirtintas sąjungos tikslas – „Skatinti ir ginti laisvą kūrybą, profesionaliojo dailės meno sklaidą, jos įvairovę ir tautinį savitumą, propaguoti LDS narių kūrybą Lietuvoje ir užsienyje“. K. Stuokaitė tiki, kad sąjungai puikiai sekasi vykdyti užsibrėžtus tikslus – LDS rengia įvairias parodas Lietuvoje ir už jos ribų, rekomenduoja savo narių kūrybą, skatina menininkus įvairiais apdovanojimais, užsiima leidyba ir edukacija. Be meno sklaidos, Dailininkų sąjunga užsiima ir ne tokiais romantiškais dalykais. Keista, bet būtent jie, K. Stuokaitės teigimu, ilgą laiką skatino menininkus jungtis į sąjunga. Tapęs Dailininkų sąjungos nariu, menininkas gauna meno kūrėjo statusą, kuris užtikrina ligų ir pensijos draudimą valstybės lėšomis. Taip pat, Dailininkų sąjunga įsipareigoja tvarkyti menininko dokumentus, taigi sąjungos nariams nebereikia tuo rūpintis patiems. Su sąjungos išduotu tarptautiniu bilietu, nuvykęs į kitas šalis, sąjungos narys gali nemokamai lankytis meno renginiuose ir muziejuose. „Maži dalykai, bet vis paskatinimas“ – pastebėjo K. Stuokaitė. Panašios nuomonės yra ir menininkė Miglė Kosinskaitė, Dailininkų sąjungos nare esanti nuo 2000 metų. Paklausta apie narystės LDS reikšmę, menininkė prasitarė, kad labiausiai ji džiaugiasi Palangos poilsio namais, „kuriuose visuomet gera ir nebrangu apsistoti bet kuriam sąjungos nariui“ bei Dailininkų sąjungos organizuojamomis kelionėmis į svarbiausius meno renginius Europoje. M. Kosinskaitės nuomone, savo kūrybine veikla ir karjera menininkas turi rūpintis pats, tai jau ne Sąjungos reikalas.

Lietuvos dailininkų sąjungos narių pareigos, palyginti su teisėmis, menkos. Laikytis įstatų bei profesinės etikos normų, dalyvauti LDS veikloje ir mokėti nario mokestį – tai viskas, ką įsipareigoja daryti nariu tapęs menininkas. Ir nors, K. Stuokaitės teigimu, profesionalūs menininkai neturi problemų tampant sąjungos nariais, tačiau ji atvira tikrai ne visiems, paimantiems į rankas teptuką. Dažniausiai menininkams sąjungos nariais nepavyksta tapti dėl dviejų priežasčių. Pirmąją K. Stuokaitė įvardijo ironiškai: „Pilies gatvės turgeliu“. Sąjungos nariais netampa menininkai, kūryba užsiimantys dėl pelno, vieną po kito štampuojantys vienodus paveikslus, kuriuos lengviausia parduoti – komercija Lietuvos dailininkų sąjungoje nevertinama. Taip pat dažnai neįstoja menininkai, dar „nepriaugę“ iki profesionalaus meno, neatradę savo braižo ir nišos.

K. Stuokaitė džiaugėsi, kad į Lietuvos dailininkų sąjungą bando stoti vis daugiau jaunų menininkų. „Tik taip galima pasivyti šalis su kuriomis palyginus šiandienos Lietuvių menas jau atrodo vakarykštis“, – teigė ji. Neseniai Dailininkų sąjunga panaikino privalomąjį kūrybinio darbo stažą, ilgą laiką neleidusį jauniems menininkams tapti sąjungos nariais – dabar tai galima daryti vos pabaigus meno studijas.  Taip pat siekiama paneigti nuostatą, kad Sąjungos nariais gali tapti tik ilgai kuriantys ir daug pasiekę menininkai.

Labiausiai K. Stuokaitę džiugina tai, kad jauni menininkai į Lietuvos dailininkų sąjungą stoja ne dėl meno kūrėjo statuso ar nariams suteikiamų lengvatų. Jie siekia savo kūrybos sklaidos galimybių, kurios labai ribotos, nepriklausant jokiai meno kūrėjų organizacijai. Dažnai be menininkų sąjungos rekomendacijų meninė veikla ir sklaida užsienyje praktiškai neįmanoma. Panašiai mano ir jaunas menininkas, 2011m. laimėjęs Baltijos šalių „Jaunojo tapytojo prizą’11“ Jonas Jurcikas, mūsų pokalbio dieną  kaip tik pateikęs paraišką tapti Dailininkų sąjungos nariu. „Sąjungos reikšmė yra didžiulė, tačiau dabartinė padėtis rodo, jog šiai įstaigai reikalingos permainos ir nedelsiant“, – teigė jis. J. Jurcikas mano, kad šiandien menininkai į sąjungą stoja dėl teisės paprasčiau gauti informaciją, dalyvauti parodose ir projektuose, savo kūrybos sklaidos galimybių.  Jo nuomone, Lietuvos dailininkų sąjungai reikia pokyčių, tačiau jie kelią skinasi sunkiai, nes sąjungoje labai daug narių, ir tik labai maža dalis jų yra jauni menininkai, taigi net norint permainų, jos sunkiai pasiekiamos.

Nepaisant optimistiško K. Stuokaitės požiūrio į jaunų menininkų veiklą sąjungoje, J. Jurcikas teigė, kad nepastebi pačios Lietuvos dailininkų sąjungos pastangų prisivilioti jaunus kūrėjus. „Tai tik gražios kalbos, kurios slepia liūdną padėtį“, – mano jis. Gelbsti tai, kad jauni menininkai, dėl mažos mūsų šalies rinkos ir ribotų galimybių turėjo išmokti „patys save parduoti“ ir dabar noriau imasi iniciatyvos.

Patalpinta: Rašiniai