Fotografas Edvardas Blaževičius: „Fotografija nėra tik mygtuko paspaudimas“
Prieš kelerius metus Edvardo Blaževičiaus fotografijas matė tik mažo Trakų rajono Rūdiškių miestelio gyventojai. Šiandien jo nuotraukos puošia įvairius interneto portalus, o už nuotrauką, kurioje profesorius Vytautas Landsbergis stebi savo anūką Gabrielių Landsbergį, E. Blaževičius pelnė prestižinį, komunikacijos įmonių grupės „Publicum Group“ teikiamą „Metų paparaco“ vardą.
Fotografas Edvardas Blaževičius. Kęstučio Žilionio nuotr. – Dabar Jūsų fotografijos puikuojasi įvairiuose Lietuvos naujienų tinklapiuose, o Edvardo Blaževičiaus vardą galime išvysti prie skirtingo turinio straipsnių. Kas paskatino Jus pirmą kartą paimti fotoaparatą į rankas?
Prasidėjo nuo mokyklos, kai mano dailės mokytojas Alvydas Masys pasiūlė naują kryptį – fotomanipuliacijos pamokas. Per šias pamokas mums teko imtis fotografijos, redaguoti nuotraukas naudojant daugiau nei vieną epizodą. Mokytojas pastebėjo, kad mano nuotraukos visai neblogos. Tada prie to prisirišau ir pasukau naujos veiklos keliu.
„Žmonės pamato tik galutinį variantą, o pačio proceso – ne“
– Pasirinkote fotografijos studijas Vilniaus dizaino kolegijoje. Ar nė karto nekilo abejonių dėl pasirinktos profesijos?
Na, ne. Tik kilo abejonių, kai dar tik rinkausi. Turėjau du pasirinkimus: arba būti mechaniku, kaip tėtis, arba imtis fotografijos. Tai pasirinkau fotografiją, nes mechaniko darbas man pasirodė purvinas. Bet ir fotografijoje būna truputį purvo.
– Ką turite omenyje sakydamas, kad ir fotografijoje būna truputį purvo?
Darbas nėra labai lengvas. Fotografija nėra tik mygtuko paspaudimas. Tam, kad padarytum tinkamą nuotrauką, kartais tenka prigulti ir ant žemės. Žinoma, žmonės pamato tik galutinį variantą, o pačio proceso – ne.
– Šiuo metu dirbate Alfa.lt fotografu. Kaip pavyko patekti į Alfa.lt fotografų gretas?
Pradėjau dirbti nuo portalo Fotodiena.lt. Šios interneto svetainės paslaugas užsakinėja Alfa.lt. Trejus metus dirbau Fotodiena.lt, kol gavau pasiūlymą ateiti į Alfa.lt.
„Lietuvoje esame draugiški, tai konkurencija darant nuotraukas nesijaučia. Tačiau ji egzistuoja, jei norime pakliūti į tą patį darbą“
– Jeigu nutinka kas nors netikėto arba vyksta renginys, aplinkui visada laksto daugybė fotografų. Ar tarp jūsų didelė konkurencija?
Labai, nes kiekviena redakcija turi maždaug nuo trijų iki šešių fotografų. Kiekvieną dieną susiduriame vieni su kitais. Kadangi Lietuvoje esame draugiški, tai konkurencija darant nuotraukas nesijaučia. Tačiau ji egzistuoja, jei norime pakliūti į tą patį darbą.
– Minėjote, kad Jūsų grafikas yra labai nepastovus. Vis dėlto, kokia ta fotografo diena?
Iš tikrųjų, kai atėjau dirbti į Alfa.lt, ten nebuvo jokio darbų paskirstymo. Buvęs fotoredaktorius tiesiog mėtydavo darbus į kairę ir į dešinę. Nebuvo jokio pasidalijimo, kas yra rytinis fotografas, kas vakarinis. Žodžiu, kai gavau naujas pareigas, pastačiau visus į vietą, kas turi dirbti ryte, kas dieną ir kas vakare. Tad dabar mano darbo diena ir baigiasi trečią valandą, aš tampu truputį laisvesnis. Bet jeigu atsitiktų kažkas tokio neįtikėtino arba nespėtų kiti fotografai, tuomet tektų dirbti man.
– Fotografuojate jau ne pirmi metai, turite sukaupęs nemažą nuotraukų skrynelę. Galbūt kuri nors iš Jūsų fotografijų labiausiai įsiminė ir išsiskyrė iš kitų?
Neįprasčiausia nuotrauka buvo padaryta tada, kai pirmą sykį nuvažiavau į Europos krepšinio čempionatą. Pamačiau Lietuvos krepšinio rinktinės emocijas ir Kalniečio pergalės metimą. Fotografija su metimu yra bene labiausiai man įstrigusi, bet, deja, ji nelaimėjo jokio konkurso.
– Koks jausmas tapti „Metų paparacu“ žinant, jog kiekvieną dieną sostinės gatvėmis vaikšto Vincas Alesius?
(Juokiasi) Na, paparacų rinkimai vyksta tarp spaudos fotografų. Vincas pas mus yra vertėjas, bet kartais fotografuoja. Jaučiu, dažniau fotografuoja, negu verčia tekstus. Jo nuotraukos netiko konkursui, bet jei dalyvaučiau kartu su juo, tai greičiausiai to titulo pats negaučiau.
– Ar teko atsidurti kokioje nors rizikingoje situacijoje darant nuotraukas?
Kiekvieną dieną. Tačiau viena geriausių buvo tada, kai fotografavome Oksanos Pikul brolį Joną Baroną, kuris išėjęs iš teismo salės pamatė mus, fotografus, ir nusprendė, kad reikia pulti. Galiausiai jo koja „parskrido“ man tiesiai į galvą. Jonas Baronas po spyrio nebegrįžo į teismo salę.
– Kokie Jūsų ateities planai?
Iš esmės apie tai negalvojau, bet visada smagiau pakilti karjeros laiptais. Galvoju apie pasaulinę fotografų agentūrą, tokią kaip ,,AP images“ arba EPA (European pressphoto agency). Bet šiuo metu tos darbo vietos yra užimtos.
– Ačiū už pokalbį.
