Lietuvos žydų dailės raida XX a.

Tarpukario Lietuvos žydų dailininkams ypač rūpėjo socialinės problemos, kurias jie bandė atskleisti per psichologinį portretą arba kasdienes gyvenimo scenas. Populiarūs buvo ir peizažai, pasižymintys pilku koloritu, tamsiais tonais, melancholiška nuotaika ir apribota erdve, eliminuojant arba minimalizuojant dangų.

Antrojo pasaulinio karo metais dailininkai fiksavo getų gyvenimą ir koncentracijos stovyklos žiaurumus. Genocido aukomis tapo daugiau nei pusė visų tarpukario Lietuvoje kūrusių žydų tautybės dailininkų. Išsigelbėjo tik nedidelė jų dalis, kuri pabėgo į užsienį ar Sovietų Sąjungos gilumą.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje įsigalėjusi komunistinė santvarka pristabdė tautinio meno raiškos formas. Griežta kultūros kontrolė ribojo dailės vystymąsi. Tik XX a. 9 dešimtmetyje, pasikeitus politinei situacijai ir nukritus „geležinei uždangai“, prabilta apie tautinį identitetą.

Rima Kazlauskaitė: „Kiekvienas menininkas visų pirma yra menininkas“

Mėsinių gatvėje esančiame Žydų kultūros ir informacijos centre glaudžiasi jauki ir šviesi galerija „Šofar“. Informacinio centro vadybininkė Rima Kazlauskaitė teigia, jog pirminė idėja buvo eksponuoti plataus spektro Lietuvos žydų meną, deja, tokios koncepcijos teko atsisakyti. Lietuvoje gyvena maždaug 5000 žydų. Paklausus, kiek iš jų yra menininkai, pašnekovė konstatuoja – vienetai. Vis dėlto bandymų bendradarbiauti būta, deja, nesėkmingų: ,,Mums buvo pasakyta: mes visų pirma esame menininkai ir tik po to žydai.“

Pakeistas galerijos ,,Šofar“ tikslas – visuomenę supažindinti su žydų benduomene, pasitelkiant meną, kuris bent vienu aspektu būtų susijęs su šios tautos kultūra. Galerijos programoje figūruoja Vilniaus tema. „Senoji Vilniaus dvasia – žydiška dvasia“, – tvirtina pašnekovė. Tad pagrindinė parodų siunčiama žinia – lietuvių ir žydų bendradarbiavimas ir vienovė.

Sovietmečio ateizmas nulėmė gyventojų asimiliaciją, todėl „bet kuris tautinis identitetas Lietuvoje nėra ryškiai matomas“. Unifikaciją lemia ir tai, jog Lietuvos žydai baigia tas pačias meno mokyklas kaip lietuviai.

Istorinė nuoskauda retai tampa vaizdavimo objektu: „Kiek iš šiuolaikinių tapytojų prisimena holokaustą ar bent jau jame dalyvavo? Tai jau kita karta. Kitas aspektas – genocidas yra labai asmeniška tema.“ Ja daugiau kūrė sovietiniai menininkai lietuviai – liudininkai.

Aleksandra Jacovskytė: „Žydiškumas mene yra neapčiuopiamas“

Aleksandra Jcovskytė – žydų kilmės scenografė ir grafikė, nuo 1994 m. dirbanti Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinyje, Tolerancijos centre, įsikūrusiame Naugarduko gatvėje. A. Jacovskytė pasakoja, jog šio centro renginiai pateisina filialo pavadinimą: pagrindinė susibūrimų tema – ryšys tarp skirtingų tautų ir skirtingo mąstymo grupių.

„Parodos byloja apie iki Antrojo pasaulinio karo buvusį turtingą, visapusišką žydų pasaulį, kurio nebeliko.“ Ekspozicijų tikslas – skleisti pažinimą, nes su žiniomis dingsta įtarimai ir išankstinis atmetimas, kuris labai jaučiamas žiniasklaidos vartotojų komentaruose. Dailininkė stebisi pasisakančiųjų aktyvia neapykanta: ,,Tokie žmonės nesidomi nei kitų, nei savo kultūra.“

Nėra susitarimo, kas yra žydiškas menas: „Ar žydiškas menas yra tai, kas sukurta žydiška tematika, ar tai, kas sukurta žydo? Tai gali sutapti, bet nebūtinai. Žydiškumas mene jaučiamas ir yra neapčiuopiamas.“

A. Jacovskytė teigia priimanti pasaulį kaip visumą: ,,Daug kas sako, kad esu žydiška menininkė, bet aš apie tai negalvoju. Jei taip yra, tai turbūt kyla iš pasąmonės. Mane veikia ir aplinka, kurioje gyvenu, ir darbai, kurie man įdomūs. Nebuvau auklėjama ypatingai žydiškai. Buvau auklėjama kaip atviras kultūroms žmogus.“ Menininkė nesiekia tapatybės skleidimo dailėje: „Man rūpi pati dailė kaip meno šaka. Svarbu žinojimas, o ne kultivavimas. Aš visada būsiu žydė, tai man nei trukdo, nei padeda.“

Tamara Janova: ,,Žydų tragedijoje išvydau savo skausmą“

Tamara Janova – Rusijoje gimusi skulptorė, valstybinės premijos laureatė, kurios kolekcijos žydų tematika eksponuojamos Lietuvos valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus Holokausto ekspozicijoje (vadinamajame ,,Žaliajame name“), įkurdintoje Pamėnkalnio gatvėje bei IX forto muziejuje Kaune. Jokių tiesioginių sąsajų su žydų kultūra neturinti Tamara Janova visgi yra sukūrusi ne vieną dešimtį darbų žydų religine, kultūrine bei istorine tematikomis.

T. Janova pasakoja galvojanti apie tuos, kurie daugiau kenčia, kurie daugiau išgyveno istorijoje: „Norisi užjausti tuos, kurie silpnesni, mažesni, nepagrįstai engiami. Dirbu šita tema, nes skauda. Jei vokiečiai būtų atsidūrę žydų situacijoje, kalbėčiau apie juos.“ Skulptorė jaučia žydams pagarbą ir už tautos nuopelnus: „Tai nepaprastai gabi tauta. Kur atsiranda žydas, ten išauga ir suklesti miestas. Kita tauta būtų sugniuždyta tokios istorinės patirties, o ši tauta neišnyko. Dabartinėje Lietuvoje žydų mažai beliko ir jaučiu, tarsi kažko trūksta.“

Asmeniniai išgyvenimai – dar viena svari priežastis, paskatinusi T. Janovą iliustruoti žydų tautą: „Rusų tautos kančių negalėjau per kažkokius konkrečius istorinius faktus išreikšti, o manyje tas pokario skausmas išliko. Gimiau karo pradžioje, tais pačiais metais netekau tėvelio, su mama ir sesute pabėgome į Lietuvą. Žydų tragedijoje kaip veidrodyje pamačiau savo skausmą.“

Rimantas Vanagas: „Tautų dialogai vystosi per kasdienybę“

Rašytojas, žurnalistas ir vertėjas Rimantas Vanagas lankėsi Izraelyje, kaupė dokumentinę, pažintinę medžiagą iš vietinių bei išeivių žydų ir išleido dvi knygas žydų tematika: ,,Nenusigręžk nuo savęs” ir „Žali žydų plaukai“.

Vienas tokių, Lietuvoje apsilankiusių ir vaikystėje čia augusių dailininkų – Rudolfas Baranikas: ,,Tai, kad savo kūryboje  jis naudojo tik juodą ir baltą spalvas, byloja apie jo tapatybę. Kontrastai simbolizuoja globalinę gėrio ir blogio kovą, tragišką žydų tautos likimą Antrojo pasaulinio karo metais.”

Vokiečių okupacijos pradžioje R. Baranikas neteko tėvo ir sesers. R. Vanago teigimu, dailininkas nedemonstravo savo nuoskaudų: „Skausmas jam ne tiek tikslas, kiek raktas pasauliui pažinti, būdas priartėti prie bendražmogiškųjų vertybių. Dėl žydų tragedijos jis nieku gyvu nekaltino visos lietuvių tautos.“

Juoda ir balta spalvos R. Baranikui gimusios kaip vizualinė ir dvasinė Anykščių patirtis: „Kai pavasarį žiūrėdavęs pro savo namų langą, jis matydavęs šlapius šiaudų stogus su baltais tirpstančio sniego lopais. Vėliau jam tos spalvos padėjo išreikšti kur kas platesnį minčių bei jausmų spektrą.“

2012 m.  rugsėjo 23-iąją, minint Lietuvos žydų genocido aukų dieną, Anykščiuose, Sinagogos aikštėje, R. Baranikui pagerbti atidengtas dailininko atminimo suolelis. R. Vanagas tokią iniciatyvą mato kaip padėkos ir pagarbos gestą: ,,Tai atminimas didelio menininko, kuris vadino Lietuvą savo Tėvyne. Tautų dialogai taip ir vystosi – ne deklaracijomis iš tribūnų, ne televizijos ekranuose, o per konkrečius žmonių susitikimus, darbus, kasdienius įspūdžius ir patirtis.”

R. Vanagas reziumuoja: ,,Per žydų tautą geriau pažinau ir savąją. Kūrybos prasme tai man atvėrė naujus horizontus. R. Baranikui prisiminti parašiau eilėraštį, kuriame sąmoningai įkomponavau jam būdingą juodos ir baltos spalvų motyvą.”

Rimantas Vanagas

JUODA  IR  BALTA

Gyvenimo paveikslui pakanka ir poros spalvų.

Dailininkas Rudolfas Baranikas

 

Pro atmirkusį

atodrėkio

langą –

baltas

juodų

akių

žvilgsnis.

 

Apsnigtos

šiaudastogės

bakūžės

Anykščių

senamiesty-

kovarniai baltais

sparnais,

lasiojantys

grindinio

akmenis.

 

Paupy,

mėnesio

nušveistoj

vasaros pievoj,

giliai šnopuoja

ir tyliai vartosi

angliniai

šieno kaugių

kūnai.

 

O štai

paskutinis

eskizas:

Dovydo žvaigždė

viršum

žydkapių –

ir kapo duobės

naktis,

kurion suverstos

tėvo, motinos

ir sesers

baltosios

dienos.

Nuotraukų galerija

Susiję