Atrodėte nustebęs, kai sužinojote, kad esate išrinktas metų dėstytoju. Tai keista, nes nuolat studentų Jums reiškiamas palankumas nėra paslaptis. Kaip manote, kodėl studentai Jums skiria tiek simpatijų?

Matyt, reikėtų klausti, kas yra sėkmingas dėstymas. Visų pirma reikia mėgti dalyką, kurį dėstai. Žurnalistika man niekada nenusibodo, ji aktuali ir šiandien. Tai ne tik labai svarbus, bet ir velniškai įdomus dalykas, kuris man visada prilygo būdui pažinti pasaulį – jokia kita profesija to nebūtų suteikusi. Tikiu tuo, ką dėstau.

Man taip pat svarbūs santykiai su studentais. Nesu dėstytojas – esu labiau žurnalistas, todėl paskaitų metu viso labo atlieku funkciją. Į auditoriją susirenka žmonės, kurie iš manęs kažko tikisi, o aš bandau pateisinti jų lūkesčius ir poreikius, kurių kartais jie nė patys nežino. Studentas visų pirma yra žmogus, kurį aš turiu gerbti. Matyt, būtent pagarba kitam žmogui ir buvimas savimi man padeda palaikyti gerą ryšį su žmonėmis, kurie klauso mano paskaitų.

Apskritai universitetas yra šiek tiek dirbtina aplinka: iš vienos pusės ji nuostabi, nes suteikia galimybes ir leidžia asmenybėms skleistis tarsi inkubatoriuje. Kita vertus negalima pamiršti, kad studentai yra labai pažeidžiami žmonės. Universitete, kaip ir visur kitur, egzistuoja jėgos struktūros, šioje vietoje jėga tampa daug galių turintys dėstytojai. Būtent dėl savo galių dėstytojas privalo būti nepaprastai atsargus – nesužeisti ir nepažeisti, nepiktnaudžiauti. Netoleruoju kitokių atvejų.

Man patinka dėstyti – bendrą kalbą su studentais randu nepaisant to, kad atstovauju visai kitai kartai, esu augęs kitoje šalyje, visiškai kitoje kultūroje. Mano pavardė gali ką nors sakyti studentų tėvams ar seneliams, bet ne patiems studentams, todėl susiduriu su nauju iššūkiu: kaskart atsistojęs prieš auditoriją turiu būdamas savimi iš naujo užsidirbti balus. Bendraudamas su studentais aš pasitikrinu savo žinias ir supratimą. Visa tai man teikia džiaugsmą.

Minėjote, kad esate žurnalistas, o ne dėstytojas. Kaip ir kodėl ryžotės praktiką iškeisti į teoriją?

Dar 1992-aisiais metais Lietuvoje apsilankiau ilgesniam laikui – bene pusei metų. Tada Žurnalistikos instituto vadovas Laimonas Tapinas mane pakvietė dėstyti kursą apie radiją – vos kelias paskaitas. Neturėjau jokios medžiagos – niekada nebuvau dėstęs, niekada nerašiau apie žurnalistiką – todėl mano paskaitos prilygo laisviems pokalbiams su studentais. Galima sakyti, kad į institutą atėjau per kiemo duris – vienas iš mane stebėjusių žmonių buvo Audronė Nugaraitė, kuri po kelerių metų man pasiūlė ateiti dėstyti. Būtent ji ir sudarė man sąlygas.

Kai įkritau į šitą balą, nes taip ir buvo, suvokiau, kad mano ilgametis darbas, patirtis ir visi kiti gražūs žodžiai tereiškia šnipštą – juk studentams turiu dėstyti ne tik savo patirtį, bet ir uždėti kažkokius rėmus, įvesti struktūrą. Tada ėmiau pirkti knygas, stebėti, ką darau. Tose knygose atpažinau save, savo darbo metodus – tai reiškė, kad žurnalistiką išmokau gerai ir savo darbą atlikau tinkamai, tik tos medžiagos savo galvoje niekada nebuvau susisteminęs. Už tai esu dėkingas institutui, nes jame pats daug išmokau.

Tačiau iškeitėte ne tik praktiką į teoriją, bet ir Ameriką į Lietuvą. Neapmaudu? Ar nesinori grįžti?

Amerikoje augau specifinėje aplinkoje, tai atėjo iš šeimos. Lietuva buvo okupuota ir niekas negalvojo, kad kada nors bus kitaip. Darbas „Amerikos balse“, išeivijos veikla, žmonės, su kuriais bendravau, Lietuvai niekada neleido nutolti. Tiesa, Lietuva tada tebuvo įsivaizduojama, ji tebuvo sąvoka. Kai pasitaikė galimybė pagyventi Lietuvoje, sąvoka tapo įkūnyta. Čia gyvenu gyvenimą, kurį visada norėjau gyventi, tačiau niekada nemaniau, kad tai bus įmanoma. Šitai galima pavadinti daugeliu žodžių – patriotizmu ar kaip nors panašiai. Tokių terminų vengiu, nes jie dideli ir skambūs, o kiekvienas žmogus juos supranta kitaip.

Man Lietuvoje yra miela. Žinoma, gyvenau didelėje šalyje, kurioje tapau tvirtas: Amerika man davė nepaprastai daug – mano psichologinis ir moralinis stuburas įgytas būtent ten. Pasidalinti savo patirtimi čia buvo puiki alternatyva, kitaip būčiau gyvenęs pensininko gyvenimą – važiuočiau į turistines vietas ir girčiausi, kur buvau. Vargu, ar tai įdomu. Amerikos, rodos, nė nepasiilgstu, nebent kultūros margumo. Lietuva, lyginant su šia šalimi, yra nepaprastai homogeniška, o Amerika prilygsta kultūrų katilui. Daugelis tai laiko trūkumu, tačiau aš – ne. Ten kiekvienas yra individualus. Vis dėlto man nėra apmaudu, kad išvykau. Visi mes ieškome gyvenimo prasmės, gyvenimas Lietuvoje man yra prasmingas.

Dėstytoją Romą Sakadolskį nuolat matome akademinėje erdvėje – žinome, koks jis būna per paskaitas, universitete. Tačiau kaip Romas Sakadolskis gyvena paskaitoms pasibaigus?

Aš mėgstu filmus. Esu matęs visus „Džeimsus Bondus“, taip pat man patinka klasika. Klausau muzikos, karts nuo karto pakeliauju. Esu užlipęs į Maču Pikču, esantį Peru. Aišku, ne į visą – mus ten nuvežė autobusu, o po to laipiojome, tačiau visada galiu girtis, kad užlipau. Dar buvau Velykų saloje, Australijoje. Keliauju savo malonumui, nors šiaip esu namisėda.

Daug keliavau dirbdamas žurnalistu – tada gyvenau ant lagaminų. Bet tos kelionės nebuvo įdomios – kai dirbi, tai dirbi. Dabar turiu savo draugų ratą. Nedidelį, tačiau skiriu jam laiko. Taip pat labai daug skaitau. Vis dėlto nesu tas žmogus, kuris skiria darbą nuo poilsio – man darbas visada buvo malonumas. Kartais paskaitau senas knygas apie žurnalistiką – man patinka ieškoti skirtumų, nagrinėti seną požiūrį, lyginti jį su nauju. Galbūt daugelis manęs nesuprastų, tačiau savo darbu mėgaujuosi.

Dažnai mokytojai savo mokiniuose atpažįsta save. Ar dėstydamas paskaitas ir matydamas Jūsų klausančius studentus prisimenate savo studijų laikus? Koks buvote studentas?

Buvau studentas, kuris studentavo, ir už tai sumokėjau. Teko mesti universitetą ir ieškoti alternatyvų – dėl prasto lankomumo mane išbraukė iš studentų sąrašų, todėl turbūt galima sakyti, kad buvau išmestas, nors Amerikoje šiuo klausimu sistema ir yra šiek tiek kitokia.

Kažkiek panašumų į save dabartiniuose studentuose pastebiu, tačiau jokių sentimentų nejaučiu. Mano terpė buvo kitokia – jei dėstyčiau JAV, panašumų atrasčiau daugiau. Skirtumai tarp lietuvių ir amerikiečių egzistuoja – skiriasi atskaitos taškai. Jau minėjau, kad universitetas prilygsta savotiškam inkubatoriui, tačiau Lietuvoje studentai to neišnaudoja. Dauguma jų jau studijų metais ima dirbti ir praranda tai, kuo galėtų mėgautis tiesiog studijuodami. To džiaugsmo, kurį patyriau aš studijų metais, nors ir nebūdamas pavyzdingas, mūsiškiai dažniausiai nemato – jie turi derinti mokslus ir kitą veiklą.

Lietuviai studentai linkę žvelgti ūkiškai: jie mąsto, kur ir kaip įsidarbinti, griežtai apibrėžia sėkmės sąvoką. Tik pagyvenę supranta, kad galbūt laimė yra kitur – nebūtinai siejasi su karjera. Amerikoje žmonės daug daugiau šypsosi, jaučiasi laisviau. Jie neriboja savęs bereikalingais įsipareigojimais.

Kalbate apie džiaugsmą, mėgavimąsi gyvenimu. Iš kur semiatės kasdieninio įkvėpimo, kas jus motyvuoja?

Atstovauju pokario kartai, augau toje visuomenėje, kuri jautė atominės bombos baimę. Mes siekėme išsilaisvinti, tapdavome hipiais – pats turėjau ilgus plaukus ir ilgą barzdą. Mūsų siekis pajausti laisvę nereiškė nieko fiziško – norėjome pajausti laisvę dvasiškai. Man pavyko tai padaryti, būtent tai ir teikia džiaugsmą. „Laimingasis karys“ – yra toks pasakymas, atėjęs iš Amerikos politinio gyvenimo. Jis reiškia žmogų, kuris niekada nesiliauja kariavęs – jis visąlaik ko nors siekia. Būtent tas siekis man irgi kelia džiaugsmą būti.

Nejau nesusiduriate su rutina?

Kiekvienose pareigose, kuriose dirbau, išbūdavau devynerius metus, vėliau pakeisdavau darbą. Visada žinojau, kad uždelsiau per ilgai – paskutiniai dveji metai tame pačiame darbe tapdavo rutina. Universitete to kol kas nejaučiu. Jeigu atkreipi dėmesį tik į procesą ir manai, kad vyksta tas pats per tą patį, tuomet taip, tai rutina – žinau, kad atėjo pavasaris ir tuoj skaitysiu kursinius darbus, dvidešimtąkart matysiu tą pačią klaidą. Tačiau jei neužsirakinsiu šiame rate ir pagalvosiu, kad tą pačią klaidą padarė naujas žmogus, atrodys kitaip. Kai galvoji, kad procesas sukasi ne aplink tave, bet apie žmones, su kuriais bendrauji, viskas tampa nauja ir šviežia.

Man rutina yra tik tai, kad mes atsikeliame, papusryčiaujame ir einame į darbus, tačiau esmė yra ne ta. Esmė yra ne tai, kad man reikia į paskaitą, bet kad mes esame paskaitoje. Žinoma, tvarka padeda tarnauti kitiems dalykams, tačiau jei rutina pati tampa itin svarbiu veiksniu, tai jau negerai. Žurnalistinis darbas apskritai yra kitoks – jame visada gali rasti ko nors įdomaus, net iš, atsiprašant, mėšlo gali sukurti įdomų dalyką. Tai nuveja rutiną.

Kalbant apie pedagoginį darbą, situacija kiek kitokia. Štai rudenį imsiu dėstyti naujiems studentams, kurių iki šiol nesu matęs. Labai to laukiu, nes tas kursas bus kitoks nei iki šiol mano matyti – susirinks kiti žmonės, bus kita diena, mes kitaip kalbėsime. Tokie paprasti dalykai daro gyvenimą įdomų, jei tik atsisuki į šalia esantį žmogų. Tačiau jei savo gyvenimą dėlioji tik pagal laikrodį ir domiesi vien savimi, nieko nebus. Žiūrėti į veidrodį yra labai neįdomu.

Vyresnioji karta jus puikiai pažįsta dėl darbo „Amerikos balse“, dėl jo neretai Jums net užklijuoja „žurnalistikos guru“ etiketę. Kaip jaučiatės taip pavadintas?

Kad taip mane vadintu girdėjęs nesu. Jei būčiau guru, turėčiau užsidėti turbaną, kryžiuoti kojas ir rūkyti pypkę ar ką nors geresnio. Suprantu tokio pavadinimo idėją, tačiau taip nėra. Nuostabu yra tai, kad visą savo dėmesį galiu skirti žurnalistikai – laisvalaikį, darbą, gyvenimą. Yra ir daugiau tokių žmonių, galinčių tai sau leisti. Gal dėl to, kad sau leidžiu, ir pavadino taip.

Šia prasme aš gyvenu žurnalistika, tačiau tai nereiškia, kad Lietuvoje ji yra labai geroje padėtyje. Priešingai, sakyčiau, ji pasiekė kokybės mirties tašką. Tačiau jauni žmonės gali tai keisti. Vėlgi galima lyginti jaunus žmones Amerikoje ir Lietuvoje – ten jie kuria revoliucijas, yra pasiryžę viską nušluoti, tiki, kad pakeis pasaulį. Žinoma, gyvenimas aplaužo sparnelius, tačiau entuziazmas išlieka. Savąjį parsivežiau iš Amerikos. Lietuvoje studentai tenori pritapti. Žinoma, negalima sakyti, kad visi – yra visokių. Amerikoje žmonės lieka kovoti, čia jie deda į kojas. Mokau studentus būti neklaužadomis. Ne tam, kad jie ardytų tvarką, tačiau kad išmoktų galvoti.

Sakėte, kad Lietuvos žiniasklaida yra kokybės mirties taške. Ar yra perspektyvų jai keistis?

Mūsų žiniasklaidos kokybė yra skurdi, nors taip neturėtų būti – gerėja technologijos, sąlygos, bet ne profesionalumas. Tačiau jei nematyčiau perspektyvų, nedėstyčiau. Kuo daugiau matysite pasaulio – Europos, Vakarų – tuo geriau suvoksite, kaip jis atrodo, ir tuo sunkiau jus bus pavergti kaip aveles ir nuvesti pas seną redaktorių, galintį jus suvalgyti pusryčiams. Tie žmonės žudo Lietuvos žiniasklaidą, yra nusistovėję ir apkerpėję dvasine prasme. Jie yra bičai, galintys vaikščioti išskėstom kojom, dideli bernai mažame kaime. Tačiau jie – neįdomūs žmonės, absoliučiai neturintys žalio supratimo, kas yra žurnalistika. Tokių žmonių vis dar yra pakankamai.

Anksčiau ant jų labai pykau, tačiau vėliau supratau, kad panašių žmonių pilna ir kitose profesijose. Juk kadaise žurnalistas buvo žmogus, tam tikra prasme turėjęs valdyti kitus. Jei kas nors manė, kad galėjo daryti ką nors laisvo, tai nesuprato, kad buvo sraigtelis. Iš tos terpės atėję žmonės arba išsilaisvino, arba liko tokia patys. Ar nepasikeitę dėl to kalti? Ne. Jie kada nors pasitrauks, jų vietą užims kiti – matę pasaulio, suvokiantys, kas yra žurnalistika ir etika, kodėl ji reikalinga, kas yra žurnalistų bendruomenė.

Ar grįžtumėte iš instituto į redakciją?

Kartais to norisi, tačiau esu kitame gyvenimo etape. Bet jei būtų reikalas, grįžčiau. Ne todėl, kad esu negalintis gyventi be žurnalistikos. Man patinka būti tuo veikėju, kuris yra šiek tiek nuošaly – esu ir iš šalies, ir viduje, nors ir nedalyvauju kasdieninėje žiniasklaidos veikloje. Grįžčiau ir būčiau žurnalistu nutikus mirtinam atvejui. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje kurtųsi normalus laikraštis.