Gavinai, papasakokite apie thestory.ie. Koks tinklaraščio sukūrimo pretekstas ir kaip ši jūsų veikla susijusi su žurnalistikos metodų tobulinimu naujųjų technologijų amžiuje?

Thestory.ie tinklaraštį, kurį prieš penkerius metus įkūrėme kartu su kolega žurnalistu Marku Coughlanu, galima vadinti duomenų žurnalistikos eksperimentu. Dirbdami žiniasklaidoje, susidūrėme su išsamių ir patikimų duomenų iš valstybės institucijų stoka: trūksta viešojoje politikoje priimamų sprendimų pagrįstumo duomenimis ir faktais, aiškumo, kaip valstybėje paskirstomi turimi ištekliai ir surinkti mokesčiai. Be to, nors valstybės įstaigos pačios viešina nemažai informacijos, ji būna išsibarsčiusi skirtingų institucijų puslapiuose, pateikta įvairių formatų dokumentuose, o praktikos surinkti visą informaciją į vieną vietą ir paviešinti visuomenei prieinama forma – nėra. Manydami, kad žiniasklaida turėtų atlikti sarginio šuns vaidmenį, nusprendėme imtis naujų, šiandienos žurnalistikoje beveik nenaudojamų būdų, gauti ir skleisti informaciją. Paprastai žurnalistai duomenų į valstybės institucijas kreipiasi ad hoc principu: t.y., jau turėdami temą ir numanydami, ką prašomoje oficialiai pateikti informacijoje ras. Tuo tarpu mūsų filosofija priešinga – tai yra, pirmiausia siekiame gauti duomenis, juos susisteminti, paviešinti ir tik paskui juose ieškoti žurnalistinių temų. Paprastai žurnalistai iš gautų duomenų atrenka vieną ar dvi temas, o likusią medžiagą atmeta kaip nevertingą, tuo tarpu mes manome, kad tokia praktika yra švaistymas – duomenys neturėtų niekur dingti, jie turėtų būti kaupiami, sisteminami, analizuojami, indeksuojami ir laisvai prieinami.

Thestory.ie žurnalistai, visą žaliavinę medžiagą su komentarais, kokius informacijos analizės ir sisteminimo metodus naudoja, publikuoja tinklaraštyje ir ji yra prieinama tiek plačiajai visuomenei, tiek kitiems žurnalistams. Praktika rodo, kad žurnalistai duomenis noriai naudoja ir jau netrukus po publikavimo jais paremti straipsniai atsiranda įtakingose Airijos žiniasklaidos priemonėse. Tai taip pat naudinga auditorijai: esant poreikiui, ji lengvai gali pasiekti ir patikrinti žaliavinę medžiagą, iš kurios atsiranda žurnalistinės temos ir publikacijos.

Kokios temos, kokie duomenys iš valstybės institucijų jus labiausiai domina?

Viskas, kas susiję su Vyriausybės išlaidomis: kam pinigai buvo išleisti, kaip ir kodėl. Bent jau mūsų šalyje visuomenė turi labai mažai supratimo, kaip paskirstomi ir išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai. Daugelis neturi laiko to išsiaiškinti, arba supratimo, kaip tai padaryti. Vis dėlto, yra nemažai visuomenės grupių, kurioms tokia informacija labai aktuali. Kuo daugiau visuomenės žino, kaip valstybėje sukaupiami ištekliai paskirstomi, tuo daugiau galios ji turi skatinti pokyčius. Vyriausybė visą informaciją turi, tačiau niekas pakankamai išsamiai jos to neklausia. Nors ji kiekvienų metų pabaigoje pateikia išlaidų ataskaitas, jos primena XIX amžių –  nėra pakankamai detalios, be atskaitomybės. Tuo tarpu mus domina duomenų formatas, kiekviena eilutė. Esame sukaupę didžiules  duomenų bazes apie valstybės išlaidas.

Žlugus Airijos bankui „Anglo Irish bank“, naudodamiesi Orhuso konvencija (Jungtinių Tautų konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais), siekėme gauti informacijos iš blogojo banko (finansinė institucija, iš bankų rinkos kainomis superkanti nelikvidžius aktyvus – aut. past.). Jie mums informacijos neteikė aiškindami, kad yra privati institucija. Ginčas nukeliavo iki Aukščiausiojo Teismo ir mes laimėjome – įrodėme, kad blogasis bankas yra visuomeninė institucija ir informaciją privalo teikti.

Kodėl to, ką darote jūs, nesiima kiti žurnalistai savo redakcijose? Juk, kaip ir daugelyje Europos šalių, Airijoje užtikrinama teisė kiekvienam piliečiui gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų.

Nuo mūsų projekto pradžios dvi žiniasklaidos priemonės Airijoje pradėjo publikuoti žaliavinę medžiagą prie savo straipsnių, o viena iš jų net prašė mūsų konsultacijos, kaip su duomenimis dirbti, kaip juos gauti. Tad manau, kad duomenų žurnalistika yra kokybiškos žurnalistikos ateitis, tačiau kol kas ji – eksperimentų stadijos ir tai natūralu: niekas anksčiau to rimtai nedarė.

Kitas aspektas, kodėl nedaug žurnalistų ieško temų duomenyse, susijęs konkrečiai su Airija – tai informacijos laisvės apribojimai. Vienas iš pagrindinių thestory.ie veiklos tikslų – mesti iššūkį šioje šalyje galiojančiai informacijos laisvės sistemai, teisiniam reglamentavimui ir praktikai. Airijoje teisė gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymu įtvirtinta 1997 m., tačiau 2003 m. buvo įvestas 15 eurų (apie 50 litų) mokestis už kiekvieną raštišką paklausimą dėl duomenų. Tad kiekvienas paklausimas kainuoja. Nors ir iki tol besikreipiančiųjų informacijos į institucijas skaičius buvo gana nedidelis, po mokesčio įvedimo jis sumažėjo daugiau nei perpus. Prieš trejus metus išrinktoji Vyriausybė žadėjo panaikinti 15 eurų mokestį, tačiau vėliau nusprendė jį palikti – Vyriausybė nenori būti atvira savo piliečiams. Jei institucija atsisako suteikti informaciją, pareiškėjas gali atsisakymą skųsti tos pačios organizacijos vyresnybei, o tai taip pat kainuoja – 75 eurus (apie 260 litų). Jei ir po pirmojo skundo atsisakoma informaciją teikti, galima antro skundo procedūra. Tuomet situaciją ima tirti nepriklausomas informacijos komisaras. Tačiau tai kainuoja dvigubai – 150 eurų (apie 520 litų) už kiekvieną skundą. Taip pat esama ir informacijos surinkimo mokesčio, kurį dažniausiai institucijos pasirenka taikyti: kiekviena valstybės tarnautojo darbo valanda renkant informaciją kainuoja 21 eurą (apie 72 lt). Jei galiausiai informacija ir pasiekia pareiškėją, jos kaina gali siekti nuo 600 iki 10 tūkst. Eurų (apie 2000-35000 lt), o juk pagal šio įstatymo dvasią informacija turėtų būti pasiekiama kiekvienam piliečiui, ne tik galinčiam susimokėti.

Nuo savo veiklos pradžios 2009-aisiais, esame pateikę apie 180 prašymų valstybės institucijoms suteikti informacijos. Apie 40-50 atvejų informaciją teikti buvo atsisakyta. Kuomet institucijos atsisako, mes tai kiekvieną kartą skundžiame. Kiti žurnalistai paprastai to nedaro:  tai užima laiko, kainuoja pinigus, reikalauja teisinių žinių, o ir pati žurnalistinė tema per tą laiką gali prarasti aktualumą bei redakcijos susidomėjimą. Žurnalistikoje advokatavimo laisvos informacijos sklaidos principams labai trūksta: žurnalistai mano, kad turėtų likti objektyvūs, neutralūs ir nešališki. Mes su tuo visiškai nesutinkame: žiniasklaida neturėtų būti vien pelno siekianti industrija, kurioje duomenų  prašoma tik tuomet, kai suuodžiama, jog juose slepiasi „pelninga“ tema. Teisė į informaciją yra žmogaus teisė ir jei žurnalistika yra tam, kad tarnautų viešajam interesui, tuomet žurnalistai turėtų pasitelkti visas priemones siekdami užtikrinti šią teisę ir aktyviai imtis veiksmų, kad įstatymo taikymo ribos būtų kiek įmanoma labiau išplėstos.

Veikiate ne tik Airijoje, bet teikiate ir tarptautines užklausas. Kokios galimybės gauti informaciją iš kitų šalių, tarptautinių institucijų?

Iš tarptautinių, ES institucijų informacijos gauti labai sunku. Pavyzdžiui, likus keletui savaičių iki Tarptautinio valiutos fondo paskolos Airijai teikimo, prašėme informacijos apie Airijos vyriausybės ir Europos centrinio banko (ECB) derybas. ECB atsisakė viešinti derybų detales. Kaip tik dabar apskundėme ECB sprendimą ES Ombudsmenui, laukiame atomazgos.

Šalyse ir institucijose galioja skirtingi įstatymai ir kiti teisės aktai, užtikrinantys visuomenės prieigą prie informacijos. Kartais, jei tos pačios informacijos prašai dviejų šalių, bent viena iš jų jos suteiks. Būtina išnaudoti visas galimybes.

Kaip finansuojama thestory.ie veikla?

Mums šis darbas yra hobis, pajamų iš jo negauname. Prašymus finansuojame ir skundų procedūrą apmokame iš auditorijos aukų. Kaskart, po vertingos informacijos paskelbimo, į sąskaitą įplaukia nedidelės sumos – po 5, 10 ar 20 eurų (iki 70 lt), juos aukoja paprasti piliečiai, manantys, kad tai, ką darome, yra vertinga.

Žmonės, net valstybės institucijų, kuriomis domimės, tarnautojai prie mūsų veiklos prisideda įvairiais būdais. Pavyzdžiui, nutekina informaciją arba siunčia anoniminius laiškus su rekomendacijomis, kokios visuomenės interesą galinčios tenkinti informacijos turėtume prašyti ateities užklausose.

Tad jūs publikuojate ir nutekintą informaciją, esate mažasis „Wikileaks“ Airijoje?

Ne visai. Sakyčiau, mūsų ir „Wikileaks“ filosofija apie vyriausybių veiklos skaidrumą ir informacijos prieinamumo svarbą, yra panaši, tačiau thestory.ie veikla yra visiškai legali, mes naudojamės esama teisine sistema ir reglamentavimu tam, kad pagerintume visuomenės prieigą prie informacijos, išplėstume įstatymo veikimo ir taikymo ribas. Be to, skirtingai nei „Wikileaks“, neturime platformos, galinčios užtikrinti visišką šaltinių anonimiškumą: tokią sukurti būtų labai sudėtinga. Nutekinta informacija mūsų tinklaraštyje atsiranda atsitiktinai ir rodo, kad visuomenė mato prasmę mūsų veikloje, pasitiki. Kartais, siekdami užtikrinti šaltinių anonimiškumą, publikuojame tik jų pateiktos informacijos santraukas.

Kaip valdžia reaguoja į jūsų iniciatyvą?

Dabar jau turiu gerą reputaciją, nors Airijos valdžios institucijų atstovus vis dar nervina mano strategija informacijos užklausose prašyti ne vieno, bet, pavyzdžiui, dešimties dalykų. Aš manau, kad jei jau kiekvienas prašymas yra mokamas, vienu sykiu reikia prašyti kaip įmanoma daugiau. Tai pradėjo mėgdžioti ir kiti, anksčiau to nežinoję.  Valdininkų darbą apsunkina kompleksiškos užklausos, tačiau tokiu būdu bandau sprendimų priėmėjus įtikinti, kad sudėtingi prašymai teikiami dėl galiojančio 15 eurų už prašymą mokesčio. Jeigu būtų panaikintas šis mokestis, kompleksiškų prašymų sumažėtų.

Kalbate apie kokybišką žurnalistiką ir kaip sustiprinti žiniasklaidos vaidmenį demokratijoje, užtikrinti kokybišką viešąją erdvę, kurioje piliečiai disponuoti išsamia ir patikima informacija, tačiau visame pasaulyje stebime tendenciją, kad žurnalistai iš savo profesijos nebepajėgia užsidirbti duonai, jie yra atleidžiami, leidiniai uždaromi, žiniasklaidos pajamos krenta. O juk nuo to tiesiogiai kenčia žurnalistikos kokybė. Kodėl sakote, kad sumenkusi ateities žiniasklaidos organizacija bus pajėgi tarnauti visuomenės interesams?

Man šie procesai atrodo natūralūs. Žurnalistų bus mažiau, tačiau bus daugiau gerų žurnalistų, bus daugiau bendradarbiavimo ir mažiau konkurencijos. Šiandien žurnalistai vis dar konkuruoja, nesidalina informacija ir jos rinkimo taktikomis, nesimoko vieni iš kitų, netobulėja vieni kitų padedami, neužsiima bendrais tiriamosios žurnalistikos projektais. Tačiau tai gali vykti tik santykinai stabilioje industrijoje. Dabar ji pasikeitė ir tam, kad būtum profesionalus, nebepakanka per savaitę gebėti parašyti po tris konkurencingus straipsnius. Ateities žiniasklaidos priemonės bus technologiškai labiau apsiginklavusios, o žurnalistai – geriau technologiškai išprusę, gebantys ne tik surinkti daug informacijos  už redakcijos ribų, bet ir valdyti didžiulius vertingos informacijos srautus redakcijų sistemose. Žiniasklaidos organizacijos turės tapti informacijos saugyklomis ir informacijos vadybininkėmis.

Jei Vilniaus universiteto žurnalistikos studentai nuspręstų pradėti panašų duomenų žurnalistikos eksperimentą Lietuvoje: kokių technologinių žinių jiems reikėtų?

Pradžiai jokių ypatingų žinių nereikia. WordPress sistemoje sukurkite tinklaraštį, valdžios institucijoms pradėkite teikti informacijos užklausas ir publikuokite bei dalinkitės surinktais duomenimis. Nepamirškite aiškinti auditorijai, ką darote, ir kodėl manote, kad tai svarbu.

Susiję