„Gyvenimas per brangus“ – arsi ar prapulsi?
„Gyvenimas per brangus“ – solidarumo tinklas, kuris organizuoja protestus ir, piketus, konsultuoja žmones teisiniais klausimais, platina informaciją apie nesąžiningumą darbo vietose. Apie darbuotojų teises, naująjį darbo kodeksą ir darbo jėgos organizavimą kalbamės su Jurgiu, vienu aktyviausių šio tinklo dalyvių.
1. Protestas prieš naująjį darbo kodeksą Kaune, vykęs 2016 m. birželio 21 dieną. „Gyvenimas per brangus“ Facebook nuotr. – „Gyvenimas per brangus“ pristatomas kaip solidarumo tinklas arba neformalus visuomeninis judėjimas. Ar tai pirmoji tokia iniciatyva?
„Gyvenimas per brangus“ pirmiausia buvo vienas iš šūkių 2016-aisiais vykusiuose protestuose dėl aukštų kainų. Kadangi šūkis tiksliai nusakė esminę problemą, tad taip ir pavadinome visą judėjimą. Šie protestai buvo „Gyvenimas per brangus“ (trumpiau – GPB) užuomazgos, po kurių sekė okupacijos [1] prieš naują darbo kodeksą. Kaip žinia, kodekso priėmimas buvo atidėtas, todėl kuriam laikui mes išsiskirstėme.
Tačiau jau okupacijų metu svarstėme, kaip reikėtų plėsti šį judėjimą. Viena iš idėjų buvo kurti solidarumo tinklą. O rudenį GPB virto solidarumo tinklu. Jo nevadinčiau visuomeniniu judėjimu – juk tai grupė žmonių, veikiančių kartu. Turime ir formalumų, neišvengiamų tęstiniuose projektuose.
Būtent tokio pobūdžio iniciatyva – pirmoji Lietuvoje. Apskritai solidarumo tinklai atsirado maždaug prieš 10 metų. Vienas sėkmingiausių ir žymiausių yra Sietle, JAV. Perskaitėme kaip tik šio solidarumo tinklo sudarytą leidinį, pagal kurį pradėjome kurti ir savo organizaciją.
– Kuo „Gyvenimas per brangus“ skiriasi nuo profesinės sąjungos?
Iki šiol nesame sukūrę formalios organizacijos. Taigi, neturime pirmininkų ir institucionalizuotų praktikų, kas yra profsąjungų bruožas ir viena pagrindinių problemų. Idėjiškai ir ideologiškai nuo profsąjungų labiausiai skiraimės tuo, kad siekiame įgalinti darbuotojus kovoti už savo teises, bet neatstovaujame joms. Vis tik nesakome, kad visos profsąjungos iš esmės yra blogai ar kad egzistuoja tik viena tikra kova už darbuotojų teises.
Yra daug skirtingų profsąjungų. Vis tik didžioji dauguma jų pasitenkina vien tik teisiniu atstovavimu ir nėra suinteresuota aktyviai organizuoti darbuotojų. Teisinio atstovavimo reikia, tačiau, užsiimant vien juo, galima lengvai pamiršti apie svarbesnę darbuotojų organizavimosi priežastį. Kalbu apie kolektyvinę galią, iš kurios, manau, kyla visa emancipacinė politika.
Reiktų klausti, kodėl profsąjungos to nedaro? Manau, daug priežasčių rastume biurokratinėje ir hierarchinėje jų struktūroje. Kita vertus, profsąjungas demonizuoja ir į kampą stumia verslas bei valdžia. Todėl kaip ir neaišku, ar verta šią struktūrą galutinai palaidoti, ar vis dėlto kovoti už ją ir bandyti reformuoti?
Trumpai tariant, mūsų tikslai yra gana artimi profsąjungos vizijai, tačiau tokiai, kuri nesutelkia galios viršuje ir yra paremta kolektyviniu veiksmu, o ne teisiniu atstovavimu. Norime įrodyti, kad galime pasipriešinti išnaudojimui, nesivaržydami tarpusavyje.
– Kiek žmonių prisideda prie tinklo veiklos? Kaip vyksta veiklos organizavimas?
Pagrindinė 5-8 žmonių grupė susitinka kas savaitę. Susitikę sprendžiame aktualiausius klausimus: kas paskambino ir ko norėjo, kokia tema leisime laikraštį, pasiskirstome, kas atliks kokį darbą. Kas pusmetį rengiame didesnį susirinkimą, į kurį kviečiame visus, apie 40, narių. Dar yra žmonių, kurie padeda išplatinti laikraštį. Kiti tiesiog seka naujienas GPB puslapyje ir reikiamu metu ateina į akcijas.
– Nuo 2017-ųjų liepos 1 dienos įsigaliojo beveik nepakeistas socialdemokratų suformuoto darbo kodekso variantas. Ką tai reiškia dirbantiesiems?
Dar okupacijų metu buvo aiški problema – mes kovojame prieš naująjį darbo kodeksą, kai dar prie senojo didelei daugumai dirbančiųjų darbo kodekso apsaugos negaliojo. Kitaip tariant, darbdaviai elgėsi, kaip norėjo.
Naujasis Darbo kodeksas – akivaizdžiai naudingas darbdaviams. Kelios pagrindinės blogybės, su kuriomis labai dažnai susiduriame, yra sutrumpinti atleidimo terminai ir įvestas atleidimas be priežasties. Tai leidžia lengvai atleisti darbuotojus, kurie šakojasi prieš darbdavį ir potencialiai galėtų burti aplink save nepatenkintuosius. Todėl, bandant organizuotis darbe, labai svarbu neišsiduoti viršininkams, iki kol esi pasiruošęs kovoti. Kitu atveju visos pastangos gali baigtis greitu atleidimu.
– Darbo kodekso pataisas įregistravo socialdemokratai – partija, turinti ginti darbuotojų teises. Ar Lietuvoje yra darbuotojų interesus ginanti politinė jėga, jeigu to nedaro socialdemokratai?
Rolandas Paksas gina visų interesus! Juokauju. Ne, mano nuomone, Lietuvoje nei viena partija nesuinteresuota darbo klasės padėtimi. Galbūt yra atskiri žmonės, kurie šį bei tą pasisako ir padaro dėl darbuotojų. Vis tik nesvarbu, socialdemokratai, konservatoriai, žalieji ar, juo labiau, liberalai – visų jų ekonominė politika daugmaž sutampa, tik skiriasi naudos gavėjai. Turiu omenyje, kad jos atstovauja skirtingam kapitalui. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti politinę partiją, kuri drįstų ginti darbuotojų interesus. Tai neišvengiamai mažintų pelną, kas eitų prieš Lietuvos galingiausiųjų interesus.
– Seime balsuojant dėl Darbo kodekso, profsąjungų reikalavimai buvo atmesti. Apklausos rodo, kad joms priklauso vos 7 proc. dirbančiųjų. Ar profesinės sąjungos mūsų valstybėje išgyvena krizę?
Krizė tęsiasi jau 25 metus, jei ne daugiau. Gal niekada nebuvo pakilimo. Tendencija, atrodo, tokia, kad profsąjungų narių skaičius nuolat traukiasi. Vadinasi, jos lėtai miršta. Ar numirs, ar prisikels – nežinau.
Jei paklausime profsąjungos pirmininko, kodėl jos merdėja, dažniausiai gausime atsakymą, kad žmonės yra pasyvūs ir nenori kovoti. Bet jei atsiversime profsąjungų naujienų puslapį (beje, jis gan kritiškas pačių profsąjungų atžvilgiu) ir paskaitysime komentarus, ten rasime pasipiktinimą profsąjungų galvomis, kad jos nieko nedaro.
Šiaip daugelis jų tikrai nieko nedaro ar nelabai stengiasi daryti. Aukščiausios galvos vaikšto į susitikimus ministerijose, dalyvauja trišalėje taryboje, bet atrodo, jog čia labiau spektaklis nei veiksminga sistema ginti darbuotojų interesus. Tą parodė ir Darbo kodekso priiminėjimas – tai, kas susitariama trišalėje taryboje, vėliau pakeičiama seime.
Kyla klausimas, kodėl profsąjungos neatsisako dalyvauti trišalėje taryboje, kai akivaizdžiai nepaisoma susitarimų? Gal dėl to, kad valstybė joms skiria finansavimą. Užburtas ratas –profsąjungos priklausomos nuo valstybės ir nenori imtis radikalesnių veiksmų, kurie galėtų išjudinti situaciją iš mirties taško. Pakartosiu, kad kalbu tik apie didžiąsias profsąjungas, tokias kaip konfederacijos. Negaliu to paties pasakyti apie visas kitas, galbūt mažiau atitolusias nuo savo narių kasdienybės ir situacijos jų darbovietėse.
– Ar Lietuvoje yra darbuotojams kolektyviai priklausančių, jų kontroliuojamų verslų ar panašių iniciatyvų?
Buvo, pavyzdžiui, „Antras aukštas“ – picerija, kuri veikė kaip kooperatyvas. Sprendimai priimti kartu kassavaitiniuose susirinkimuose. Vis tik ši vieta užsidarė prieš metus, nes neišsilaikė finansiškai, o niekas iš ten dirbusių žmonių nenorėjo dirbti už grąšius. Daugiau pavyzdžių nežinau.
– Teko matyti Karolio Vyšniausko podkastą apie jaunąją romų kartą ir jos patiriamą diskriminaciją darbo rinkoje. Ar Lietuvoje labai paplitęs toks pažeidžiamų grupių engimas?
Žinoma! Tik, kaip suprantu, viena, kai iš viso neprileidžiama prie išnaudojimo (kaip gali būti romų atveju), o kita, kai viena grupė išnaudojama labiau. Šiuo metu nemažai kalbama apie atvykstančius ukrainiečius. Tikriausiai tai pirmas kartas po nepriklausomybės atkūrimo, kai į Lietuvą atvyksta nemažai imigrantų.
Kiek galiu pasakyti iš pokalbių su kolegomis ukrainiečiais ar šiaip su sutiktais imigrantais, darbdaviai visada pasinaudoja jų situacija, paspaudžia daugiau dirbti, nemoka už viršvalandžius ar visos algos. Pilna įvairių smulkių vagysčių. Turėjome ir kitą atvejį – restorane indų plovėjais dirbo keli studentai iš Indijos ir Pakistano. Be sutarties, todėl jiems mokėtas mažesnis atlyginimas nei lietuviams. Šie keli pavyzdžiai patvirtina žinomą faktą: kuo darbo jėga labiau pažeidžiama, tuo ji labiau išnaudojama.
Darbdaviai turėtų būti suinteresuoti palaikyti atskirtį ir supriešinimą tarp darbuotojų, nes taip jiems lengviau kontroliuoti ir palaikyti pigią darbo jėgą. Šiuo metu žiniasklaidoje gan teigiamai vertinamas ukrainiečių atvykimas dirbti. Bet, manau, taip yra tik dėl to, kad verslui Lietuvoje nebeužtenka pigios darbo jėgos. Vis dėlto yra potencialas atsirasti dešiniajai nacionalistinei retorikai, kuri imigrantus kaltins darbų vogimu ar kitomis esą negerovėmis ir kils į kovą už lietuvių teises. Tokios retorikos rasime nacionalistinėse profsąjungose, tačiau ji nesusilaukia didelio palaikymo.
– Ką gali padaryti darbuotojai, susidūrę su nesąžiningu elgesiu darbo vietoje?
Skambinti solidarumo tinklui, kreiptis į darbo inspekciją, o geriausiai – bandyti kolektyviai kovoti už savo teises. Juk kiekvienas atvejis yra skirtingas. Kai kur verta kreiptis į Darbo inspekciją. Tai lengva daryti tada, kai akivaizdus darbo teisės nusižengimas, pavyzdžiui, darbdavys nesumoka atlyginimo.
Vis dėlto inspekcija nepadeda kovoti už geresnes sąlygas, o tik ištaiso padarytą darbdavio nusižengimą pagal įstatymus. Tokiu atveju darbuotojai vis vien išnaudojami. Darbdavių interesas – gauti kuo didesnį pelną, kuris ateina tik iš mūsų darbo. Taigi, turėtume suprasti, kad mums reikia organizuotis tarpusavyje ir kovoti už geresnes darbo sąlygas. Ar tai bus profsąjungos kūrimas ar neformali asociacija – priklausys nuo situacijos.
[1] Okupacija – protesto forma, dažnai naudojama socialinių judėjimų, siekiant užimti ir išlaikyti viešąsias bei simbolines erdves – pavyzdžiui pastatus, parkus, infrastruktūros dalis (pvz. įėjimus).
