R. Bružas. D. Kedžio istorija žiniasklaidoje – ar galėjo būti kitaip?
Drąsiaus Kedžio istorija (tiksliau tragedija) atvėrė pūlinį buku surūdijusiu peiliu be jokių nuskausminamųjų. Koks žiniasklaidos indėlis ir ar galėjo būti kitaip?
Žiniasklaida neišlaikė egzamino arba gundymo reitingais. Galbūt vien LRT pozicija buvo maksimaliai artima tikrai žurnalistikai (komplimentas LTN avansu su linkėjimas išlaikyti „neutralitetą“). Komerciniai gi kanalai susimovė skaudžiai. Kriminalinės, tariamai publicistinės, laidos ir k.t. „tyrimai“ parodė žurnalistikoje žiojinčią etikos, nepagarbos ir profesionalumo stokos duobę.
Galima tik spėlioti, kokia galėjo būti naudinga (ne reitingais) žurnalistų pagalba visuomenei šioje sudėtingoje situacijoje. Reikėjo tik trupučio išminties, krislo sveiko proto ir mažiau garbėtroškos bei pataikavimo įsivaizduojamam ir jiems vieniems suprantamam „masių“ skloniui. Juk visos jų iškeltos versijos ir liko vien versijomis, skandalingi „faktai“ – sprogo muilo burbulais ir, paradoksaliausia, visai negarantavo tų laidų išlikimo eteryje kitamde TV sezone. Greičiau priešingai.
Tačiau abejoju, ar bent kam iš jų dėl to bent kiek nesmagu. Atvirkščiai, nes „padarė“ reitingus, o „po manęs nors tvanas“. Tiesa, visuomenės informavimo misija „kultinių“ – publicistinių kriminalinio gyvenimo būdo laidų kūrėjams – paikas ir nenaudingas idealistų išmislas. Darbas skerdykloje arba morge – gerokai oresnis už tokią žurnalistiką.
Žongliruojant „faktais“, vaizdais ir tekstais manipuliuoti jausmais – kaip primityviomis (tiesiogine prasme) ir todėl sunkiai valdomomis emocijomis, yra tas žurnalistikoje vengtinas primityvumas ir žurnalistika to, šiukštu, vadinti nereikėtų. Pakalbėkime apie atsakomybę už savo laidas ir jose paskleistos informacijos įtaką visuomenei. Jei Administraciniame civiliniame kodekse yra straipsnis už nesantaikos kurstymą, laiškai su šaukimais į teismą turėjo būti įteikti visiems „publicistikos asams“.
Nepateisinu ir nesuprantu smurto, bet išgirdęs, jog vienos tokios laidos operatorius buvo išvytas iš D.Kedžio laidotuvių, maloniai nustebau – nejaugi įvyko stebuklas ir žmonės nebenori TV matyti to, ką tos laidos rodo. Deja, kolega buvo apstumdytas ne dėl to, kad tai rodo, bet už tai, jog rodo tai rodo taip, kaip kažkam nepatinka.
Tiesa šiuo atveju nedomina nei vienos pusės, nes nei viena pusė netiki teisingumu (pagrįstai ar ne) taip, kaip jį supranta, ir remiasi emocijomis bei žiniasklaidos diegiamomis sąmokslo teorijomis, kurios net kaip žanras yra populistinis, o praktiškai pritaikytos gali susukti ne vieną galvą. „Kas gali atmesti galimybę“, – niekas negali, bet ar norime gyventi tokiame paranojiškoje įtarumo pasaulėlyje, kuriame visi prieš visus kažką tariamai rezga ir reikia rasti vieną, nesvarbu, menamą ar tikrą, priešą, kad jaustumėmės vieningi ir tvirti?
Gaila, bet panašu, jog tokiais principais, spaudydami tokius mygtukus reitingus kala publicistinių kriminalinio gyvenimo būdo laidų „kūrėjai“. Nereikėtų atmesti galimybės, jog tai daroma nuoširdžiai atliepiant nuotaikas, tikint savo „misija“ ir bandant būti pagal išprusimą naudingais visuomenei. Nuoširdžiai piktinantis ir maištaujant prieš neteisingumą. Tokiu atveju, nederėtų būnant afekto būsenos lįsti į eterį, geriau išgerti arbatos. Senovės Romoje buvo tokia taisyklė, jog tą, kuris padarė nusikaltimą nežinodamas, kad nusižengia, reikia bausti skaudžiau, nes pastarasis yra visiškas kvailys.
Žiniasklaida yra atsakinga ir už dar vieną momentą – visuomenės vidinės ir išorinės komunikacijos kokybinę formą (etiškumą). Kitaip tariant, brėžia ribas tarp toleruotino, skatinintino ir vengtino leksikono ir kitų bendravimo ar veikimo formų. Nenuostabu, jog nesveikai suvokta konkurencija suvulgarino žiniasklaidos žaidimo taisykles ir privertė griebtis radikalių, iššaukiančių ir menamai patrauklių formų, kurias kaip mat perėmė žiniasklaidos vartotojai ir pritaikė kasdieniame gyvenime. Todėl nėra ko stebėtis, jog vysta tai, kas vyksta.
Ar žiniasklaida turėtų prisiimti atsakomybę už pusę metų Lietuvoje vykstančią isteriją? Taip ir nuo pat pradžių, kai D.Kedys dar gyvas būdamas siuntinėjo vaizdo įrašus ir nešiojo juos po redakcijas. Tačiau tuomet mažai kam buvo įdomu. Viskas pasikeitė, kai pakvipo krauju ir dar kai kuo. Pasipylė antraštės ir šokiruojantys anonsai skelbiantys, jog „mes parodysime dar daugiau ir iš arčiau“, „išskirtiniai kadrai iš tvirkintos mergaitės apklausos“ ir t.t.
Ar kas nors (redaktorius, žurnalistas, laidų autorius) tuomet supratęs, jog situacija tampa nevaldoma, gresia sprogimu ir visuomenės sukiršinimu, sukluso? Vieni išsigandę nuščiuvo, kiti puolė į isteriją. Ir viena, ir kita dėl išskaičiavimo. Nauda ir reitingai buvo priešpastatyti visuomenės gerovei. „Eisi į kairę – arklį prarasi, eisi dešinę – galvą pamesi“, – spręsdami dilemą blaškėsi. Dėl savęs nerimavo, ne dėl kito, bet galų gale pralaimėjome visi. Ar galėjo būti kitaip? Galėjo ir vis dar gali.
Jeigu ir reikėtų piketuoti ar ką nors nuo ko nors saugoti, tai TV kanalų būstines neįleidžiant ten eilinę savo sensaciją vežančių „kūrėjų“.
